Gyvenimas po gyvenimo
Prieš trisdešimt ketverius metus dabartinėje Vilniaus Bernardinų gatvėje įsikūrusio „Jaunimo gretų“ žurnalo Kultūros skyriaus redaktoriaus Valdo Daškevičiaus darbo vieta neką tesiskyrė nuo kitų redakcijų – jame virė darbas ir buvo laistomos šventės. Ant stalo tilpo rašomoji mašinėlė ir laidinis telefonas.
Į tokią redakciją 1988 pabaigoje pateko pluoštelis mašinraščio puslapių ir kelios nuotraukos, kurios sugulė į du paskutinius tų metų „Jaunimo gretų“ numerius – Alfonso Jakubėno (1901–1995) atsiminimai apie smurtine mirtimi mirusį brolį. Ir kaip jį 1946 metais NKVD įskundė penki Lietuvos SSR sovietinių rašytojų sąjungos nariai: Petras Cvirka, Antanas Venclova, Juozas Baltušis, Kostas Korsakas ir Aleksys Churginas. Publikacija vadinosi „Kazio Jakubėno byla“.
Straipsniai keliavo iš rankų į rankas, tačiau viešumas ne visiems patiko. Komunistų partijos, Didžiojo Tėvynės karo ir darbo veteranas, LSSR nusipelnęs juristas ir respublikinės reikšmės personalinis pensininkas Aramaisas Saakjanas, atsiminimuose įvardytas kaip naktinis NKVD tardytojas, padavė žurnalą į teismą už „melą ir šmeižtą, teršiantį jo nepriekaištingo MGB (valstybės saugomo ministerijos) darbuotojo vardą“.
Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies teismas posėdžiavo rusų kalba, atsakovui (žurnalui) buvo verčiama į lietuvių. Žiniasklaidos ginti tuomet stojo jauna advokatė Eglė Sigrida Šalūgaitė, pati neseniai baigusi teisės mokslus. Su pirmūnės stropumu ji ištyrė bylos dokumentus ir rado liudininkų.
Saakjano argumentai, kad jis nesąs stalinistas, kalinių netardęs naktimis, o ir byla buvusi kriminalinė, buvo paneigti. Žurnalas laimėjo procesą, o publikacija įtraukta į NKVD ir kitų prievartos epochos dokumentų rinkinį „Rašytojas pokario metais“. Gali būti, kad kaip tik dėl Saakjano sukelto triukšmo Jakubėno bylos dokumentai nebuvo sunaikinti.
Aušros pažadas
Kaziukas, kaip smulkaus sudėjimo ir vos 155 cm ūgio poetą vis dar vadina jo kapą lankantys žmonės, buvo 27 hektarus žemės turėjusių ūkininkų Petro Jakubėno ir Uršulės Vasilytės „teisėtos moterystės“ sūnus, gimęs Biržų apskrities Papilio valsčiaus Kaušiškių kaime.
Vietą, kur klestėjo jo pasiturinčių tėvų namai, šiandien žymi tik didžiulis akmuo – tiek teliko iš gyvenimo šeimos, kurioje užaugo septyni vaikai. Trys broliai Jakubėniukai tapo radikalais: advokatas Alfonsas, poetas Kazys ir mokytojas Pranas. Visi trys rašė eilėraščius.
Būta ir tradicinių likimų: brolis Mykolas – kariškis, o Romualdas paveldėjo ūkį ir pasirūpino pasenusiais tėvais. Dvi dukros taip pat ištekėjo už ūkininkų: Stefanija – į kaimą prie Pandėlio,
Uršulė – į Sipelius Rokiškio apskrityje. Pastaroji – už viršaičio Stakėno, vėliau sušaudyto Rešiotų lageryje.
Pirmasis iš Kaušiškių į Kauną studijuoti teisės 1924 metais išsibeldė Alfonsas. Jis labai gyrė pragmatišką fakulteto tvarką: dienas teismo posėdžiuose leidę teisėjai ir advokatai universitete profesoriaudavo vakarais, todėl studentai dienomis irgi turėdavę tarnybą. Jie labiau pasitikėjo savimi nei tėvų išlaikomi studijozai ir mėgo šiauštis, todėl „Teisių fakultete“ nebūdavo ramu.
