„Šokis – tai laisvė“, – tikina pašnekovas ir priduria, jog patiriant visapusišką laisvę atsiveria visos galimybės ne tik atsiskleisti, bet ir tobulėti.
Karolis neslepia, šokdamas jis demonstruoja ne tik plastiškus kūno judesius, bet ir emociją bei didžiulę minties laisvę. Pasak jo, gatvės šokis žmogų daro laisvą ir kūrybingą.
Šokis yra laisvė
– Karoli, pirmiausia pradėkime nuo to, kuo gatvės šokis išsiskiria iš kitų šokio žanrų?
– Pirmiausia, gatvės šokyje vyrauja laisvė. Kiekviename stiliuje yra tam tikri standartai, kurių reikia laikytis, o štai gatvės šokiuose to nėra. Nėra ir griežtų taisyklių, kurios mane įspraustų į rėmus ir trukdytų tobulėti. Šiame žanre tu gali jausti ką nori, gali daryti tokius judesius, kokius nori, kokie tik šauna į galvą. Kita vertus, gatvės šokiai tai – visų šokio stilių mišinys. Kad mes šokame gatvės šokius, tai dar nereiškia, kad mes nešokame modern contemporary arba neįdedame pramoginių šokių elementų.
– Kalbi apie laisvę ir tam tikrus standartus. Gyvenime taip pat nemėgsti būti suvaržytas ir, kaip pats sakai, įspraustas į rėmus?
– Nemėgstu, kai mane varžo tam tikros taisyklės, tam tikri standartai. Kiekvienas žmogus yra individualus, todėl kiekvienas iš jų nuo taško A iki taško B turi pasirinkti savo gyvenimo kelią, o ne visi eiti vienodu keliu. Žmonijos ėjimas tuo pačiu keliu, ta pačia kryptimi stabdytų mūsų tobulėjimą, apribotų laisvę. Manau, jog žmogaus noras skleistis ir tobulėti neturėtų būti kaip nors stabdomas ar ribojamas.
Viskam reikia laiko
– Gatvės šokis – tavo darbas, aistra, kasdienybė?
– Šiuo metu taip. Neįsivaizduoju, kas bus ateityje, tačiau neįsivaizduoju ir kas būtų dabar, jei mano gyvenime nebeliktų šokio. Tai svarbi mano gyvenimo dalis, padedanti man išsilieti.
– Papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado ši meno rūšis?
– Devintoje klasėje, kai Saulius Skambinas ir Karina Krysko apsilankė mūsų mokykloje tikybos pamokoje ir pasiūlė visiems ateiti į naujai kuriamą gatvės šokių grupę. Su draugu susidomėjome šiuo pasiūlymu ir nuėjome. Iš pradžių susirinko gal trisdešimt žmonių, tačiau vėliau grupė sumažėjo. Kiek vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad treneris nebegalėjo mūsų treniruoti ir kažkas turėjo stoti į jo vietą, o laikui bėgant tas kažkas tapau aš.
– Oho, neblogas pasiekimas!
– (šypsosi) Buvau visiškai žalias, neturėjau patirties, dariau visokias nesąmones. Kai dabar prisimenu, viskas buvo labai tragiška (juokiasi). Vėliau pradėjau važinėti po aplinkinius miestelius, dirbau Krakėse, Josvainiuose, Dotnuvoje, Akademijoje. Dabar liko tik viena grupė Kėdainiuose... Ir „Infinitum“ šokių studija Kaune. Tai viena smagiausių studijų Lietuvoje. Viskas dėl laiko stokos...
– Dirbai su kaimiškųjų vietovių jaunimu. Kokia tai patirtis tau buvo?
– Patirtis buvo gera. Tiesa, galiu pasakyti, kad miesto ir kaimo vaikai išties skiriasi. Kaip ir galima nuspėti, kaimo vietovių vaikai nuoširdesni, daugiau dirba, yra labiau motyvuoti, rodo didesnę iniciatyvą. Galbūt taip yra todėl, kad tokioje aplinkoje galimybė artimiau susipažinti su tokia sfera kaip šokiai yra kiek ribota? Nežinau net...
– Sunku atrasti bendrą kalbą su panašaus amžiaus mokiniais? O gal ta kalba yra šokis?
