Tiesa, teisinis statusas yra kiek kitoks: karinė padėtis valstybėje nebuvo paskelbta, didžiuma institucijų veikė įprastai – tiek, kiek įprastu galima vadinti bridimą iš kovidinės, per energetinę, į ekonominę krizes, bet vis dėlto dirbama buvo įprastu režimu. O štai visuomenė gyveno kitaip. Kas iš esmės yra karo stovis? Tai tokia būsena, kai visuomenės mechanizmai ir ištekliai yra perjungiami gynybos – karo! – reikmėms. Būtent tai ir vyko nuo 2022 m. vasario. Lietuva rinko ginklus Ukrainai, priėmė pabėgėlius, piliečiai rėmė nukentėjusius nuo karo – kas individualiai, kas organizuotai. Beveik visos žinių laidos šalyje prasidėdavo naujienomis iš fronto, žinių tinklapiai kasdien publikuodavo po dvi-tris analitines karo naujienų apžvalgas.
Mes gyvename karo stovio būsenoje. Toks įvardijimas gal ir šiurkštus, bet, atvirai šnekant, ne baisesnis nei šiandienis mūsų gyvenimas.
Turbūt galima formuluoti dar griežčiau: mes ne tik gyvename karo stovio sąlygomis, mūsų gyvenimas nelabai skiriasi nuo gilaus kariaujančios šalies užnugario gyvenimo. Skiriasi, bet ne taip žymiai. Tiesa, mūsų miestams negresia priešo smūgiai, bet Antrojo pasaulinio karo laikų Taškentas ar Koloradas taip pat gyveno palyginti saugiai. Tiesa, Lietuvos gyventojai nėra privalomai šaukiami kariauti, kita vertus, mes nelabai žinome, kiek lietuvių savanorių padeda ukrainiečiams fronte ar jo prieigose. Užtat, kaip ir dera užnugariui, mūsų ištekliai pagal išgales yra perskirstomi ten, kur jų labiau reikia karo reikmėms. Mes tiek spėjome priprasti prie Blue/Yellow, Bayraktaro ir kitų dronų pirkimo, „Stiprūs kartu“, „Sušildyk Ukrainą“, Olego Šurajevo fondo veiklos, prie pabėgėlių priėmimo ir rėmimo – kad nesuformuluojame iki galo: mes gyvename karo stovio būsenoje. Toks įvardijimas gal ir šiurkštus, bet, atvirai šnekant, ne baisesnis nei šiandienis mūsų gyvenimas. Su kasdieniu stebėjimu, kas vyksta Ukrainoje, su atjautos ir skausmo ašaromis, kad negalime apsaugoti nekaltų žmonių, kad negalime pakeisti to, kas jiems nutiko. Įvardyti šiandieninę mūsų būklę – svarbu. Ne tik įvardinti, bet ir apgalvoti. Vienas iš esminių dalykų, skiriančių išsamų aprašymą nuo permąstymo, yra atsakymas į klausimą: „Kas iš to?“
Kokios klaidos galime nedaryti? Kokias išvadas galime pasidaryti iš 2022 m.?
Priešingai populiariam posakiui, protingi žmonės mokosi iš savo klaidų, kvaili iš klaidų išvis nesimoko. Norberto Černiausko knygoje „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ puikiai aprašytos klaidos, iš kurių protingieji turėtų pasimokyti. Antanas Smetona ruošiasi aplankyti Vilnių, rengiamasi įteisinti nuostabią naująją Lietuvos baltą-auksinę-raudoną vėliavą, daug labiau atitinkančią tiek heraldiką, tiek istoriją. Ir visa tai ūmai pasibaigia. Galima prisiminti ir europinį La Belle Époque grožį kokiais 1913 m. – kuris irgi ne tik staiga pasibaigė, bet ir teliko prisiminimu, išblaškytu vėjo.
Kokios klaidos galime nedaryti? Kokias išvadas galime pasidaryti iš 2022 m.? Kiekvienas išvadų žingsnis yra logiškai nuoseklus – ir sudėtingas žengti emociškai. Mes turime ruoštis karui.
