Su juo kalbamės apie šiandien žiniasklaidos laukui aktualius klausimus: naujai įkurtą Medijų rėmimo fondą, skubėjimo ir socialinių tinklų įtaką žiniasklaidai bei tik iš trečio bandymo įvykusius LRT generalinio/ės direktorius/ės rinkimus.
Žiniasklaidos politika ir nuvertėjęs paramą žiniasklaidai skiriantis fondas
– Parašėte monografiją apie žiniasklaidos politiką Lietuvoje, kurioje tyrinėjote laikotarpį nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki 2016-ųjų. Šiuo laiku žiniasklaidos politikos formavimas, anot jūsų, buvo ganėtinai chaotiškas ir stokojantis aiškių vertybių nuostatų. Ar situacija pasikeitė – koks chaoso ir vertybiškumo santykis šiandien?
– Kažkiek pasikeitė, bet ne radikaliai. Paskutinių parlamentinių ciklų netyriau taip įdėmiai, bet procesus, aišku, stebėjau.
Kultūros ministerija jau kurį laiką planuoja kelerių metų strategijas, jos yra nepersidengiančios su parlamentiniais ciklais. Tad yra kai kas suplanuota, yra, kaip visad, deklaratyvių dalykų. Bet tai, kas patenka į priemonių planus, pamečiui įgyvendinama. Sakyčiau, paskutinėje kadencijoje nuoseklumo žiniasklaidos politikoje gerokai daugiau.
Bet žiniasklaida tokia sritis – ir ne vienintelė tokia, – kurios klausimai į darbotvarkę patenka dėl nenumatytų situacijų. Pavyzdžiui, viešųjų asmenų reglamentavimas Visuomenės informavimo įstatyme – tas straipsnis šlubavo daug metų, bet „Atviros Klaipėdos“ atvejis ir teisminis procesas vulkanu įsiveržė į politinę darbotvarkę. Seimas papildė viešųjų asmenų sąvoką ir palengvino žurnalistų darbą, taip prisidedant ir prie gero „Reporteriai be sienų“ žiniasklaidos laisvės indekso Lietuvoje. Tai nebuvo planuota. Bet planuoti kiti dalykai. Pavyzdžiui, suteikti žurnalistams daugiau teisių naudotis valstybės registrais nemokamai. Ir tai įvyko. Šis klausimas ankstesnėje kadencijoje buvo vilkinamas.
– Monografijoje pakankamai rezervuotai vertinate Kultūros ministerijos vaidmenį, nors žiniasklaidos klausimai yra kaip tik šios ministerijos žinioje. Ar žiniasklaidos politikos formavime Kultūros ministerijos balsas šiandien tapo svaresnis, ar jai ir toliau dažnai tenka tik tarpininkės funkcija?
– Ir taip, ir taip. Parlamente sudarant darbo grupes žiniasklaidos klausimams spręsti būna pakviečiamas Kultūros ministerijos atstovas ar atstovė – ir tuo ta funkcija dažnai baigiasi. Bet kadangi yra sudaromos visuomenės informavimo strategijos, jose atsiduria klausimai, kurie ir ministerijos vienaip ar kitaip yra sprendžiami.
Galiu pasakyti, kad Kultūros ministerija buvo nuosekli dėl Medijų rėmimo fondo įstatymo. Ankstesnėje kadencijoje Žiniasklaidos rėmimo fondo projektą labiausiai „vežė“ Seimo kultūros komitetas, bet galiausiai projektas ten ir užtruko. Ministerija projektą pildė, tobulino ir šį darbą padarė iki galo. Turim rezultatą. Nors jį vertinti, aišku, galima visaip.
Vis tik pirmiausia būtent ministerija turi formuoti žiniasklaidos politiką. Ir lyderystės šiais klausimais atsirado daugiau.
– Kalbamės spalio 25 d. Medijų rėmimo fondas jau turi direktorių, tačiau konkursas kitų metų finansavimui dar nėra paskelbtas. Kaip ši situacija gali paveikti žiniasklaidos lauką, o kartu ir jos jautriausius sektorius – pvz., kultūrinę žiniasklaidą, kuriai valstybės parama yra būtina išgyvenimo sąlyga?
– Tikiuosi, kultūros leidinių atstovams nereikės kasti sniego prie Vyriausybės kaip 2016 m., bet galbūt tik todėl, kad sniego gali ir nebūti. Tačiau rizika, kad šioje situacijoje kažkas gali būti užvilkinta – didelė.