Kaziukas tuo metu dar gyveno kitokiame gravitacijos lauke. Akivaizdus nežaboto gyvenimo ir eilių autoritetas jam buvo tolimas giminaitis Kazys Binkis. Remdamasis šio poezija vaikams, vėliau plunksną vedžiojo ir jis: „Širli Templ artistė kino, / bet pienučio skonį žino. / Geria pieną taip rimtai / kino žvaigždžių jau šimtai.“ („Pieno karalystė“, 1939)
Iš Rygos jį pasiekdavo lietuvių laikraštis „Mūsų kova“, apie kurio skaitymo pavojus užsimenama gimnazijos charakteristikoje, o savo romantiškas eiles siuntinėjo pažangios Panevėžio moksleivijos laikraštėliui „Laisvės aidai“, kurio 1925 metų ranka rašytas ir šapirografuotas numeris išliko iki mūsų dienų.
Po Kazio Svėrės slapyvardžiu pasislėpęs Jakubėnas jame paskelbė eilėraščius „Taurės“ ir „Žvejas“. Jaunajam eiliuotojui redakcija suteikė vilties: „Tikimės, kad (...) sušelpsi mus ne per ilgais ir turiningais dalykais.“
Ketveriais metais vyresniam Teofiliui Tilvyčiui iš Utenos, tuomet turėjusiam Kalnų Aro slapyvardį, už eilėraščius „Horizonto akys“ ir „Stiklinės svajonės“ redakcija kepštelėjo per savimeilę: „Aru išskridęs – vabalu nutūpei. Nesupratom. Nededam.“
Po raudona vėliava
Kai Kaziukas 1928-ųjų rudenį buvo priimtas į „Teisių fakultetą“, jo Biržų gimnazijos atestatas nepranašavo didelio mokslinčiaus: pažymių vidurkis pagal penkiabalę sistemą balansavo apie ketvertą, trejetus iš matematikos, vokiečių kalbos ir braižybos kompensavo penketai už istorijos ir visuomenės mokslą bei kosmografiją.
Broliai buvo to paties fakulteto studentai, bet Alfonsas šliejosi prie žaizdrininkų – internacionalinės studentų socialistų organizacijos (ją kuravo Socialdemokratų partijos nariai), o Kazys – prie socialistų revoliucionierių maksimalistų, trumpiau – eserų. Tokios partijos Seime neturėta.
Kazys buvo ir legalios universiteto studentų aušrininkų draugijos narys.
Kazys buvo ir legalios universiteto studentų aušrininkų draugijos narys. Ją dar carinėje Rusijoje įkūręs Stasys Šilingas nė nesapnavo, kad patriotinės jaunimo organizacijos ideologiją pakeis Voronežo gimnazijos auklėtinis ir revoliucinių eseriškų komitetų kūrėjas Lietuvos nepriklausomybės kovų metu Vladas Karosa. Referatus apie dorovę draugijos 1928 metų konferencijai jis siuntė iš egzilio Prahoje.
Idėjinį revoliucionierių maksimalistų branduolį Kaune sudarė pašėlusių suvalkiečių šutvė: poetas Kazys Boruta, Martynas Gudelis, Andrius Bulota, Kazys Lukša, Jonas Lukoševičius ir aibė smulkesnių veikėjų. Jakubėnas veikė kartu, bet nebuvo valdybos narys, galbūt todėl, kad jaunesnis. Jis buvo konspiratorius ir pagalbinis žaidėjas, dėl nedidelio ūgio ir smulkaus sudėjimo beveik nepastebimas net tuomet, kai su bičiuliais žengė drauge – agituodamas darbininkus streikuoti, o kariuomenę maištauti.
Bažnyčią ir valstybę neigę eserai tapatinosi ne su bolševikais, o su Vokietijos ir Prancūzijos anarchistais. Protestuodami prieš mirties bausmę, jie pateisino terorą, nes „taip priartės revoliucija“.
Smurtas, „revoliucinio protesto aktas“, kuriant utopinę „Darbo respubliką“, kurioje darbo priemones valdys kooperatyvai, o asociacijos draugiškai keisis tarpusavyje darbo vaisiais, jų manymu, buvo neišvengiamas: „Prieš juodosios reakcijos terorą revoliucionieriai priešpastato revoliucinį terorą, kuris yra Socialės Revoliucijos dalimi.“
Su bolševikais jie dalijosi raudona vėliava, bet ne teorija: eserų idėjų pagrindas buvo asmuo ir individo laisvė, o ne marksistinė socialinė klasė ir proletariato hegemonija. Kaip praktiškai veikia politikos institutai, eserai nesigilino, nes valstybė žmonėms nėra reikalinga, todėl beprasmė ir jos gyvavimo mechanika.
