Pasak „Xwhy / Supratimo agentūros“ patarėjo Dominyko Karpovičiaus, ne vienus metus dirbančio su nepelno siekiančiomis organizacijomis bei bendruomenėmis, darnaus, saugaus ir pilnaverčio gyvenimo pagrindas, visų pirma, yra pasitikėjimas tarp žmonių.
„Pasitikėjimą savo valstybe bei vietine valdžia, žmonės supranta per jų kasdienį santykį su viešąja infrastruktūra: ėjimu per skverą ryte, važiavimą viešuoju transportu pietų metu ir pan. Ieškant kūrybiškų, dialogo principu grįstų sprendimų, galima kurti nebylų pasitikėjimą, kuris ima skatinti saugumą, bendruomeniškumą ir bendradarbiavimą. Būtent to viešojoje erdvėje šiandien daugelis mūsų pasigenda“, – teigia D.Karpovičius.
Kaip sovietmečiu statyti miegamieji rajonai paveikė žmonių tarpusavio santykius ir kokią įtaką tai padarė jų tapatybei, saugumo ir bendruomeniškumo jausmui? Kodėl viešosios daugelio mikrorajonų ir miestų teritorijos ilgainiui tapo „niekieno žemėmis“, o visa atsakomybė už jas krito ne žmonėms, bet valdžiai? Kas turi nutikti, kad žmogui imtų rūpėti ne tik jo paties butas ar namo kiemas, bet ir bendra vieša teritorija, kurios kaimynystėje jis pats ir gyvena? Kaip tai susiję su bendruomene ir pasitikėjimo kultūros skatinimu mieste? Kaip valdžios vykdomi infrastruktūros projektai gali paskatinti bendruomenės veiklą ir atsakomybės prisiėmimą? – apie visa ir pasikalbėjome su D.Karpovičiumi.
– Teko girdėti esant visokių agentūrų – mokėjimo, verslo, plėtros, projektų valdymo, influencerių ir begalę kitokių. Jūs savo agentūrą įvardijate kaip „supratimo“ – tai skamba labai neįprastai. Papasakokite, kuo jūs užsiimate?
– Mes dirbame su neapibrėžtumu pažymėtomis problemomis, kai jokie standartiniai administravimo bei apskaičiavimo modeliai neveikia. Tarkime, jei reikia apskaičiuoti scenos menų poveikį. Jokios formulės tam nėra sukurtos, nes ši užduotis išeina už ekonomikos galimybių ribų. Tuomet į pagalbą tenka pasitelkti filosofiją, istoriją, antropologiją, sociologiją, psichologiją ir kitus humanitarinius mokslus.
Suprasti kultūrą ir poreikius tų, kam tai yra daroma – kantrus ir empatijos reikalaujantis procesas.
Pateiksiu pavyzdį: prieš ateinant svečiams, vaiko paprašoma ant stalo sudėti lėkštes. Jis nuneša ir padeda jas per stalo vidurį. Iš principo užduotis buvo atlikta, nors suaugęs žmogus galvoje turėjo kai ką daugiau – paserviruoti stalą. Tad vaikas viską atliko taisyklingai, tačiau neteisingai.
Ta pati situacija yra ir su įvairiomis organizacijomis, kai situacijos yra susijusios su kažko naujo kūrimu. Suprasti kultūrą ir poreikius tų, kam tai yra daroma, – kantrus ir empatijos reikalaujantis procesas. Identifikavus poreikius ir įsiklausius – paprasta priimti teisingus sprendimus. Štai čia mes ir susiduriame su „neapibrėžtumu“, kuris priklauso nuo konkrečios aplinkos, kultūros, laiko ir panašių niuansų, kuriems pažinti, apmąstyti, iškristalizuoti geriausiai gali padėti humanitarinių mokslų perspektyva.
Žinoma, sprendimui rasti mes taip pat atliekame įvairius tyrimus, apklausas, naudojame jau anksčiau sukurtus metodus. Tačiau vienas esminių mūsų darbo principų yra tas, kad atsakymo paieškose turi dalyvauti bendruomenė, patys rezultato gavėjai, kurie ir yra suinteresuoti rasti sprendimą nežinomybėje.
