– Klausimas apie šiuolaikinį meną dažnai siejamas su žiūrovo transformacija. Jacques‘as Rancière’as tai vadina žiūrovo išsilaisvinimu, kuris leidžia ne tik pakeisti ateities supratimą, bet ir ateities įsivaizdavimą.
Vis dėlto, Jūsų kuruotos parodos kontekste man iškyla šiokių tokių abejonių. Tarp pirmųjų fantasmagorijos praktikų ir šiuolaikinių menininkų esama skirtingo požiūrio į manipuliaciją. 18 a. „fantasmagorininkai“ (tokie kaip Philidoras ar Robertsonas) nuolat manipuliuodavo žmogaus emocijomis ir sąmone, uždarose patalpose sukurdami Hitchcocko stiliaus siaubo atmosferas.
Man regis, šiuolaikiniame mene pasikeičia iliuzijos ir siaubo santykis. Vietoje gąsdinančios iliuzijos, aptinkame demaskuotų iliuzijų griūtį, kartu atveriančią bauginančią ateitį. Nes būtent ateitis yra tai, kas kelia siaubą. Šiandien ją galime sieti su pabėgėlių krize, globaliniu atšilimu, Ukrainos ir Sirijos karais ir t.t. Visų šių grėsmių kontekste, mes nuolat pasiduodame saviapgaulės manipuliacijai.
– Iliuzijos technikos mus supa visuomet, jos jau yra mieste. Joms daugiau nebereikia meno. Menas greičiau yra erdvėlaikis, suteikiantis galimybę visas šias manipuliacijų gijas dekonstruoti, analizuoti, sugretinti jų perspektyvas. Tai tarsi visų įmanomų iliuzijų, kurias gamina bet kuris miestas Europoje ar pasaulyje, montažinė.
Tai susiję su avangdardo esme, t.y. skirtumu tarp pasyvumo ir aktyvumo. Kiekvienas svarbesnis 20 a. darbas susidūrė su šiomis idėjomis – kaip paversti žiūrovą aktyviu individu, kaip pralaužti pasyvumą, kaip sukelti kuo įvairesnių emancipacijos versijų, kaip sukurti kiek įmanoma daugiau aktyvumo formų. Tai slypi 20 a. avangardo programoje.
Tačiau šiandien ši idėja įgauna specifinę formą. Esame užtvindyti vaizdais ir informacija. Mūsų sugebėjimas naršyti šiuose informacijos debesyse, mūsų sugebėjimas atkoduoti ir panaudoti vaizdus šiandien ir tapo esmine tema. Tai galima aiškiai pajusti ir šioje parodoje.
– Ar manote, kad menininkams pavyksta išprovokuoti tokį aktyvumą? Juk šiuolaikinis menas dažnai kritikuojamas kaip uždara sritis, kuriai suprasti reikia specialaus pasirengimo.
– Bet kokio tipo aktyvumas – šiuolaikinis menas, kinas, maistas – reikalauja specifinio išsilavinimo. Užsukę į restoraną ir neturėdami žalio supratimo apie kulinarijos kultūrą, nepajėgsite net pavalgyti. Tas pats galioja atvaizdų atžvilgiu. Reikia išmokti skaityti vaizdus. Jie pasižymi ypatinga istorija ir ryšiais. Mokymasis (learning) yra pats gražiausias anglų kalbos žodis.
Kuo ilgiau mokaisi, tuo geriau išlavini savo aktyvumą ir pajėgi suteikti įvairias perspektyvas tam, ką stebi.
Kai menas kritikuojamas dėl to, kad jo mokytis, galima atsakyti: „Na ir kas? Tai visiškai normalu“. Jeigu nori kalbėti kiniškai, teks išmokti kinų kalbos. Jei nežinai teniso taisyklių, stebėdamas Federerio ir Djokovičiaus dvikovą tematysi du priekvailius žmones, bandančius permesti kamuoliuką per tinklą.
Tačiau supratęs taisykles ir pažinęs istoriją, galėsi juos palyginti su Rodu Laveriu ir Johnu McEnroe. Tas pats galioja ir menui. Kuo ilgiau mokaisi, tuo geriau išlavini savo aktyvumą ir pajėgi suteikti įvairias perspektyvas tam, ką stebi. Ši energija, šis aktyvumas ir yra svarbiausia.