Mes jau gyvename karo stovio būsenoje. Į ją mus įstūmė Rusija, užpuldama Ukrainą. Ar mes galime būti kitu Rusijos smūgio taikiniu? Galime. Net esame oficialiai deklaruoti tokiu taikiniu 2021 m. pabaigoje, kai Rusija paskelbė ultimatumą NATO apie būtinybę sugrįžti į 1997 m. geopolitinę situaciją. Rusija nepakeitė nei savo nuomonės, nei tikslų. Ji nepasikeis net matydama, kad gautų iš tokio virsmo akivaizdžios apčiuopiamos naudos. Per daug valdžios, galios, pinigų per pastaruosius porą dešimtmečių buvo sąmoningai užsukta taip, kad Rusija nepasikeistų.
Tai, tikintis geros įvykių kloties, reiškia, kad Rusija dar dešimtmečius išliks rimta grėsme mūsų saugumui, arba, blogos įvykių dėlionės atveju, – kad mūsų laukia didelis karas.
Šis supratimas – labai nemalonus, tačiau būtinas ir neišvengiamas. Belieka džiaugtis, kad jis sklinda vis plačiau. Praeitą vasarą vienas pašnekovas rimtu veidu aiškino, kad yra tik du realistiniai keliai Rusijai pasikeisti į gerąją pusę greituoju būdu. Vienas – ant Abramso šarvų Tverskajos gatve važiuojantis Babčenka, antras – Strugackio romanuose aprašytų ateities progresorių atvykimas ir jėga įvykdytas šios visuomenės pertvarkymas. Visi kiti Rusijos demokratizavimo keliai laikytini fantastiniais. Tokio nelinksmo pokšto esmė viena: Rusija gali pasikeisti tik arba iš tikrųjų pralaimėjusi tikrai didelį karą, arba laipsniškos raidos keliu, per ilgus režimo švelnėjimo dešimtmečius (verta nepamiršti, kad šiame evoliucijos kelyje visąlaik išliks grubaus atkritimo rizika). Ką tai reiškia mums? Tai, tikintis geros įvykių kloties, reiškia, kad Rusija dar dešimtmečius išliks rimta grėsme mūsų saugumui, arba, blogos įvykių dėlionės atveju, – kad mūsų laukia didelis karas. Beje, manau, kad būtent šitoks, adekvatus ir realus perspektyvų suvokimas nemenka dalimi paaiškina emocinę „teisingųjų“ rusų būklę – ir įtūžio proveržius, ir desperaciją, ir kartais deklaruojamas naivias iliuzijas apie galimus greitus ir neskausmingus „pasveikimo“ kelius.
Taip, karas Lietuvoje turbūt neprasidės 2023 m. Bet ir pasiruošimas karui – tai ne televizoriaus pirkimas prekybos centre, „turiu pinigų, nuvažiavau, nupirkau“.
Bet čia rusų reikalai. O mūsų reikalai – turime ruoštis karui. Labai tikėtina, kad mes ne tik gyvename karo stovio sąlygomis, labai tikėtina, kad mes gyvename karo išvakarėse. Taip, karas Lietuvoje turbūt neprasidės 2023 m. Bet ir pasiruošimas karui – tai ne televizoriaus pirkimas prekybos centre, „turiu pinigų, nuvažiavau, nupirkau“. Pasiruošimą karui vertėtų lyginti su ilgus metus trunkančiu sodo auginimu ir puoselėjimu. Planai, materialiniai ir žmogiškieji ištekliai, apmokymai – to neįmanoma padaryti net per pusę metų. Abejojantys šiuo teiginiu gali palyginti dabartinę Rusiją, kuri karui ruošėsi metus, planavo baigti per porą savaičių, o dabar turi didžiulių bėdų su ištekliais, ir Ukrainą, kuri ruošėsi karui aštuonerius metus. Lietuvoje kartais aptarinėjami planai didinti gynybos išlaidas iki 2030 m. – praktiškai niekad. Britai XX a. pradžioje rėmėsi gana paprastu požiūriu į gynybos reikalus – ar karas tikėtinas per artimiausius dešimt metų? Priklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, buvo konstruojami dešimtmečio (!) pasirengimo planai. Taip, tikėtina, kad 2023 m. karas mūsų nepasieks. Bet dabartiniai karo veiksmai kada nors baigsis, ir, greičiausiai, neužsibaigs Kremliaus užėmimu. Tokiu atveju šių karo veiksmų pabaiga tereikš Kremliaus klikos pasiruošimą naujam karui, atsižvelgiant į išmoktas pamokas. Nuvertinantys Rusiją gali palyginti kariuomenės veiksmus 2008 m. Sakartvele ir 2014 m. Ukrainoje. Gausesnių išteklių telkimas, reformos, agentų rengimas – tokiam pasiruošimui reikės bent 5–7 metų. Lygiai taip pat mūsų numatomos išlaidos gynybai pasidarys veiksnios po 4–5 metų, tad jas iš tiesų reikia daryti dabar ir tučtuojau. Šios griežtos išvados visai neatrodys perspaustos, o mintys karštakošiškos, palyginus jas su kaimyninių šalių – Suomijos, Švedijos, Lenkijos – konkrečiais veiksmais, kurių imtasi dar pernai. Šios šalys ėmėsi pertvarkyti kariuomenę nedelsdamos, nes turi ilgaamžę visuomenės ruošimo krašto gynybai tradiciją.