Tarkime, ieškant vizijos būsimam Šv. Onos skverui Vilniuje. Teoriškai daugelis gali žinoti šios vietos istorinę ar kultūrinę reikšmę, tačiau tik vietiniai žmonės gali pasakyti, kokioje vietoje dažniausiai turistas stojasi fotografuotis prie bažnyčios ir kaip tai atlieka. Tai yra mažytis niuansas, bet jo istorinė ir net praktinė reikšmė – didžiulė.
Šitokia informacija, kuri remiasi empirine patirtimi, ne tik padeda ieškoti geresnio sprendimo. Itin svarbu ir tai, kad šitaip įsiklausoma į žmogaus nuomonę, išgirstamas jo požiūris, o tai leidžia jam aktyviai dalyvauti priimant sprendimą. Tokiu būdu asmuo jaučia atsakomybę už tai, kas bus šiame skvere, ir tuomet ši viešoji erdvė tampa neatsiejama jo paties dalimi.
Galutiniame variante žmogui yra suteikiama galimybė veikti – prižiūrėti aplinką, informuoti atsakingas instancijas apie sulaužytą suoliuką, sugedusią lempą ar nulūžusį medį. Atsakomybė atsiranda tuomet, kai esama pasitikėjimo tarp žmonių, bendruomenės ir valdžios. Norint kurti saugią ir darnią aplinką mieste ar šalyje, pagrindinis kelias yra puoselėti pasitikėjimą.
– Vadinasi, esate tarpininkai tarp problemų, kurios gali būti iki galo net neiškristalizuotos, ir bendruomenių?
– Visiškai teisingai. Ir kartu su bendruomenėmis mes bandome rasti sprendimus. Dažniausiai mūsų užsakovai yra organizacijos, kurių vienintelis ir pagrindinis tikslas yra ne pelnas, apyvarta, augimas, bet tai, ką jie daro ir koks bus jų veiklos poveikis – tai yra Europos Sąjungos struktūros, valstybinės institucijos, miestų savivaldos, sąmoningas verslas.
– Tuomet pakalbėkime apie tokias „neapibrėžtumu pažymėtas problemas“ kaip sovietmečiu statyti daugiabučių rajonai, kurie pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio. Kiek žinau, ir patys dirbate ne su viena bendruomene, ieškodami jų tapatybės bei sprendimų konkrečiai veiklai.
Pagrindinis įvairių iniciatyvų, vykstančių tokiuose mikrorajonuose tikslas, – parodyti kitą jų veidą, atskleisti juos ne tik kaip vietą nakvojimui, bet ir vietą gyventi, leisti savo laisvalaikį, pažinti kažką naujo. Kas šiandien formuoja šių rajonų tapatybę?
– Kiekviena urbanistinė teritorija yra itin savita, todėl negalima jų „išmatuoti“ vienu principu, kaip tai buvo daroma sovietmečiu planuojant šiuos mikrorajonus. Beje, reikia pastebėti, kad šiandien tokiais pačiais principais, nors ir kitokiais architektūriniais sprendimais, yra kuriama didžioji dalis didmiesčių priemiesčių, kuriuose masiškai statomi gyvenamieji namai su vidiniais kiemais, tačiau nepaliekant vietos viešosioms erdvėms. Ilgainiui šie rajonai gali tapti tokiomis pačiomis neapibrėžtomis teritorijomis, kuriose kaimynai nepažįsta nei vienas kito, nei artimiausios aplinkos, nes savo laisvalaikį leidžia arba savo uždaroje teritorijoje, arba kažkur kitur – miesto centre, prekybos centruose, prie jūros ar užsienyje.
Tapatybės su savo gyvenamąja aplinka formavimasis gali prasidėti tik nuo santykio tarp žmonių.
Tapatybės su savo gyvenamąja aplinka formavimasis gali prasidėti tik nuo santykio tarp žmonių. Problema ta, kad mes pripratome, jog daugiabutyje erdvė, už kurią esame atsakingi, yra mūsų butai, tuo tarpu laiptinė, liftas, bendros patalpos yra svetima teritorija, nors pro ją ir praeiname kasdien. Paradoksalu yra tai, kad butai gali būti gražiai sutvarkyti ir net prabangūs, o laiptinėse vaizdas visiškai priešingas. Šitaip bendrosios patalpos tampa niekieno žeme – jose gali vykti bet kas, juk niekieno teritorijoje viskas yra leistina. Žvelgiant kiek plačiau, tokiomis pat svetimomis teritorijomis tampa ir bendri kiemai, mikrorajonai, miestai ir šalys. Visų, vadinasi, ir niekieno...