– Viename interviu Carolyna Christov-Bakargiev yra pasakiusi, kad nenorėtų būti vadinama kuratore, bet veikiau „pirminių versijų žmogumi“ (draftsperson). Anot jos, kuravimas yra pernelyg dažnai naudojamas žodis. Kokia jūsų kuratorystės idėja?
Kiekvieną kartą kuruodamas parodą, jaučiuosi kaip specialusis agentas Dale’as Cooperis, kuris atvyksta į Tvyn Pykso miestelį.
– Jeigu norite metaforos, galėčiau pasitelkti nuorodą į Davido Lyncho režisuotą serialą. Kiekvieną kartą kuruodamas parodą, jaučiuosi kaip specialusis agentas Dale’as Cooperis, kuris atvyksta į Tvyn Pykso miestelį.
Visuomet atrandu skirtingą kontekstą, vis kitus žmones, istoriją ir vietas. Kartu privalau atskleisti paslaptį – t.y. išsiaiškinti, ką gi aš čia veikiu? Ką įdomaus čia galima sukurti? Kokia svarbiausia tema? Kartu mėginu pritaikyti savo paties vizijas. Tai savotiška mįslė. Tik kiek vėliau iškyla ir kiti aspektai.
Tačiau ši „buvimo svetimu“ idėja yra labai svarbi. Noriu išlikti svetimšalis vilkų planetoje. Būti svetimu išties svarbu.
– Jau keletą dešimtmečių esate vienas svarbiausių kuratorių pasaulyje. Jūsų akimis, ar Lietuvos šiuolaikinio meno scena rimtai figūruoja tarptautiniame kontekste?
– Be jokios abejonės. Vilniuje lankiausi jau 2002 m., po to sekė Klaipėda, vėl Vilnius, tris kartus buvau Kaune. Susidariau įspūdį, kas čia vyksta. Juolab, kad su kai kuriais lietuvių menininkais man teko susidurti dar dirbant „Palais de Tokyo“. Gana daug lietuvių menininkų dirba arba yra pristatomi užsienyje. Galima sakyti, kad tai labai gerai matoma šiuolaikinio meno scena.
– Mano studentai dažnai užduoda klausimą, į kurį neturiu atsakymo – kokie būtų gero meno kriterijai? Be abejo, esama daug įdomių menininkų su įvairiosiomis praktikomis. Tačiau esama ir tokių, kurie tiesiog užčiuopia šiandienos tendencijas ir kuria tai, kas šiuo metu madinga. Kartais atrdodo, kad pakanka užmegzti gerus santykius su kuratoriumi, tapti jo draugu ir galų gale pasinaudoti savotiška nepotizmo forma. Juk amatas šiandien nebeteko reikšmės. Svarbiausia – idėjos ir įsitraukimas į sankykius – kaip jūs ir teigiate savo knygoje „Reliacinė estetika“. Ar manote, kad šiame sudėtingame kontekste vis dar esama kriterijų, kaip įvertinti gerą meną? Ar pats turite tokių kriterijų?
– Turite galvoje – atmetus asmenines pažintis?
– Būtent.
– Asmeninės pažintys su menininkais nesukelia jokių problemų. Dar 7-ajame dešimtmetyje Haraldas Szeemannas sakydavo, kad jo parodose trečdalį sudaro draugai, trečdalį – perspektyvūs menininkai ir trečdalį – pripažinti menininkai. Tas „draugų trečdalis“ buvo tokie žmonės kaip Josephas Beuys, Donaldas Juddas ir t.t. Norėčiau ir aš kiekvienai savo parodai susirasti tokių gerų draugų.
Besigilindamas į menininko darbus, nesunkiai gali užmegzti draugystę. Bet tai nereiškia, kad į savo parodas kviečiu vien draugus. O kartais draugas gali būti parodos dalimi. Kaip Pierre’as Huyghe’as, su kuriuo draugaujame jau apie dvidešimt metų. Mano akimis, jis visai geras menininkas.
