Kaltas turbūt ne vien smogas. Nes ir sėdintieji mašinose, veikiausiai to smogo nejaučiantys, tiek į einančius šaligatviu, tiek į begalinę užpakalinių automobilių žibintų juostą priešais žiūri paklaikusiomis akimis, šaukte šaukiančiomis: iš kur čia tiek žmonių, negi jie visi keliauja ten pat?! Nepaisant to, mašinų srautas lėtai, bet užtikrintai juda pirmyn. Į šoną pasukti pavyksta tik keletui. Na taip, vienakryptė gatvė reiškia spąstus – į ją pakliuvus teks irtis iki galo. Minia žmonių ir mašinų antplūdis reiškia, kad visos įmanomos parkavimo vietos užimtos. Dar ir dėl to reiks stumtis iki pat gatvės pabaigos. Bet labiausiai stumtis iki pat kelionės tikslo spaudžia vidinė motyvacija: juk autobusais važinėja tik nevykėliai.
Kitokie nevykėliai palieka mašinas tolėliau ir paskutinę kelio atkarpą gėdingai eina pėsti. Bet mes gi normalūs žmonės, todėl visur važiuojame savo automobiliu ir siekiam jį pastatyti kuo arčiau tikslo. O čia tokia spūstis, kad aišku, jog prie tikslo nebus vietų, tad esam nelaimingi! Nors tikslas, tikim, gražus, švyti va ten, už kampo. Negi dabar pripažinsim, kad neaišku, ar jis tikrai bus vertas visų patirtų nepatogumų.
Jei dar nesupratote, kas čia vyksta – ne, tai ne didieji Šiluvos ar Žemaičių Kalvarijos atlaidai, nors nuotaika kažkuo ir panaši, tai vilniečiai ir miesto svečiai grumdosi norėdami patekti prie Kalėdų eglės sostinės Katedros aikštėje.
Ši eglė yra ryškiausias mūsų santykių su gyvenama aplinka ir jos viešosiomis šventėmis simptomas, pasireiškiantis kiekvienų metų pabaigoje. Ne, ne todėl, kad, mano subjektyvia nuomone, šiemetinė jos versija labiau tinkama papuošti Kazachstano ar Turkmėnistano sostinės centrinę aikštę. Ir nepaisant to, kad kažkas ją išrinko gražiausia Europoje, Paukščių Tako galaktikoje ar kur ten? Dėl skonio, kaip sakoma, nesiginčysiu.
Pakalbėkime apie kitką. Apie jos kultūrinį, o gal net visuomeninį, svorį. Tiksliau – to svorio konstravimą. Gal nevalingą, gal neapgalvotą. Bet neabejotinai sėkmingą!
Įkurdinta pačiame centre Kalėdų eglė tampa išskirtine Kalėdų šventimo vieta, kuri vienintelė visame daugiau nei pusę milijono gyventojų turinčiame mieste kviečia patirti tokias viešąsias kalėdines pramogas, kurių nepatirsite jokiame kitame to paties miesto rajone, ką jau kalbėti apie priemiesčius ar net kiek toliau nutolusias gyvenvietes. Kitaip tariant, Kalėdų elgė Katedros aikštėje savo svarba ar kultūriniu krūviu staiga panėši į muziejų, teatrą ar kitą vadinamosios aukštosios kultūros įstaigą, kuri tai jau tikrai neatkeliaus į miegamuosius rajonus. Nėra ten ko trenktis.
Nesolidu. O ir apskritai, derėtų kultūrą nuo buities atskirti, ar ne? Todėl mieli rajonų žmonės, prašome vilktis išeiginius kailinėlius ir keliauti į miesto centrą („į miestą“) puikių kalėdinių pramogų patirti – pasistumdyti minioje po eglės papėdėje įsikūrusį prekybos miestelį, sukirsti kokių keptų obuolių ar gurkštelti karšto nealkoholinio vyno, na, dar pažiūrėti kokios pasakos 3D formatu. Gražu. Šventiška. Kultūringa. Dar kiek, ir bus, o gal jau ir yra, tradiciška. Saugotina ir puoselėtina. Verta tikros piligrimystės.