Esminis lūžis įvyksta tuomet, kai kas nors prisiima atsakomybę: žmogui ima rūpėti ši aplinka ir todėl pavieniui arba drauge su kitais jis imasi veiksmų keisti situacijai. Tai įmanoma tik esant tarpusavio pasitikėjimui. Viskas prasideda nuo to, kad vienas žmogus ryžtasi suteikti galią veikti kitam nepaisant to, ar tai, ką jis padarys, atitiks mano lūkesčius. Šitoks žingsnis atskleidžia geriausias žmogaus savybes ir leidžia skleistis kokybiškam tarpusavio santykiui. Tačiau pirma mes turime apskritai suprasti, kad kiti yra, pamatyti gyvenančius šalia. Tai būtina sąlyga norint žengti pirmuosius žingsnius bendruomeniškumo ir tapatybės su savo gyvenama aplinka kūrimo link.
– Vieną liepos savaitgalį skirtinguose Vilniaus mikrorajonuose vyko muzikinis festivalis „Vilnius – atvira muzikos salė“, į viešąsias Karoliniškių, Lazdynų, Žirmūnų, Antakalnio ir kitų rajonų erdves sukvietęs gyventojus klausytis gyvos muzikos koncertų. Pats buvau viename tokių vakarų ir tikrai pirmą kartą savo rajone mačiau tiek daug žmonių, ypač jaunų, vienoje vietoje. Rajonas atrodė gyvas ir pasikeitęs.
– Tokie renginiai gali suteikti veidą bendruomenei, nes žmonės ima atpažinti vieni kitus ir tampa ne anonimais, bet, pradžiai, bent jau pažįstamais iš matymo. Kitas svarbus dalykas – tai kelia džiaugsmą, stimuliuoja oksitocino kiekį organizme, ir taip suteikia galimybę pasijausti laimingiems drauge. Šis potyris biologiškai užprogramuoja pasitikėjimo galimybę kitais. Juk, pripažinkime, itin sunku pasitikėti anonimais, nepažįstamais ir pirmą kartą matomais žmonėmis. Tai ir yra pradžia, nuo kurios gali užsimegzti santykis ir bendras reikalas nuveikti kažką gero bendram labui.
Bendrosios patalpos tampa niekieno žeme – jose gali vykti bet kas, juk niekieno teritorijoje viskas yra leistina.
Nuo ko pradėti? Nuo susitikimų akis į akį. Tačiau ne dėl pragmatinių reikalų sprendžiant problemas, bet dėl paties buvimo kartu. Galima pasidaryti pikniką, išsikepti mėsos, pažaisti tinklinį – bet ką, svarbu užmegzti pradinį santykį. Gal į pirmą susitikimą ateis tik trys žmonės, bet nuo kažko juk reikia pradėti. Žinoma, tai nėra labai lengva ir patogu – tiek introvertas, tiek ekstravertas pradžioje gali jaustis nejaukiai. Bet kito kelio tiesiog nėra. Jei tai vyksta reguliariai, pamažu atsiranda ir santykiai grįsti ne aš-tau – tu-man principu, bet tiesiog buvimu drauge be jokio pragmatinio išskaičiavimo.
Ilgainiui, pažinus vienas kitą, atsiranda ir galimybė kitokiam bendravimui: jei mano kaimynas moka tvarkyti santechniką, gal kitą kartą aš paprašysiu jo pagalbos, o ne kviesiu tarnybas; gal kitas turi gausią namų biblioteką ir iš jo galima pasiskolinti knygų; gal aš turiu palapinę ir galiu kaimynui ją paskolinti savaitgalio iškylai su šeima. Tai tampa įmanoma tik augant pasitikėjimui vienas kitu. Išties, pradžia nėra tokia lengva, kaip skamba teoriškai. Tačiau kai tai prasideda, viskas tampa gerokai paprasčiau ir santykiai ima vystytis labai dinamiškai.