Kalbant rimčiau – pirmiausia reikėtų pradėti nuo universalaus kriterijaus. T.y. darbo kokybė be jokio kuratorystės konteksto. Tuomet atskiriems projektams būtina pasitelkti specifinius kriterijus, kurie nuolat keičiasi priklausomai nuo to, kas yra daroma.
Paprastai tariant, meno kūrinys yra tam tikra emisija. Jis paskleidžia signalą. Leonardo da Vinci, tapydamas Mona Lizą, skleidžia signalą. Šis signalas buvo toks įvairialypis ir įkrautas energija, kad pergyveno amžius. Pačioje pradžioje pagaminamas energijos kiekis suteikia meno kūriniui galimybę išlikti.
Galiu be paliovos kalbėti apie Vermeerį, Rembrandtą, Mondrianą, Piero della Francescą ir t.t. Tai energija, kuri išlieka laiko tėkmėje. Tuomet kriterijus būtų toks – tai energija, kurią jauti vos išvydęs meno kūrinį.
Intuicija, kad kūrinys yra toks daugialypis, jog išsilaikys metų eigoje, – tai mano esminis kriterijus. Būtent tai ir vadinama grožiu, jeigu norite suteikti šiam dalykui vardą. Tačiau grožis nėra kas nors vizualaus. Dažnai meno kūrinyje grožis pranoksta bet kokį vaizdą.
– Gilles’is Deleuze’as yra pasakęs, kad meno kūrinys neturi nieko bendra su komunikacija, tai yra pasipriešinimo aktas. Kaip Jūs regite šią temą? Kokiu mastu meno kūrinys turi būti politiškas?
– Pirmiausia nežinau nė vieno meno kūrinio, kuris nebūtų politiškas. Kiekvienas meno kūrinys iškreiškia tam tikrą autoriaus, gyvenančio mieste – polyje (sen. gr. polis – miestas), visuomenėje – poziciją. Savo esme kiekvienas meno kūrinys yra politinis aktas, nes jį kuriant jūs išreiškiate vertybes, pasitelkiate tam tikrus įrankius, leidžia užimti tam tikrą poziciją. Be to – kokius naudojate vaizdinius, koks jūsų vizualinės scenos tikslas. Visa tai yra politiška, nuo to neįmanoma pabėgti.
Tačiau išreikšti vadinamąją politinę žinią yra kur kas sudėtingau. Tuomet patenkame į komunikacijos plotmę. Nemanau, kad šis būdas geriausia susieja politiką ir meną. Jeigu visi meno kūriniai yra politiški, komunikacijos atveju dauguma jų tampa visiškai reakcingi. Į tai irgi reikia atsižvelgti.
Dirbdami ties tuo, kas yra menas, pakeičiame pasaulį netiesiogiai. Tai kitokia galimybė.
Menas yra intervencija. Jūs citavote Deleuze’ą, kuris kalba apie pasipriešinimą. Aš verčiau rinkčiausi intervencijos terminą. Tai daugybė būdų ir įvairių formų, kurie leidžia įsiskverbti į tikrovės plotmę.
Tuomet galima atsižvelgti ir į tai, ką sako Alainas Badiou mąstydamas apie filosofiją. Filosofija keičia pasaulį, nes transformuoja save. Tai, ką jūs atliekate filosofijoje, keičia pasaulį. Tas pats galioja ir menui. Dirbdami ties tuo, kas yra menas, pakeičiame pasaulį netiesiogiai. Tai kitokia galimybė.
Linkstu manyti, kad aukščiausias politinis meno uždavinys – išlaikyti mus visus budrumo būsenoje. T.y. tokioje situacijoje, kai dar tikime, kad įmanoma ką nors pakeisti. Kuomet menu išreiškiama kritika vis dar išlieka efektyvi? Tik tuomet, kai menas mums atskleidžia, jog tai, ką regime visuomenėje, tėra tik viena iš daugybės galimybių.
Mes negyvename uždaroje padėtyje, galimą ją transformuoti. Tai, kas atrodo akivaizdu, nėra akivaizdu. Galime sukelti poveikį tikrovėje.
Menas pasižymi šiuo pajėgumu, kuris leidžia išlaikyti mumyse tokį pasaulio supratimo lygmenį. Jis palaiko gyvybę idėjai, kad pasaulį galima pakeisti.
