– Neseniai pasirodė jūsų romanas „Turnė“, kuriame aprašote neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas“. Kokių egzistuojančių atlikėjų ar grupių biografijas norėtųsi užrašyti?
– Nemėgstu biografijų kaip tokio literatūros žanro. Tai turbūt ir pats negalėčiau rašyti biografinės ar autobiografinės knygos. Galbūt todėl, kad labai sunku išlaikyti objektyvumą bandant aprašyti realius įvykius ir asmenis, visada viskas pasakojama per kažkieno patirtį ir priklausomai nuo to, kas yra tokios knygos pasakotojas, galima nutapyti kardinaliai priešingus asmenis. Man daug smagiau pačiam kurti personažus. Tuomet esi mažiau apribotas ir yra daugiau vietos pasireikšti fantazijai.
– Ar knyga – natūralus muzikos tekstus rašančio žmogaus poreikis juos pratęsti ir kitose formose, ar siekis sukurti tam tikrą legendą mažoje muzikos rinkoje?
– Džiaugiuosi, kad prieš rašydamas savąją aš beveik nekėliau sau jokių klausimų ir tikslų. Tiesiog stengiausi smagiai, kaip man tuo metu atrodė, išnaudoti laisvą laiką. Dabar jau, knygai išėjus, bandau rasti atsakymą, kam man viso to reikia. Ir ar noriu rašyti toliau, nes ši veikla tikrai atima daug laiko ir reikia kažkaip save pateisinti – vardan ko viskas. Finansinės naudos, asmeninio ego patenkinimo ar tai tiesiog šiaip taip ir lieka smagus laisvo laiko praleidimas bei būdas pažinti kol kas pakankamai svetimą literatūros pasaulį?
– Nuo kažkada repavusio Sel‘o iki dabar klausomų „Flying Saucer Gang“ – muzikiniai reiškiniai keitėsi, o jūs tapatybės, regis, nepraradote. Kaip?
– Nesinori meluoti ir sakyti, kad mes niekada nekėlėm sau tokių klausimų. Prieš pradedant rašyti naują albumą ar šiaip kūrinį mes visada kapstomės kažkur viduje. Pasaulis keičiasi, mados, muzikinės srovės. Bet iš tiesų mes niekada nesistengėm būti madingi, žiūrėt, ką daro kiti. Visada į savo muzikinę veiklą žiūrėjom kaip į užsiėmimą, kuris mums patiems turėtų nešti malonumą. Pradedam kažką daryt gal taip, gal anaip, paeksperimentuojam, bet neveža. Galva nelinksi. Ir vėl grįžtam prie to, kas mus visus sujungė ir ką mes mylime. Esame keturi skirtingi žmonės, su savo pomėgiais, tiesomis ir yra tam tikras susikirtimo taškas, kuriame randame kažką bendra. Tai ir yra mūsų grupė.
-
Pirmas prisiminimas. Sunku taip iš karto. 1982 ar 1983 metai, Naujųjų metų sutiktuvės. Su broliu sėdim priešais televizorių ir laukiam, nes turi pagroti „Hiperbolės“ dainą. Man atrodo, aš nesulaukiau.
-
Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Tikriausiai savo vaiko vardo.
-
Gražiausias keiksmažodis. Man tai skamba kaip savotiškas kalambūras. Gyvenime beveik nesikeikiu –net žiūrėdamas krepšinį ar futbolą. Man negražu, išskyrus tam tikrus atvejus artimiausių draugų aplinkoje. Na, gal dar dainose. Koncertuose. Ir knygoj. Ir mintyse kai kada.
-
Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. „Turtingiausias žmogus pasaulyje“.
-
Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Gal Lee Ranaldo iš grupės „Sonic Youth“. Užtektų kur šalia pastovėt ar išgerti kavos prie gretimo staliuko.
-
Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Guolis (iš „Turnė“), dar pas Murakami romanuose būna panašių.
-
Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Malholando kelyje“ būtinai nueiti į tylos teatrą paklausyti verksmo gyvai.
-
Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Man nieko netrūksta. Manau, visko jau yra per akis, trūksta tik laiko surasti tai, ko trūksta.
-
Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… gitaros soluotes Jim Jarmusch filme „Dead Man“.
-
Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Kinta su laiku. Bet dabar taip ant smūgio prisimenu, kad kažkada klausiau Nick Cave su draugais atliktos dainos ir galvojau, kad norėčiau per savo laidotuves su sunkiu alaus bokalu rankoje ir geriausiais draugais sudainuot „Death is not the end“. O tada jau viskas.
„Scanpix“/„PA Wire“/„Press Association Images“ nuotr./Nickas Cave'as -
Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Vaikystės miškelis Lazdynų mikrorajone. Vietoj jo nutiesė greitkelį.
-
Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Esu apkeliavęs penkis žemynus. Suprantu, kad tai nėra išskirtinė vieta, bet Vilniaus senamiestis ir laikas jame niekada nepabosta. Šv. Kazimiero gatvės atkarpos nuotrauka puošia mūsų namus.
-
Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... kavą.
-
Pirmą kartą pasimylėjęs, aš... nuėjau suvalgyt ledų. Iš tiesų neatsimenu, bet šitas gerai skamba.
-
Klausimas, kurio visada vengiu. Pastaruoju metu turbūt „kas paskatino parašyti knygą?“.
-
Nė už ką negalėčiau... repuoti pagal fonogramą nusidažęs juodai veidą laidoje „Muzikinė kaukė“.
-
Jaučiuosi nuogas be... interneto.
-
Absurdiškiausias gautas patarimas. „Grokit gal kažką kita, Lietuvoj repas neina“ prieš albumo „Gatvės lyga“ išleidimą.
-
Lietuvoje baisiai pasigendu... „Mate de coca“ ir gal dar skanių pomidorų žiemą.
-
Katarsis – tai... šiurpuliukai bėgiojantys kūnu, kurių su amžiumi lieka vis mažiau. Bet vis dar pasitaiko.
Taip pat skaitykite:-
Germanas Skoris: apie trūkstamą Meistrą ir Margaritą, (trūkstamą) Vilniaus senamiestį ir lietuviško garso gimimą
-
Artūras Tereškinas: apie depresyvų realizmą, 29-ojo aukšto baimę ir kambarioką Parulskį
-
Stasys Baltakis: apie susitikimą su Jimu Jarmuschu, Atlantidos atkūrimą ir filmą, kurio nepabaigia
-
Artūras Morozovas: apie karo žurnalistikos romantizavimą, Baltijos šalis ir stereotipus
-