Beje, nutinka ir taip, kad ryšiui užmegzti padeda iškilusi problema. Tarkime, kieme kaimynas blogai pastatė savo automobilį. Kelis kartus galima pakelti lango valytuvus, viliantis, kad jis pats susiprotės, tačiau jei tai kartojasi, gali apimti pyktis. Tuomet susitikus akis į akį, pirmiausia, matyt, norisi jį apšaukti, tiesa? Bet jei pavyksta išlaikyti padorumą, kultūringumą, santykis gali užsimegzti net ir iš tokios konfliktinės situacijos. Žiūrėk, susitikę trečią kartą kaimynai gal jau eis pažaisti krepšinio ar išgerti kavos. Vadinasi, svarbiausia pradėti megzti santykį, o tai, ypač didmiestyje, kuomet visi paskendę savo kasdieniuose reikaluose, yra labai sunku.
– Ar gyvenamųjų rajonų architektūra, išplanavimas gali prisidėti prie didesnio ar mažesnio žmonių bendrumo jausmo?
– Mane šiek tiek žavi sovietmečio daugiabučių rajonų suplanavimas, kuomet visi kiemai buvo atviri ir galėjai jais nevaržomas pereiti visą kvartalą skersai ir išilgai. Tai išties suteikia jaukumo ir laisvės pojūtį.
Tuo tarpu dabartiniuose projektuose namų teritorijos dažnai yra aptveriamos, kiemai uždari. Čia akcentuojamos ribos, kur mūsų teritorija susikerta su kitų, kurie instinktyviai yra numanomi kaip grėsmė, todėl nuo jų reikia saugotis. Tokiu atveju miestas tampa suskaidytų uždarų teritorijų visuma, kuri nepadeda skatinti bendrumo jausmo.
Dabartiniuose projektuose namų teritorijos dažnai yra aptveriamos, kiemai uždari. Čia akcentuojamos ribos, kur mūsų teritorija susikerta su kitų.
Paradoksas tas, kad atviri sovietmečiu statyti kvartalai netapo pilnaverte bendra erdve, o tai, be abejo, susiję su to meto atmosfera. Todėl žmonės, kiek girdėta iš pasakojimų, „negyveno“ savo rajone, neidavo į jį pasivaikščioti ir tokiu būdu viešoji erdvė tapo nepakankamai sava teritorija.
Bendrumo jausmas gali kilti tuomet, kai atsiranda rūpestis ir atsakomybė už vietą, kurioje gyveni. Kažkas apleistoje teritorijoje savo iniciatyva ima auginti gėles arba, kasdien vedžiodamas šunį miškelyje prie namų, surenka šiukšles. Tapatybė su vieta, visų pirma, pasireiškia rūpesčiu.
Tuo tarpu bendrą rūpestį gali skatinti įtraukianti lyderystė, kuomet bendruomenė aktyviai dalyvauja priimant sprendimus ir dėl to patys žmonės prisiima atsakomybę už tai, kas šioje vietoje bus ateityje. Bet kai sprendimai yra nuleidžiami iš aukštai, tuomet ir jo rezultatai yra ne bendruomenės, o kažkieno kito, paprastai, valdžios rūpestis.
Deja, tenka pripažinti, kad vis dar dažnai mūsų miestuose kaip tik ir veikia tokia schema – savivaldybės administracija nusprendžia sutvarkyti parką, viską suprojektuoja ir padaro pagal savo supratimą kaip jiems atrodo geriausia. Tačiau žmonės galutiniu rezultatu neretai lieka nepatenkinti, o atsakingi už projektą stebisi tokia neigiama jų reakcija.
Viešoji erdvė sava gali tapti tik per žmonių įtraukimą, kuris ir sukuria tapatybės su vieta jausmą, ir įkvepia atsakomybę.