Smurtas turėjo „savaime“ pasibaigti išsivadavus iš valstybės ir bažnyčios gniaužtų. Eserai konspiravosi ir mokėsi daryti bombas, dar skaitė iš Karaliaučiaus atgabentą laikraštį „Revoliucionierius“: „Jaunuoli! Šalin tuščios linksmybės! Ieškok ginklo, stok į kovos būrius ir kilk prieš pavergėjus fašistus!“
Laikas buvo neramus. 1924-ųjų gruodį Taliną sukrėtė komunistų pučas, kuriame dalyvavo net ginkluoti SSRS pasiuntinybės darbuotojai. Kariuomenė jį numalšino, o diplomatai nutylėjo. Lietuvos saugumas ir policija godžiai uodė orą, bandydami nuspėti, ar panašus bandymas nepasikartos Kaune.
„Jaunuoli! Šalin tuščios linksmybės! Ieškok ginklo, stok į kovos būrius ir kilk prieš pavergėjus fašistus!“
1926 metais III koalicinis politikos naujokų Seimas (parlamentinį darbą jame išmanė mažiau nei pusė – 40 iš 85 narių) ėmė paraidžiui įgyvendinti 1922 metų Konstituciją: panaikino demokratinių teisių ribojimus, amnestavo politinius kalinius – komunistus ir komjaunuolius. Gruodį įvyko valstybės perversmas, dar po trijų mėnesių Seimas buvo paleistas.
Dar vienas pučas kilo Tauragėje 1927-ųjų rugsėjį. Miestelį užpuolusi socialdemokratų, liaudininkų ir eserų koalicija, kuriai vadovavo paleistojo Seimo narys Povilas Mikulskis, profsąjungų veikėjas, socialdemokratas ir buhalteris, nuginklavo vietos policininkus ir šaulius.
Tauragės pučo organizatoriai, tiesa, valdė tik vieną dieną, kol atvyko kariuomenė. Mikulskis buvo nušautas Moniškių kaimo klojime, o revoliucionierius maksimalistas Feliksas Saltonas, ta proga iš banko išsinešęs 200 tūkstančių litų, pranyko – toliau kovoti prieš valstybę jos pačios pinigais.
Prie grotuoto lango
1929 metų gegužės 6 dieną po kruvino pasikėsinimo į ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą Valstybės teatro sodelyje iš pistoletų šaudžiusiems marijampoliškiams Bulotai ir Gudeliui, nuo kurių kulkų vienas premjero apsauginis žuvo, o kitam peršautas plautis, pasisekė pabėgti įprastine trajektorija: miškais link Vievio, nelegaliai „per rubežių“, o paskui į Vilnių, Varšuvą ar Prahą – kam kas buvo arčiau širdies.
Vilkaviškietis Aleksandras Vosylius iš Technikos fakulteto nebuvo toks miklus: jo sumeistrautos bombos teatro sodelyje nesprogo, todėl pasikėsinimas nepavyko. Jeigu tikėtume „Revoliucionieriumi“, bombą Vosylius metė ir į policininkus ties Kaišiadorimis, bet tik pats susižeidė. Jis buvo nubaustas mirties bausme.
Grėsmingai išsikleipusioms Temidės svarstyklėms reikėjo atsvaros. Pirmąkart Jakubėną policija apklausė 1929-ųjų balandį ir paleido. Tačiau neilgam. Netrukus į belangę pateko jau abu Kaziai – Boruta ir Jakubėnas. Jiems Karo lauko teismas atseikėjo po trafaretinius dešimtį metų sunkiųjų darbų kalėjimo už priešvalstybinį veikimą.
Tuomet pasirodė pirmoji dvidešimt trijų liūdnų Jakubėno eilėraščių knygelė „Mieganti žemė“ apie nuščiuvusius paukščius ir darbininkus, gėlą skandinančius karčemoje: „Manajam kambary nebėr dangaus / ir laisvojo nebėr pasaulio. / Pavasaris puikus po kraštą siaus, / o man – nežvelgs pro mūrus saulė.“ („Mūras“) Universitete du semestrus pasimokiusiam Kaziukui tada buvo dvidešimt vieni.
Žiauri bausmė buvo nervų karas, galėjęs pasibaigti pateikus malonės prašymą prezidentui Antanui Smetonai. Abiem Kaziams savigarba neleido to padaryti, nes reiškė padlaižystę. Boruta į laisvę išėjo po metų, kai malonės prašymą pateikė jo žmona. Už Jakubėną malonės 1931 metų gruodžio pabaigoje paprašė brolis Alfonsas.
