Beveik dešimtmetį daktaro Vinco Kudirkos istorinę klėtelę prižiūrinti savininkė architektė Alvyra Taujinskienė jau dukart buvo pasirengusi ją parduoti.
Atkūrus nepriklausomybę pastatas buvo grąžintas Kudirkynės palikuonims. Savininkė ne vienerius metus savo lėšomis tvarkė klėtelės stogą, elektros instaliaciją, genėjo aplinkinius medžius, gavusi europinių pinigų sodino Tūkstantmečio mišką. Tikėjosi, padedant Vilkaviškio savivaldybei, gauti europinių lėšų ir klėtelei tvarkyti.
Prieš porą metų savivaldybei su klėtelės savininke nesudarius panaudos sutarties, ši pasiūlė rajono valdžiai pastatą nusipirkti. Tačiau persigalvojo.
„Pasitarėm su vaikais, kad būtų protingiausia nekilnojamąjį turtą pakeisti į nekilnojamąjį turtą, į butą Vilniuje“, – kalbėjo V. Kudirkos klėtelės savininkė A.Taujinskienė.
Vilkaviškio rajono vadovai sako pastatui restauruoti lėšų neturinti. Be to klėtelė ir šalia esantis molinis statinys valstybei siūlomi be žemės sklypo.
„Ten yra klausimas dar ir kitas. Ten yra žemė, kuri bendroj nuosavybėj, yra trys nuosavybės savininkai. Yra 2,1 ha saugomos teritorijos, ir žemės tarnyba nededa parašo, kad būtų galima išskirti dalį žemės prie tos klėtelės. Manome, kad tai valstybės reikalas, ne tik, kad išpirkt reikėtų, bet ir prižiūrėt“, – teigė Vilkaviškio meras Algirdas Neiberka.
Valstybės himno autoriaus klėtelei – apie pusantro šimto metų. Ji statyta V. Kudirkos tėvo, prieš dvidešimt penkerius metus rekonstruota. Pastato savininkė neneigia, kad klėtelę rekonstravo už valstybės pinigus, o muziejininkai užsimena ir apie tuomet po valstybės rekonstrukcijos dingusius dokumentus.
„Buvo tokia lygtai sutartis, kad klėtelė paliekama kaip krašto muziejui. Ir pastatomas ūkinis pastatas. Tuometinė Vilkaviškio savivaldybė matyt nesudarė tinkamos sutarties. Po daugelio metų bandyta atstatyti, bet nesurasti dokumentai, ir dabar jau pasibaigęs tas laikotarpis, kada galima bylinėtis tesimuose ir atstatyti tai, kas buvo sumąstyta“, – sakė Vilkaviškio rajono Suvalkijos kultūros centro muziejaus istorikas Antanas Žilinskas.
„Aš niekur neskubu, man norisi rasti racionalų sprendimą. Man norėtųsi, kad valstybė perimtų. Kad galėčiau į tą kiemą įeiti, trauka yra, dar mano miškas lieka tūkstantmečio, gal aš jį panaudos sutartimi perduosiu, nes irgi tvarkyti nepajėgsiu“, – kalbėjo A. Taujinskienė.
Apie neaiškią V.Kudirkos klėtelės situaciją informuota vyriausybė.
Kultūros ministerija kol kas tik svarsto, ką daryti, kad istorinė klėtelė nesunyktų. Tačiau, kada bus priimti sprendimai, neprognozuoja.
„Vienas iš galimų variantų yra pirkti tik pastatą ir perkelti, kitas – pirkti sodybą ir joje steigti muziejų, kitas – apskritai spręsti klausimą, gal tą klėtelę reikėtų muzikuoti vietoje, neišperkant pačios sodybos arba neperkeliant. Tų variantų yra labai daug, todėl šiandien apsistoti ties jais yra neverta, nes variantų – begalė“, – svarstė kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.
Pasak muziejininkų, šalia klėtelės galėtų įsikurti amatų centras, pati sodyba virstų etnografiniu muziejumi. Bet šalia klėtelės esančių kitų Kudirkynės pastatų šeimininkai sako neketinantys juos parduoti. Juolab, kad sodybos paveldėtojos kol kas pasidalijusios tik pastatus, o žemės – ne.