Iš kur kyla atmetimas? Iš to, kad niekas nepasikeitė. Ir nors anksčiau buvusi netvarkinga teritorija dabar yra graži ir išpuoselėta, tačiau ji kaip buvo svetima, taip ir liko. Savivaldybė padarė, savivaldybė tegu ir rūpinasi – tai ir yra esminis skirtumas. Viešoji erdvė sava gali tapti tik per žmonių įtraukimą, kuris ir sukuria tapatybės su vieta jausmą, ir įkvepia atsakomybę. Kol žmogui rūpi tik jo paties butas ar kiemas, tol bet kuri vieša teritorija – ar tai skveras miegamajame rajone, ar parkas miesto centre – bus jam svetima erdvė, kurioje jis gal leis savo laisvalaikį, tačiau neprisiims jokios atsakomybės už tai, kas ten bus. Tai tiesiog ne jo reikalas.
Tad šiuo atveju ypač svarbus yra valdžios santykio su gyventojais klausimas: kiek norima įsiklausyti į gyventojų balsą, darant vienokius ar kitokius pakeitimus. Ir čia mes vėl sugrįžtame prie fundamentalaus aspekto – pasitikėjimo, kuris, deja, šiandien yra apleistas ir dėl to mes galime stebėti, kaip skeldėja mūsų visuomenės sugyvenimo pamatai ne tik mūsų kaimuose ar miestuose, bet ir pačioje valstybėje.
– Pateiksiu konkretų pavyzdį: neseniai buvo baigti Reformatų skvero Vilniuje rekonstrukcijos darbai. Miesto valdžia labai džiaugėsi, tuo tarpu dalis bendruomenės šiuo projektu, jo įgyvendinimu, o galutiniame variante ir pačiu rezultatu piktinosi ir baisėjosi. Kiek teko susipažinti su šia situacija, konfliktas kaip tik ir kilo pačioje projekto vystymo pradžioje.
Nors ir buvo susikūrusi aktyvi bendruomenė, kurią sudarė ne tik parko kaimynystėje gyvenantys, bet ir apskritai Vilniaus senamiesčiui ir jo istorijai neabejingi piliečiai, Savivaldybė neskyrė deramo dėmesio ir laiko diskusijoms apie tai, kokį Reformatų skverą mato patys žmonės. Todėl jų pasipiktinimas yra visiškai suprantamas?
– Greičiausiai taip. Šiuo atveju išties buvo neišnaudota galimybė sustiprinti žmonių pasitikėjimą miesto valdžia, jos vykdomais darbais ir leisti žmonėms prisiimti atsakomybę už vietą, kuri jiems nuoširdžiai rūpi. Ir nebūtinai dėl pragmatinio išskaičiavimo, kad po jų langais bus gražiai sutvarkyta teritorija, tačiau dėl paties miesto, jo kultūrinio ir istorinio identiteto. Ir jei žmonės sako, kad su jais nebuvo tariamasi, vadinasi, taip ir buvo, nes jie jaučiasi neišgirsti. Ne susitikimų skaičiuje ar projektinių pasiūlymų gausoje gimsta santykis, o pirmiausiai – valingame veiksme klausytis.
Ne susitikimų skaičiuje ar projektinių pasiūlymų gausoje gimsta santykis, o pirmiausiai – valingame veiksme klausytis.
Šiandien dažnai vis dar yra naudojama ydinga praktika, kai vykdant tam tikrus infrastruktūrinius projektus, gyventojai nepatogia forma, sunkiai prieinamais būdais yra tartum pakviečiami į projekto svarstymą. Na, ateina keli žmonės, išsako savo nuomonę ar pasipiktinimą ir formaliai savivaldybės darbuotojai jaučiasi atlikę savo pareigą – su visuomene buvo pasikonsultuota. Tačiau tarp formalaus išklausymo ir pastangos įsiklausyti yra milžiniškas skirtumas.
Vykdant tokio lygio projektus, ypač esančius labai jautriose miesto vietose, dialogas tarp visuomenės ir valdžios turi būti maksimaliai išnaudojamas. Žinoma, visuomet liks nepatenkintų, tačiau galimybę įsiklausyti į aktyvių piliečių nuomonę, išgirsti jų lūkesčius, vizijas – yra būtina.