– Greičiau viskas ateina su praktika. Iš pradžių būdavo labai nejauku, nes net nežinai, kaip pradėti juos treniruoti, tačiau laikui bėgant pripranti prie žmonių, geriau juos pažįsti, juk kiekvienas žmogus yra kitoks. O ir treniruodamas juos turiu taikytis ne prie grupės, o prie kiekvieno žmogaus. Tačiau, kaip minėjau, viskas ateina su laiku.
Svarbiausia – daina, emocija ir darbas
– Karoli, esi šokių treneris, tad papasakok, kaip gimsta choreografija?
– Šokyje, kaip ir bet kurioje kitoje meno srityje, reikia įkvėpimo ir motyvacijos. Kaip ir bet kurioje kitoje srityje, taip ir šokyje, yra savęs, savo jausmų ir išgyvenimų išreiškimas. Pirmiausia tu turi ką nors jausti, kad vėliau tai galėtum perteikti šokyje, parodyti žiūrovui. Jei šokdamas tu nieko nejauti, nieko nejaus ir auditorija, kuriai tu šoki.
Na, o choreografijos mokausi iš visur, važinėju ir po Lietuvoje vykstančius seminarus, taip pat esu labai dėkingas dabartiniam savo treneriui Justui Adriejauskui, kuris įkvepia ir motyvuoja mane daryti tai, ką myliu ir be ko negaliu.
Pirmiausia, gatvės šokyje vyrauja laisvė.
– Užsiminei apie auditoriją, ar tikrai užtenka tik jausmų, kad žiūrovai pamatytų tai, ką tu nori pasakyti?
– Reikia ir jausmų, ir daug darbo. Jei yra tik technika, bet nėra jausmų, tai nėra šokis, tai tėra tik judesiai. O kai šoki grupėje, turi jausti dar ir aplinkinius šokėjus, turi susiderinti mūsų emocija, o tą padaryti padeda daina.
– Kokią vietą ji užima statant choreografiją?
– Kiekviena daina kelia tam tikras emocijas. Išgirstu kokią nors dainą ir dažniausiai mintyse savaime dėliojasi šokio judesiai. Tiesiog kai esi choreografas, atkreipi dėmesį į mažiausias smulkmenas – vokalas, muzikos instrumentai. Žinok, tikrai daina smarkiai įkvepia. Pavyzdžiui, klausantis vienų dainų nekyla jokių minčių, o štai nuo kitų – tiesiog šiurpas kūnu perbėga ir norisi iškart statyti choreografiją.
– Pasikeitė paties muzikinis skonis, kai pradėjai dirbti choreografu?
– Anksčiau klausydavausi visko, kas būdavo populiaru, dabar klausau įvairios muzikos – nuo roko iki džiazo, klasikos (susimąsto). Mes šokame gatvės šokius, tačiau nebūtinai tai turi būti repas ar hiphopas. Mes šokame ir pagal lyrines dainas. Norisi išbandyti viską, todėl negali sustoti prie vienos krypties. Kita vertus, daug kas priklauso nuo nuotaikos – kokia nuotaika, tokią ir muziką klausau.
– Rokas, džiazas, klasika. Pavyksta pastatyti šokį pagal tokią muziką?
– Viskas įmanoma (šypsosi). Galima šokti ir pagal kalbą, pagal ištartus žodžius, tačiau dažniau renkamės kitokią muziką, nes to reikalauja vaikai.
– Šokyje egzistuoja ir improvizacija. Ar tai sunkus būdas parodyti tai, ką moki?
– (kurį laiką pamąsto) Viskas priklauso nuo to, kokia yra tavo nuotaika ir kokia daina groja. Tai gana sudėtinga... Kai šokėjas improvizuoja, jis neturi jokio įrankio, kuris jam padėtų, šokėjas turi pats tą įrankį sukurti.
Nors improvizacija ir sudėtingesnis, tačiau kur kas gražesnis menas nei surepetuotas šokis. O štai tobulėti šioje srityje, kitaip nei choreografijoje, yra kur kas sudėtingiau. Choreografijoje tu gauni judesius ir juos kartoji tol, kol galiausiai išmoksti. O improvizuojant vieną kartą tau gali sektis labai gerai, o kitą – gali užgraužti save, kad nesiseka, ir viskas.
Talentas ar sunkus darbas? Vieno atsakymo nėra
– Kaip manai, gatvės šokis Lietuvoje populiarus? Kokios jo perspektyvos?