Kaušiškiuose metus taisęs pašlijusią sveikatą Kazys išleido antrąją poezijos knygelę su dvidešimčia eilėraščių „Tegyvuoja gyvas gyvenimas“, pasiprašė atgal į universitetą ir 1932 metų rudenį buvo priimtas.
Regis, viskas susitvarkė. Ar bent galėjo susitvarkyti. Su Boruta jiedu įkūrė leidyklą „Prometėjas“, joje išleido porą knygelių – Onos Lukauskaitės poemą „Brangiausias pėdas“ ir slapyvardžiu apsaugoto Gudelio apybraižą „Po svetimus kalėjimus“. Leidėjo Jakubėno kabinetas, tiesa, buvo „studentų valgykla Gedimino g. 36“.
„Prometėjo“ literatūros almanache „Darbas“ tilpo Kaziuko eilėraščių poema, skirta 1831-ųjų sukilimui, „Dalgių brolių dainos“: „Neskinsi, dalgeli, žalių dobilų, / žalių vasarojų neskinsi. / Tu laisvės berneliam pabūsi ginklu / ir kraujo vainiką nupinsi.“ Į almanachą Juozas Baltušis atsiuntė apsakymą „Raudonieji runkeliai“, Antanas Venclova (slapyvardžiu A. Laisvydas) – „Po Italijos auksiniu dangum“, Boruta – „Apysaką apie paukštį būką“. Tilpo ir „Deklaracija dėl literatūros, laisvės ir kultūros“.
Kito teisėsaugos smūgio, tekusio abiem Kaziams, bičiuliai numatyti negalėjo: Karaliaučiuje areštavę Joną Lukoševičių, vokiečiai Lietuvos saugumui už 10 tūkstančių litų pardavė maksimalistų archyvą, kuris, Borutos žodžiais, „per vieno draugo kruopštumą buvo renkamas ir per vėplumą saugomas“.
Iš dokumentų paaiškėjo, kad per Karaliaučių maksimalistai siuntinėjo į Europos laikraščius straipsnius apie Lietuvos režimą, tirštomis spalvomis piešdami „reakcijos siautėjimą“, juodindami šalies reputaciją, ir mėgo pasigirti, kurie europiniai laikraščiai prisijungė prie jų iniciatyvos. Tokį akibrokštą jiems dovanoti buvo sunku. Bičiuliai 1933-iųjų kovą buvo sulaikyti už „veiklą nusikalstamame sambūryje“.
Pasakojime, kurį po 15 metų sovietiniame Vilniaus Rasų kalėjime 1948-aisiais parašė savo dukrai, Boruta „jaunystės klaidas“ prisiminė taip: „Pagaliau ateina teismo diena. Po šilto lietaus ūkanotas pavasario rytas. Mus išveda į kalėjimo kiemą, surakina poromis grandinėmis – aš patenku į porą su Kaziuku Jakubėnu, – ir išvaro, apsuptus sargybos, viduriu gatvės į teismą. Grandinės čerkši ant rankų, stipriai sugniauži kumštį ir aukštai iškeli galvą.“
Tąkart Jakubėnas buvo nubaustas metais ir aštuoniais mėnesiais, į laisvę išėjo 1935-ųjų rudenį, kai jo poeto žvaigžde tikėjo nebent sovietų pasiuntinybėje 15 metų vertėja išdirbusi bičiulė Ona Šimaitė. Į universitetą jis nebegrįžo.
Nematomas žmogus
Daugiau viešos Jakubėno politinės veiklos liudijimų nesama, išskyrus vieną kitą kalbą mitinge. Kartu su bičiuliu poetu Vytautu Montvila jis persiorientavo į slaptus Ispanijos Respublikos, kur tuo metu šeimininkavo dvi anarchistinės grupuotės: CNT ir FAI – pagalbininkus. FAI Barselonoje darbavosi Gudelis.
1936 metais Kaziukas išleido dvi knygutes vaikams: „Čyru-vyru“ ir „Riešutėliai“. Pastarąją iliustravo dailininkė Marcė Katiliūtė, netrukus atėmusi sau gyvybę. Vėliau dideliais tiražais, kaip įprasta to meto vaikiškai literatūrai, išėjo dar du Jakubėno eilėraščių rinkinėliai – „Du gaideliai giesmininkai“ (1938) ir „Bus pavasarėlis“ (1939) – ir keturios verstinės vaikiškos knygelės.