Dažnai problema yra tame, kad valdžia jau turi sprendimą ir žino atsakymą, kaip po rekonstrukcijos darbų ši teritorija atrodys, todėl iš principo visuomenės nuomonė jai visiškai nereikalinga. Juk jei pirmame susitikime su bendruomene savivaldybės atstovas atneša kelis vizualizacijos projektus, iš kurių siūlo pasirinkti vieną, tai jau yra akligatvis, kuris neveda į didesnį savitarpio supratimą ir pasitikėjimą.
Per tokius projektus iki tol buvę svetimi žmonės gali tapti vienas kitam savi ir atsakingi už savo gyvenamą teritoriją.
Tokie jautrūs projektai turėtų būti su visuomene aptariami pačioje ankstyviausioje stadijoje. Kai pas žmones ateinama su klausimu, „kaip jūs čia gyvenate?“ ar „ką jums reiškia ši vieta?“, galima rasti ne tik pačius geriausius, netikėčiausius sprendimus, sutvirtinti ryšį tarp pačių žmonių ir pasitikėjimą tarp bendruomenės bei valdžios, bet ir įgalinti žmonių atsakomybę už tai, kas ateityje vyks šiame parke, rajone, mieste, valstybėje. Tai ir yra esminės pilietiškumo ir žmogiškumo pamokos, turinčios labai konkrečią praktinę naudą visiems.
– Vadinasi, infrastruktūrų projektai, miesto tvarkybos darbai gali tapti priemone suburti iki tol neegzistavusią bendruomenę ir įkvėpti žmones tapti savo kiemo ar rajono šeimininkais, o ne tik svečiais, atvažiuojančiais į namus vien pažiūrėti televizoriaus ir išsimiegoti?
– Visiškai teisingai. Per tokius projektus iki tol buvę svetimi žmonės gali tapti vienas kitam savi ir atsakingi už savo gyvenamą teritoriją. Nacionaliniu mastu jau imama suprasti, kad dalyvaujamasis biudžetas yra įrankis, suteikiantis žmonėms galią veikti, kurti bendrą gėrį. Juk apie tai, kokie yra pirmojo būtinumo, tarkime, infrastruktūriniai poreikiai konkrečioje gyvenvietėje, geriau žino ne Vilniuje dirbantis analitikas, bet to miestelio žmonės. Tai jie turi kalbėti tarpusavyje ir nuspręsti, kokie yra pirminiai darbai, kam turi būti skiriamos lėšos, kokia apskritai yra jų miestelio vizija ir ateities perspektyvos.
Žinoma, šis procesas nėra lengvas ir reikalauja daugiau laiko, dėmesio, santykio. Prieš tai minėti iš viršaus į apačią nuleidžiami būdai kurti miesto ar valstybės infrastruktūrą trumpuoju laikotarpiu išties gali būti efektingi. Tačiau ilguoju laikotarpiu būtent investicija į žmones, jų santykius bei atsakomybės jausmą turi žymiai didesnę vertę ir prasmę. Be abejo, tam reikia daugiau valios ir ryžto, nes šis procesas užtrunka ilgiau, bet jo nauda – gerokai didesnė.
Daugiau investuojant į pačius žmones ir jų santykius, vėliau savaime atkrenta daug papildomų rūpesčių.
Lietuvoje tikrai turime pavyzdžių, kai sujungti vieno konkretaus tikslo, žmonės tampa bendruomenėmis ir vėliau ima aktyviai veikti gerindami savo gyvenamą aplinką, tvarkydami ir puoselėdami rajonus, rengdami šventes ir imdamiesi įvairiausių iniciatyvų bei sumanymų. Maža to, dažnai tam užtenka ir minimalių resursų. Esminis dalykas – tai išvien veikiantys žmonės, kuriems rūpi tai, kur ir kokioje aplinkoje jie gyvena. Daugiau investuojant į pačius žmones ir jų santykius, vėliau savaime atkrenta daug papildomų rūpesčių.
– Tačiau juk ir tame pačiame name, ką jau kalbėti apie rajoną, gyvena skirtingų tautybių, tikėjimų, patirčių ir istorijų žmonės, kurių ir poreikiai bei lūkesčiai skirtingi. Vieniems gal krūmynais apaugusio ir šiukšlėmis užversto miškelio vietoje norėtųsi parduotuvės ar automobilių stovėjimo aikštelės, kitam užtektų ir to, kad miškelis būtų sutvarkytas. Kaip įmanoma rasti sprendimą, kuris tenkintų visas puses?