– Iš tiesų anksčiau gatvės šokis nebuvo itin populiarus. Viskas labai suaktyvėjo prieš kokius septynerius metus, kai renginių organizavimui pradėta skirti daugiau ne tik dėmesio, bet ir investicijų. Dabar gatvės šokis tapo labai populiarus. Bene kiekviename Lietuvos mieste galima rasti šokių studiją, kurioje to moko. Ir vis dėlto tai yra gerai, nes tokiu būdu mes tobulėjame šioje sferoje.
– Norint būti išties geru šokėju užtenka sunkaus darbo? Ar reikia ir talento gyslelės?
– Tai labai kontraversiškas dalykas... Mes su treneriais mąstome apie tai, ar geras šokėjas turi įgimtą talentą, ar vis dėlto tai tik įdėtas sunkus darbas. Deja, vieno atsakymo greičiausiai nėra, tačiau, mano nuomone, šokti gali visi, tik galbūt ne visiems lemta gyvenime orientuotis į šokį. Tiesiog širdyje turi būti įgimtas noras šokti ir, manau, jog pas visus šis noras slypi, tik ne visi nori jį atskleisti, nes šokis reikalauja labai daug pastangų, daug darbo, daug laiko. Deja, šiandienė visuomenė laiko neturi, mes visi nuolat visur skubame, norime viską padaryti greitai, bet ne visada kokybiškai.
Šokyje, kaip ir bet kurioje kitoje meno srityje, reikia įkvėpimo ir motyvacijos. Kaip ir bet kurioje kitoje srityje, taip ir šokyje, yra savęs, savo jausmų ir išgyvenimų išreiškimas.
Vaikai taip pat nori labai greitai visko išmokti, o kai jiems neišeina, jie meta šokius, mano, kad nėra tam sutverti. Tačiau norint pasiekti aukščiausią rezultatą reikia laiko.
– O kaip tu atrandi laiko?
– Mano pagrindinė veikla yra studijos, antra – šokiai. Tačiau šios veiklos nuolat persipina, nes per paskaitas galvoju apie šokius, o per šokius – apie paskaitas.
– Karoli, buvau labai nustebinta sužinojusi, jog tokios meniškos sielos žmogus kaip tu studijuoja mediciną. Kodėl pasirinkai tokią sunkią ir besąlygiškos atsakomybės reikalaujančią specialybę?
– Visi manęs klausia, kodėl medicina (juokiasi), tačiau aš visada buvau moksliukas, visada prie knygų... Gerai išlaikiau brandos egzaminus ir man pavyko įstoti į valstybės finansuojamą vietą Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Mane visada traukė medicina, taip pat visada traukė ir šokiai. Ir tiesą sakant, pats nesuprantu, kaip atrandu viskam laiko, nes tiek mokslai, tiek šokiai jo atima be proto daug. Tačiau svarbiausia, kad yra noro. O kai yra noro, atrodo, pavyksta ir suspėti.
– Tai būsi šokantis gydytojas.
– Taip išeina.
Pasaulyje – penkiolikti
– Papasakok šiek tiek apie konkursus, varžybas, kuriose tenka dalyvauti.
– Konkursai, kai pagalvoji, tai toks keistas dalykas (šypteli). Visus šokių renginius galima skirstyti į dvi dalis – konkursai, kur tu tiesiog šoki, ir varžybos, kuriose stengiesi užimti kuo aukštesnę vietą. Mes orientuojamės į varžybas, nes norime parodyti savo įgūdžius. Tačiau man tai ne itin patinka, nes aš nenoriu varžytis, aš tiesiog noriu šokti. Žinoma, varžybos geros tuo, kad jose pasisemi įkvėpimo, daug naudingos informacijos.
Lietuvoje varžybų yra labai daug, tačiau mes atsirenkame, kuriose dalyvausime, nes į visas suspėti tiesiog neįmanoma.
– Kokiais pasiektais rezultatais galėtum pasidžiaugti?
– Su vyresniųjų grupe esame pasiekę išties aukštų rezultatų – Lietuvoje esame antra geriausia grupė. Esame dalyvavę ir pasaulio čempionate, praėjusiais metais jis vyko Austrijoje. Pasaulyje likome penkiolikti. Tai geras pasiekimas, džiaugiuosi juo bei įgyta patirtimi – tokiuose renginiuose susipažįsti su daug šokėjų, taip pat turi galimybę įsivertinti save, suvokti, kiek dar reikia įdėti pastangų, kad pasiektum to, ko nori.