Tai, kad politikos formuotojas tapo steigėju, apskritai nėra pats geriausias dalykas. Pirminiame dokumente, svarstytame anoje kadencijoje, vienas iš kliuvinių ir buvo tai, kad ministerija norėjo būti vieninteliu steigėju. Dabar ji yra viena iš trijų steigėjų. Atsiranda susimaišymas tarp politiką formuojančių ir įgyvendinančių, tačiau kai kalbame apie darbo techninį efektyvumą – tai galėtų būti ir pliusas. O kaip bus iš tiesų spalio 25 d. niekas nepasakys.
Atrodytų, biudžetas padidėjo, bet įvertinus tai, kad daugiau nei 10 metų suma faktiškai neaugo, įvertinus infliaciją, fondas iš tiesų nuvertėjo – ir labai smarkiai.
Biudžete naujam fondui numatytas 5 mln. eurų finansavimas, anksčiau buvo skiriama 3,2 mln. Atrodytų, biudžetas padidėjo, bet įvertinus tai, kad daugiau nei 10 metų suma faktiškai neaugo, įvertinus infliaciją, fondas iš tiesų nuvertėjo – ir labai smarkiai. Man teko ekspertuoti ankstesnį fondo projektą, dalyvauti keliuose posėdžiuose. Tuomet buvo kalbama apie mažiausiai 6 mln. eurų. Tai dar iki pandemijos ir infliacijos. Net šio skaičiaus šiandien neturime, todėl didelio proveržio nematau.
– Sakote, jog Kultūros ministerijos buvimas viena iš steigėjų nėra geriausias sprendimas. Kokios to rizikos?
– Funkcijos ir atsakomybės turėtų būti paskirstytos, nepersidengti. Aišku, Kultūros ministerija gali sakyti, kad fonde nieko neveiks: ji tik steigėja, turinti trečdalį balso paskiriant vadovą. Bet neformaliai daryti galima daugiau. Tos įtakos paviršiuje dažnai nematomos.
Tačiau čia galime kalbėti ne tik apie ministeriją. Fondas, kalbant apie lėšų skirstymą, ir anksčiau [veikiant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui] buvo su protekcionistiniu kvapu. Pagrindiniai pokyčių iniciatoriai buvo žiniasklaidos asociacijos, asocijuotos struktūros, dominuojančios ir dabartinio fondo taryboje. Jų atstovai vienaip ar kitaip pretenduoja į pinigus, o jie juos skirsto, skiria ir ekspertus.
Socialiniai tinklai, skubėjimas ir populizmas
– Ar žiniasklaida praranda savo kaip pagrindinės naujienų darbotvarkės formuotojos poziciją socialiniams tinklams?
– Tam, kad atsakytume į šį klausimą, reikia įvertinti didelį duomenų kiekį. Esu matęs pilotinių bandymų, kitose šalyse yra buvę didesnių tyrimų – jų išvada, kad žiniasklaida kol kas pirmauja. Bet būna rezonansinių atvejų, po kurių gali susidaryti įspūdis, kad naujienų darbotvarkėje pradeda lyderiauti socialiniai tinklai.
Kai kuriose Vakarų ir Vidurio Europos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad pagrindinės temos ir žiniasklaidoje, ir socialiniuose tinkluose yra tos pačios. Viskas susimaišę ir visi viskuo dalinasi.
Klausimas, ką daro profesionalioji žurnalistika, kai tema iš socialinių tinklų patenka į jos darbotvarkę, yra esminis. Ypač svarbus profesinei bendruomenei ir jos ateičiai. Nes kyla klausimas, kokia yra žiniasklaidos funkcija: kam ji reikalinga, jei mes tą patį galime pasižiūrėti socialinių tinklų paskyrose – pirminiuose šaltiniuose? Tai nuolatinis ir sunkus darbas, siekiant įrodyti, kad žiniasklaida kuria pridėtinę vertę, kai ne vien perpublikuoja informaciją, bet ir ją tikrina, kontekstualizuoja, pildo.
Vis tik jei kalbame apie kasdienę, sistemišką informaciją, jos analizę – čia socialiniai tinklai nėra konkurentas ir profesionaliai žurnalistikai niekad neprilygs.