– Norvegų sociologas Johanas Galtungas knygoje „Transcenduoti ir transformuoti“ pateikia įdomią įžvalgą apie tai, kaip augant tarpusavio pasitikėjimui, net ir sudėtingiausioje situacijoje galima rasti kūrybinių sprendimų. Debatų metu žmonės visų pirma bando vienas kitam įrodyti savo tiesą, tačiau galiausiai laimi viena pusė, kuri geriau argumentuoja, todėl galutiniame variante vieni jaučiasi nugalėtojais, kiti – pralaimėtojais. Kitas santykių lygis – tai kompromisas: žmonės jau moka įsiklausyti į kito nuomonę, jaučia pagarbą vienas kitam, todėl dėl bendro gėrio yra pasirengę atsisakyti savo dalies, nusileisti. Tai irgi yra pralaimėjimas, na, bet bent jau ne sausu rezultatu.
Augant tarpusavio pasitikėjimui, net ir sudėtingiausioje situacijoje galima rasti kūrybinių sprendimų.
Tačiau geriausias sprendimas ateina tuomet, kai žmonės, išklausydami vieni kitų, prieina prie visiškai naujo sprendimo, sukurdami jį čia ir dabar tiesiog kalbėdamiesi ir būdami drauge. Tai trečias kelias, surastas dialogo pagrindu ir jame nugalėtojais tampa visos pusės. Kai yra išgirstami vieni kitų lūkesčiai bei pamatiniai poreikiai, surasti sprendimą tampa žymiai paprasčiau.
Tam iliustruoti sociologas pateikia apelsino pavyzdį. Žmonės yra susodinami po du, jiems duodamas apelsinas ir pasakoma „Sugalvokite būdus, kaip galima šį apelsiną pasidalinti“. Suaugę įprastai naudojasi jiems jau žinomais būdais, todėl jie turi penkis–septynis gan nesunkiai nuspėjamus ir patikrintus variantus.
Tuo tarpu vaikai šią problemą ima spręsti žaisdami ir kalbėdamiesi, klausinėdami vienas kito, o tai reiškia, į problemą jie žvelgia kūrybiškai. Štai kodėl jie atranda žymiai daugiau variantų. Ir tai – vos su vienu apelsinu. Esminis skirtumas yra tai, kad vaikai neturi iš anksto žinomo „teisingo“ sprendimo: jis yra sukuriamas dialoge.
– Šia prasme į „neapibrėžtumu pažymėtą problemą“, apie kurią užsiminėte pokalbio pradžioje, galima žvelgti kaip į iššūkį, kurį reikia įveikti arba, žymiai paprasčiau, kaip galimybę kurti, fantazuoti, atrasti tai, ko dar nebuvo?
– Taip, juk kiekvienoje nežinioje yra daug galimų sprendimų. Tik chaose ir slypi tikra kūryba. Tarkime, jei mes ieškome saugumo užtikrinimo būdų mūsų rajone, pirmiausia kas šauna į galvą – tai vaizdo stebėjimo kameros ir apšvietimas. Tačiau giluminis problemos sprendimas yra subjektyvus saugumas, tai, kaip mes patiriame saugumą ir patys jame aktyviai dalyvaujame. Maža to, tam nereikia jokių investicijų – viską gali išspręsti žmonių atsakingumas ir pasitikėjimas vienas kitu.
Į chaosą galima žvelgti su baime, bet galima ir smalsiai matant tame naujos, geresnės tvarkos potencialą.
Į chaosą galima žvelgti su baime, bet galima ir smalsiai matant tame naujos, geresnės tvarkos potencialą. Tai ir yra paskatinimas žengti į tą neapibrėžtumą. Ir jei pavyksta pažinti konkrečios vietos, bendruomenės ir žmogaus istorijas, įsiklausyti į gyventojų poreikius, galima rasti sprendimų, kurie tikrai taps kokybiškesnio gyvenimo pagrindu. O svarbiausia, bus ilgalaikiai, nes paskatins atsakomybę veikti patiems žmonėms. Štai čia ir prasideda ne tik bendruomenė, bet ir krizėms atspari pilietinė visuomenė.