Siuntinėdamas tekstus Kosto Korsako „Kultūrai“, kuri nemokėjo honoraro, ir lengvapėdiškas eiles Maikio slapyvardžiu Teofilio Tilvyčio „Kuntapliui“, kuris mokėjo mažai, Jakubėnas atsidėjo vertimams, nes jie pelnė duoną. Iki 1940-ųjų „Sakalas“ jau buvo išleidęs dvi jo verstas amerikiečių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Pearl S. Buck knygas, George Sand apysaką „Mažoji Fadetė“ ir Victoro Hugo romaną „Devyniasdešimt tretieji metai“.
Anarchosindikalistiniais pagrindais organizuoti darbininkų profsąjungas nesisekė. Dar mėnesiui ir kitąkart dviem savaitėms 1937 metais Jakubėnui teko grįžti į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą Mickevičiaus gatvėje – „už kurstymą streikuoti“, nors maksimalistų „veikla jau buvo pairusi“.
1939 metų viduryje Kaziukas viešėjo Prancūzijoje ir aplankė abu atentato prieš Voldemarą dalyvius: po Francisco Franco pergalės Ispanijoje į Paryžių pasitraukusį Gudelį ir Pirėnų kalnuose internuotą Bulotą. Oficialiai – rašė reportažus „Lietuvos žinioms“, neoficialiai – atvežė Bulotai juodos duonos ir dešros.
Pirmasis sovietinis gyvenimas
1940 metų birželį Jakubėno biografija ūmai virto puikia. Buvę kaliniai dabar užėmė svarbiausius valstybės postus: Antanas Sniečkus vadovavo saugumui, „iškunigis“ Liudas Adomauskas tapo Liaudies Seimo pirmininku, Pijus Glovackis Užsienio reikalų ministerijoje rūpinosi konkordato su Vatikanu nutraukimu. Maksimalistai nusprendė jungtis į „kairiųjų koaliciją“.
Brolis Alfonsas gavo tarnybą Teisingumo liaudies komisariate ir leidėjo gabumus taikė prokuratūros sienlaikraščio „Atrištos akys“ redakcinės kolegijos darbe. Kaziuko eilėraštis „Negrįš ta diena, kur praėjo“ virto daina ir vėliau pateko į sovietinį kanoną: „Javai čia siūbuoja prieš saulę, / čia džiaugsmo ir laimės versmė. / Platus mūs Tarybų pasaulis, / skambi mūsų laisvės giesmė.“ („Negrįš ta diena, kur praėjo“)
Archyvuose išlikusi Jakubėno nuotrauka su „naujos sudėties“ „Eltos“, jau tapusios TASS’o padaliniu, darbuotojais. „Spaudos fondas“ išleido jo poezijos rinktinę „Vargo dainos“ su 145 eilėraščiais – viso ligtolinio poetinio darbo suaugusiesiems derliumi.
Be įprastinės Jakubėno „kalėjimų“ ir „pančių“ lyrikos, rinktinėje rado vietą ir Maikio slapyvardžiu 1938 metais nepriklausomybės dvidešimtmečio proga išleista parodijų knygelė „Dvidešimt metelių“, kurioje vanojami valdininkai ir naujieji buržua.
Vis dėlto, skirtingai nei kitų to meto poetų – iš pogrindžio išnirusio komjaunuolio Eduardo Mieželaičio ar net bičiulio esero Vytauto Montvilos eilėse, Jakubėno tropuose veltui tektų ieškoti Stalino, Lenino, Maskvos, Raudonosios armijos apoteozės ir besaikio džiūgavimo naujaisiais laikais Raudonojoje aikštėje, tarsi „Agitpropo“ instrukcijos jį būtų aplenkusios.
Tačiau „Dalgių brolio“ gyvenimas nepražydo raudonomis rožėmis. Mišrioje sekimo byloje „Griovėjai“ (Razrušiteli) ligi šių dienų yra išlikęs Jakubėno verbavimo į darbą NKVD planas su 1940 metų rugpjūčio 17 dienos data. Joje įsegtas ir NKVD „pusgaminis“ – nepasirašytas tarnystės pasižadėjimo pavyzdys. O kitame dokumente konstatuojama, jog saugumiečiams dirbti Jakubėnas nesutikęs, ir duodamas parėdymas rinkti apie jį kompromituojamąją medžiagą.