Vis tik jei kalbame apie kasdienę, sistemišką informaciją, jos analizę – čia socialiniai tinklai nėra konkurentas ir profesionaliai žurnalistikai niekad neprilygs. Tačiau jie gali konkuruoti dėl įrėminimo, nuomonės reiškimo.
– Neseniai susidūrėme su situacija, kai dalis didžiųjų žiniasklaidos kanalų nekritiškai įvertino turimą informaciją ir paskubėjo apkaltinti Izraelį dėl atakos prieš ligoninę Gazoje. Čia suklupo ir tokie kanalai kaip BBC, į kuriuos lygiuojasi, cituoja didelė dalis žurnalistų bendruomenės. Kiek tokios žiniasklaidos lyderių klaidos veikia pasitikėjimą žiniasklaida?
– Tai labai rimtas dalykas, taip pat nutikęs ir „The New York Times“. Jie, švelniai tariant, paskubėjo – ko anksčiau nebūdavo.
Yra buvęs atvejis, pavyzdžiui, su naujiena apie Leonardo DiCaprio – neva jis paaukojo 10 mln. eurų. Ir Lietuvoje ši žinia pasklido žiniasklaidoje, kai kas jos net nepaneigė arba paskelbė kaip atskirą informaciją, nesiejant su tuo, kas buvo rašyta prieš kelias dienas. Tačiau tada nei BBC, nei „The New York TImes“, nei „The Guardian“ ar kiti respektabiliais laikomi žiniasklaidos kanalai šios žinios nepublikavo. Panašių atvejų buvo daug.
Į šį klausimą galiu atsakyti iš asmeninės perspektyvos. Jei pagrindinės žiniasklaidos priemonės man buvo kaip tam tikri atskaitos taškai, kalbant apie patikimumą ir faktų tikrinimą, šiandien suprantu, kad kažkas šiame lauke, o gal ir pasaulyje, keičiasi. Nesaugumo jausmas ir neeilinė situacija, akivaizdu, keičia informavimo kokybę. Tačiau nesu tikras, ar keičia pačius žurnalistinius principus.
Galbūt tai pamoka ateičiai. Suklumpa ir didieji. Svarbiausias klausimas, kaip elgiamasi po to, ar pripažįstama klaida, ar papildoma informacija. Šiuo atveju BBC savo misiją atliko.
– Dalis žurnalistų pasakoja apie pasikeitusį politinio lauko santykį su žiniasklaida. Jei anksčiau, atskleidus faktus, jie nebūdavo kvestionuojami, dabar dalis politikų faktus gali ignoruoti, mėginti diskredituoti žurnalistus ar žiniasklaidos priemonę, keisti naratyvą. Ar tokia tendencija prisideda prie visuomenės santykio su žiniasklaida pokyčio?
– Nekalbu apie visus politikos dalyvius, bet politikai yra būdingas požiūris į žiniasklaidą kaip į savo įrankį. Atsiradus socialiniams tinklams ir didesnei daliai politinės komunikacijos persikėlus čia, žiniasklaidos įtaka sumažėjo. Nors politikų, kurie save laiko protingiausiais, buvo visada – netrūksta ir dabar. Prisidėjo ir tokie veikėjai kaip Donaldas Trumpas. „Washington Post“ suskaičiavo, kad per jo kadenciją buvo virš 20 000 melų. Kur toks pavyzdys neįkvėps dalies politinio lauko dalyvių?.. Kiek jis menkino ir iki šiandien menkina žiniasklaidą – ypač tą, kuri geriausiai atliko savo darbą? Populizmo augimas daro įtaką ir ši tendencija pastebima jau kelerius metus.
„Yra kolegų LRT taryboje, kurie įvardija politinių jėgų spaudimą“
– Dar vienas ypatingos svarbos pastarojo pusmečio klausimas buvo LRT generalinio/ės direktoriaus/ės rinkimai. Jūs esate LRT tarybos narys. Ar šis procesas buvo politizuotas?
– Požymių yra, bet faktų, kurie leistų tai aiškiai patvirtinti – mažoka. Yra kolegų LRT taryboje, kurie įvardija politinių jėgų spaudimą. Tačiau nors įvardija spaudimą, neįvardija politinių jėgų. Koks tas spaudimas? Skambučiai, pasiteiravimai, užuominos.