Karo stovio metų permąstymas perša tokias išvadas: mes turime – bent dešimtmečiui – gynybos požiūriu tapti Šiaurės Izraeliu. Ne tiek militarine prasme (visuotinė privaloma karinė tarnyba verta svarstymų ir skaičiavimų, bet tai ne opiausias klausimas), kiek visuomeninės sąmonės prasme. Privalome suvokti, kad priešas už vartų – ir tai realus priešas. Jei nepavyks apginti vartų, tai visa tai, ką puoselėjame šiapus vartų – nebeturės prasmės.
Gynybos klausimai turi tapti neatsiejama viešo diskurso dalimi, kaip švietimas ir sveikatos apsauga. Pavyzdžiui, artėja savivaldos rinkimai: kampanijos metu visiškai natūralūs turi tapti klausimai, kaip miestas ar rajonas yra pasiruošęs, pavyzdžiui, mobilizacijai arba karinės padėties įvedimui. Ar parengti, pavyzdžiui, sostinės evakuacijos planai? Ar įmonės, privalančios saugoti maisto atsargų rezervą, – jį tikrai turi? Ar panašūs planai yra tik popieriniai, ar realūs? Panašią, ar net svarbesnę vietą viešose diskusijose turėtų užimti ir kariuomenės klausimai. Nesislepiant už „karinių specialistų išmanymo“, turėtų būti viešai ir aiškiai suformuluoti kariuomenės rengimo tikslai, uždaviniai, veiksmai, tų veiksmų efektyvumo matavimo rodikliai. Gyvenant padidinto finansavimo sąlygomis, labai lengva leistis užliūliuojamam tikėjimo – jei tokio tikėjimo persmelkta visuomenė – kad karo nebus, o tada kyla pagunda persijungti prie taikos režimo, reguliuojančio karių barzdų ilgį ir batų spalvą, užuot rūpinusis tuo, kas iš tiesų svarbu. Jei visuomenėje rasis „Šiaurės Izraelio“ savivoka, tai ir kariuomenėje maksimalus dėmesys bus skiriamas vienam vieninteliam klausimui: „O jeigu karas – rytoj?“
Visa tai kainuos, bet mes turime ruoštis karui dabar. Kad ir kaip brangiai „Šiaurės Izraelis“ mums bekainuotų, kad ir kaip mums nesinorėtų kalibruoti savivokos pagal 2022 m. išvadas, mes turime suvokti paprastą dalyką: nesvarbu, kokie teisingi ir sėkmingi mums buvo pastarieji trys dešimtmečiai, mes nesame gavę iš Aukščiausiojo instancijų oficialaus, antspaudu ir parašu patvirtinto dokumento, kad mums viskas ir toliau bus gerai. Kadangi tokio dokumento neturime, tai turime remtis tuo, ką žinome ir matome čia, ant žemės, ką žinome čia ir dabar.
Jei mes nedarysime kas reikalinga, o nutiks tai, ko visi nenorime – tie iš mūsų, kurie išgyvens, turės žiūrėti savo vaikams ir anūkams į akis ir aiškintis, kodėl nepadarėme to, kas buvo reikalinga padaryti.