1941-ųjų sausį pildytoje Švietimo komisariato anketoje Kaziukas vėl pusiau bedarbis, profesiją nurodo kaip „rašytojas, dirbantis prie Kauno viešosios liaudies mokyklos, literatūros-teatro skyriuje“.
Antrasis sovietinis gyvenimas
Prasidėjus karui savo pėdsakus broliai Jakubėnai slėpė kartu smulkiose tarnybėlėse Alytuje. Kad iš Dzūkijos sviestas ir pinigai buvo siunčiami Vilniuje šąlančiai Šimaitei, byloja jos padėkos laiškai. 1945 metų pradžioje Kaziukas jau Kaune. „Valstiečių laikraštis“ ir „Tarybų Lietuva“ nekart mini jį, kartu su rašytojais, sugrįžusiais iš Rusijos, literatūros vakaruose skaitantį eilėraščius.
Oficiozuose netilpo tuometinės lituanistikos studentės Apolonijos Nistelienės atsimenama takoskyra tarp „savų“ ir „sugrįžusių“ rašytojų: publika plojo „saviškiams“. Didžioji poezijos žvaigždė tuomet buvo Antanas Miškinis, o baltais kailinukais vilkinčią Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką ir Antaną Venclovą studentai pasitikę kapų tyla.
Treji skirtingų patirčių metai neliko be pėdsakų. Iš SSRS grįžusiems literatūros specialistams „rašytojas“ ir „propagandistas“ buvo sinonimai, o bet kuris nukrypimas reiškė maištą. Apie tai byloja ir „išbrokuota“ Kaziuko versta Heinricho Heine poezijos „Rinktinė“, kurią atsisakyta spausdinti. O jau visai netrukus ir buvusių bendražygių – Cvirkos, Venclovos, Baltušio, Korsako ir Churgino skundai Jakubėno elgesiu NKVD bylose, pelnę Kaziukui penkerių metų Karagandos lagerio nuosprendį.
Jei ne brolio Alfonso „žygiai“ ir žinybiniai skundai į SSRS advokatūrą, kurios padalinyje Vilniuje jis tuo metu dirbo, dviejų Kaziuko eilėraščių „Laikrodėlis“ ir „Paukštelis“, kuriuos LSSR sovietinių rašytojų sąjungos nariai priskyrė „antisovietinių“ kategorijai, nebūtų amnestavę.
1947-ųjų vasarą anksčiau laiko iš lagerio grįžęs Jakubėnas broliško kolegų apsikabinimo nesulaukė: kelias į Rašytojų sąjungą ir spaudą jam buvo užgintas, be registracijos negalėjo rasti darbo, o „veltėdžiui“ grėsė nauja dvejų kalėjimo metų bausmė.
Kaip ir kiti „neglamūriniai“ to meto kūrėjai, Kazys savo vertimus už grašius atiduodavo kolegoms su „tinkamomis“ pavardėmis, net rašė svetimą disertaciją apie tuberkuliozę, o nakvodavo pas brolį Alfonsą ant sulankstomosios lovelės, kurią dieną išstumdavo į koridorių.
Abi pusės – fasadiniai rašytojai ir pats Jakubėnas – žinojo taisykles, kaip panašių nemalonumų išvengti: „Pabučiuok ranką, kurios negali įkąsti.“ Tik Jakubėnas nesilankstė. Iki pat mirties 1950 metų sausį, kai išrengtas ir sumuštas buvo paliktas pusnyse palei geležinkelio bėgius. Mirtis, pagailėjusi jo Karlago šachtoje, pavijo Lietuvoje. Į Kaziuko laidotuves iš rašytojų draugų atėjo tik Kazys Boruta.
Naudota medžiaga: Boruta K., Gyvenimas drauge su draugu, LRS, 1999; Rašytojas pokario metais, V., Vaga, 1991; Butkus Z., 1924 m. gruodžio 1 d. komunistinis pučas Taline ir diplomatinė jo maskuotė, Lietuvos istorijos studijos, 2019, vol. 43; Bulota A., Limuzinas Nr. 4, V., Vaga, 1977; Andrijauskaitė U., Radikali kairė emigracijoje po 1926-12-17 perversmo, K., VDU, 2012; Bulota A., Ten už kalnų Ispanija, V., Vaga, 1974; Raškauskas K., Rašytojas ir politika: Kazio Borutos atvejis, Darbai ir dienos, 2013, Nr. 59; „Jaunimo gretos“, 1988, Nr. 11, 12; LCVA, LYA, LLMA ir Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, Edmundo Jakubėno asmeninio archyvo dokumentai.