– Jūs asmeniškai su tuo nesusidūrėte?
– Ne, į mane nesikreipė niekas. Netgi keista (juokiasi). Kai išgirsti iš kolegų, kad tai didesniu ar mažesniu mastu vyksta, galvoji, kad ir tavęs tai laukia.
– Ar matytumėte būtinybę valstybei išsiaiškinti, kas vis dėlto įvyko, jei dalis tarybos narių teigia susidūrę su spaudimu?
– Manau, būtų gera idėja. Bet kad tai įvyktų, nukentėjusieji turėtų kreiptis į kažkokią instituciją. Ar tai šiandien nebūtų traktuojama kaip spaudimas? Sunku pasakyti.
Teoriškai man tame nebuvo nieko naujo: daug domėjausi mechanizmais įvairiose šalyse, mačiau, kad šis procesas domina daug politinių subjektų. Kartais net keista, kaip tai gali būti pervertinama. Ar šioje pozicijoje atsidūrus žmogui, net ir turinčiam tam tikrų ideologinių nuostatų, politinių afiliacijų, nors formaliai jokių politinių pareigų eiti negalinčiam, kažkas radikaliai pasikeistų? Kad pasikeistų radikaliai, reikia tokios situacijos kaip Lenkijoje. Gali keistis tada, kai politinė valdžia tiesiogiai – kaip pas mus buvo iki 1996 m. – paskiria vadovaujantį asmenį ir priežiūros instituciją.
Bet pagerinti šitą procesą, žinoma, tikrai galima.
– Ar proceso užvilkimas padarė įtaką LRT vidaus darbui, procesų organizavimui?
– Taip. Nestabilumas organizacijoje negali nedaryti įtakos, bet ta įtaka nebuvo lemianti. Pvz., yra tam tikrų pareigybių, į kurias žmonės pretenduoti nenori, nes nežino, kas bus už kelių mėnesių. Tokio poveikio, kurio galėjome išvengti, buvo.
– Vienas iš siūlymų, pasigirdęs ir iš kai kurių žiniasklaidos lauko dalyvių, buvo keisti tarybos narių skaičių į nelyginį. Kaip jį vertinate? Ar reiktų dėl to keisti LRT įstatymą?
– Tobulinimui yra daug galimybių, bet nežinau, ar toks kosmetinis pakeitimas išspręstų esmines problemas. Gali tapti gerokai blogiau nei dabar, nes taip jau yra buvę iki 2000-ųjų.
Situaciją keistų kitas dalykas: kad balsuojant ne tik šiuo, bet ir kitais klausimais, balsų daugumos reiktų ne nuo visų tarybos narių, bet nuo dalyvaujančių – kvorumo.
Žiūrėti reiktų sudėtingiau. Pirmiausia, svarbu peržiūrėti delegavimą taryboje, šiuo metu jis neproporcingas. Vienai institucijai, prezidentūrai, suteikti trečdalį atstovų… Viskas gerai, jei institucija nenori [daryti poveikio], bet teoriškai niekas iš jos neatima nei galimybių, nei norų.
Seimo delegatai formaliai yra nuo skirtingų partijų. Taryboje tai vienintelė institucija, kuri įneša šiek tiek skaidrumo – kandidatai pateikia savo dokumentus, kurie svarstomi Kultūros komitete ir tvirtinami in corpore: visos partijos, kurios yra parlamente, turi dėl jų daugmaž sutarti.
Kokiais principais savo atstovus skiria visuomeninės organizacijos nežino niekas. Ar yra kokia nors tvarka Mokslo taryboje, Švietimo taryboje, Meno kūrėjų organizacijoje, Vyskupų konferencijoje? Ar atstovus skiria vadovas, ar organizacijos taryba, ar vykdoma kažkokia atranka?..
Vis tik vienas kosmetinis siūlymas man atrodė mažiausiai skausmingas ir turintis racijos:
jei vis tik atsirastų 13-as tarybos narys, juo galėtų būti LRT darbuotojų balsas. Tuomet reiktų turėti mechanizmą, kaip veikia darbuotojų balsavimas. Taip pat pasiteisinęs dalykas atrodė kandidatų susitikimas su darbuotojais, parodęs kandidatų nusiteikimą kai kurių vertybių klausimu. Ir darbuotojams, ir visuomenei, ir tarybai tuomet dalykai aiškesni pasidaro.