Kalėdų eglė – tik viena iš tokių keistų kultūrinių tradicijų. Į jas pretenduoja ir daugiau renginių, vykstančių ten, kur didžiuma miesto gyventojų negyvena. Pavyzdžiui, įvairiausios Gedimino prospekte vykstančios šventės ir mugės su jų neatimamu atributu – raugintais kopūstais ir dešrelėmis. Net ir jų užvalgyti reikia trenktis į centrą. O kaipgi, išskirtinės patirtys tik išskirtinėse vietose! Šitaip ne turiniu, bet forma ir infrastruktūra populiarioji kultūra tampa išskirtinė.
Ne, aš nemanau, kad kasmet Kalėdų eglei, Sostinės dienoms ar kitiems jomarkams skiriamas lėšas reikia atimti ir išdalinti tikrosioms kultūros institucijoms. Žinoma, didesnio poveikio tokiu perskirstymu nepadarysime, o patyčių kultūros darbuotojai apsčiai patiria ir be to. Populiarioji kultūra turi savo vartotoją, kurio nevalia laikyti menkesniu nei aukštosios kultūros snobai. Taigi aš ne prieš, kad žmonės eina prie didžiųjų Kalėdų eglių. Aš prieš tai, kad eglės neina prie žmonių, neina ten, kur jie gyvena!
Bet, sakysite, prie centre esančios eglės ateina ir turistai, va, juk kažkas ir užsieniuose pastebėjo, paskelbė gražiausia. O tai puiki reklama šaliai. Juk ir vokiečiai kasmet statydami savo Weihnachtsmarktus – kalėdinius prekybos miestelius – turistus vilioja ir šie viliojasi! Argi važiuotų turistai žiūrėti net ir gražiausios pasaulyje Kalėdų eglės į Karoliniškes? (Jei ji stovėtų Fabijoniškėse, gal kokie „Černobylio“ fanai ir užsuktų.) Todėl miesto Kalėdų eglė turi būti centre. Paprasta kaip dukart du!
Bet ar ji turi būti vienintelė, kaip koks Operos ir baleto teatras?
Tarp išskirtinių pramogų, kalėdinių 3D pasakų ir keptų obuolių kažkur pasiklydo tai, kad viešoji Kalėdų šventė – tai visų pirma bendruomenės, miestiečių šventė. (Religinę jos pusę tuosyk palikime nuošalyje, tai atskira tema, be to, tiesą sakant, Kalėdos jau senokai kratosi savo religinio dėmens.) Ir kaip tokia ji galėtų būti paprasčiausiai arčiau savo tikslinės auditorijos – gyvenamoje kaimynijoje ar bent jau seniūnijoje.
Galbūt derėtų atsiprašyti likusios Lietuvos gyventojų už išskirtinai vilnietiškus pavyzdžius. Bet, galvoju, kad ir jie nesunkiai randa kelią prie kokios kitos didžiai kultūringos eglės, šviečiančios ne jų miestelio aikštėje, o artimiausiame mieste, į kurį važiuoti tai jau tikrai reikia susiruošti. O nuvažiavus gali pasirodyti, kad prie tos eglės nelabai yra ką veikti. Tuomet Vilniaus Katedros prieigos pasirodo kaip tikra aukštosios kultūros buveinė.
Na, ir kas čia tokio?
Ogi tai, kad išmanantys žmonės vis graudena, esą bendruomeniškumas, solidarumas ir panašūs dalykai yra gerai veikiančių visuomenių ir valstybių pagrindas. O jei net paprasčiausių Kalėdų viešai švęsti tenka trenktis kažin kur į kitą miesto galą, tai koks dar bendruomeniškumas, su kuo megsis solidarumas...
Manote, kad šita išvada per toli siekia? Įrenkime egles ir Kalėdų miestelius Šeškinėje ar Šilainiuose, tuomet ir pažiūrėsime!