Klaidos neišvengiamos
– Kaip suprantu, dažniausiai tenka šokti su grupe, o pačiam kaip smagiau – vienam ar grupėje?
– Iš pradžių apskritai buvo keista pradėti šokti su grupe, nes reikėjo pajausti ir kitus žmones, sinchroniškai šokti su jais, bet kai pradedi pažinti savo grupę, tampa labai smagu. Taigi, tikriausiai geriau šokti su grupe, nes ir iš auditorijos gauni mažiau dėmesio, o tai padeda susikaupti ir nesiblaškyti.
– O kas, jei šoki šoki ir netyčia atlieki ne tą žingsnelį ar atsiduri ne ten, kur reikia?
– Sunkus klausimas (šypsosi), nes klaidų mes neišvengiame. Kiekviename pasirodyme gali jų suskaičiuoti šimtus, bet iš jų būna tik kelios, dėl kurių gali stipriai susinervinti. Baisiausias dalykas, kad dėl klaidų pradedi save graužti, o dar baisiau, kad tu jau negali nieko pakeisti. Vienintelis dalykas, ką tu gali padaryti – atvažiuoti kitais metais ir parodyti, ką gali.
Yra toks keistas niuansas: kai šoki pagal choreografiją ir užstringi prie vienos vietos, kuri galbūt yra sudėtingesnė, ir tu stengiesi toje vietoje nesuklysti, tai, žinok, būtinai suklysi. Tikras kiaulystės dėsnis (juokiasi). Taigi šokdamas niekada negali mąstyti apie konkrečią vietą, viskas turi vykti natūraliai – judesiai, kūnas, veido mimikos.
Mes su treneriais mąstome apie tai, ar geras šokėjas turi įgimtą talentą, ar vis dėlto tai tik įdėtas sunkus darbas. Deja, vieno atsakymo greičiausiai nėra.
Taip pat labai svarbu yra visos grupės brėžiniai, nes jei užmiršti, kur turi eiti, ką daryti, kokia tavo choreografija, kokia tavo paskirtis tame brėžinyje, gali smarkiai pasimesti, ir vienintelis dalykas, ką gali padaryti – tai kuo greičiau įstoti.
– Kalbi ir apie veido mimikas. Kuo jos svarbios atliekant pasirodymą?
– Manau, jog aštuoniasdešimt procentų šokio sudaro veido išraiška. Kūnas tėra technikos dalykas, o štai tai, ką tu darai su veidu, yra labai svarbu, nes jis parodo tavo reiškiamas emocijas. Kūnas ne visada parodys, ar tu esi piktas, ar liūdnas, ar linksmas, ar nuotaikingas. O jei veidu to neparodai, žiūrovui sunku suprasti, ką tu nori pasakyti.
– Ką tu dažniausiai, Karoli, nori pasakyti žiūrovui?
– Sunku pasakyti, nes paprastai būna arba labai liūdna, arba labai džiugu. Nebūna viduriuko, bet tai gerai, nes jis nėra įdomus. Gyvenime esu gana uždaras žmogus, todėl iš pradžių apskritai buvo keista kitam atskleisti tai, ką jaučiu, o šokiai padėjo tą padaryti.
Dažniau šoku pagal liūdnas ir dramatiškas dainas, kurios padeda išsilieti. Na, o džiaugsmas... Tai keistas dalykas, nes pasidžiaugti gali ir su žmonėmis. O kai liūdi, dažniausiai esi vienas, o vienas būti nenori, todėl šoki ir parodai savo jausmus.
– Karoli, o koks tu gyvenime esi? Linksmas ar nuliūdęs?
– Aš dažniau būnu susimąstęs. Na toks kosmosas (juokiasi). Plaukioju su savo mintimis kažkur... Sapnelis toks. Ir dar išsiblaškęs.
– Nenutinka taip, kad šokis liūdnas, o tau tądien taip linksma?
– (juokiasi) Aha, čia toks keistas dalykas, tačiau, kaip jau minėjau, didelę įtaką turi daina, todėl, pasiklausius slogių dainų, keičiasi ir tavo emocija. Na, o su laiku ir įgyta praktika išmoksti keisti emocijas. Svarbiausia neparodyti, kad tu pasikeitei, viskas vyksta natūraliai, iš širdies gelmių. Kai tu šypsaisi, tai dar nereiškia, kad tu laimingas, arba kai atrodai nuliūdęs, tai nereiškia, kad taip jautiesi. Emocijos turi būti rodomos visu kūnu.
