Neteisus būčiau sakydamas, kad iki tų svarstymų kultūrininkai viltingai tyli ir laukia, bene kitąmet bus geriau. Anaiptol, nepasitenkinimas yra nuolatinė būsena, bet metų sandūroje ji dažniausiai virsta konkrečiai regimais veiksmais – piketais ar kitomis akcijomis. Vėlgi, neteisus būčiau sakydamas, kad jie yra masiniai ir kam nors daro didesnį įspūdį, bet tikrai nemanau, kad jų nereikia. Jų reikia dar daugiau. Bet galbūt reikia ne tik jų. Kitaip tariant, greta piketavimo pasigedau reflektavimo, o tiksliau, savirefleksijos.
Greta piketavimo pasigedau reflektavimo, o tiksliau, savirefleksijos.
Susimąsčiau apie tai beskaitinėdamas Denis Diderot satyrinį dialogą „Rameau sūnėnas“. Kūrinėlis iš pažiūros atrodo nesudėtingas: filosofas (pats Diderot) bevaikštinėdamas parke susitinka Jeaną François Rameau, žymaus klasicizmo kompozitoriaus ir muzikos teoretiko Jeano Philippe‘o Rameau sūnėną. Gyvendamas slegiančiame dėdės šlovės šešėlyje ir pats negebėdamas nieko doro sukurti Rameau sūnėnas, taip pat muzikas, bando visais įmanomais būdais prasimanyti pinigų: šunuodegiauja potencialiems mecenatams, griebiasi įvairiausių užsiėmimų, bet juos dirbdamas paprasčiausiai chaltūrina.
Filosofas nevykėlį kompozitorių bara už tingumą, apsileidimą ir moralinio stuburo neturėjimą. Atrodytų, nuobodžiai pamokantis dialogas, na, tegu ir parašytas juokingai. Bet viskas ne taip paprasta, mat jame esama pasažų, kai smerkiamasis muzikas pereina į kontrpuolimą ir savo intelektine bei moraline viršenybe besipuikuojančiam filosofui primena, kokių triukų jis pats ėmėsi tuomet, kai dar nebuvo toks didis.
Filosofijos istorikai sako, kad Diderot kelias į žymiausių Apšvietos filosofų tarpą išties buvo sunkus: jis puikiai žinojo, kas yra nepritekliai ir badas, atsitiktiniai darbai ir, tiesą sakant, chaltūrinimas. Turint visa tai omenyje ir suvokiant, kad ir smerkiančiojo ir smerkiamojo balsu byloja pats knygelės autorius, „Rameau sūnėnas“ pasirodo ne šiaip moralizuojantis veikalas, bet autoironijos kupinas pasakojimas apie kultūros srities darbuotojo rūpesčius ir lūkesčius Didžiosios prancūzų revoliucijos išvakarėse. Diderot moralizuojanti pozicija tuomet susiveda nebent į tai, kad santvarka, verčianti kultūrininką imtis šitokios išgyvenimo akrobatikos, neverta egzistuoti.
Bet šiaip mąstyti apie dabartį lietuvių kultūroje yra nepriimta. Jei jau kūrinio tema kultūros lauko veikėjų savirefleksija, tuomet jo veiksmas įkurdinamas kokių nors istorinių įvykių fone ar apskritai, beerdvėje ir belaikėje bendražmogiškoje terpėje.
Nors kūrinių apie šiandieną apskritai yra, to nepaneigsi. Yra antropoceno apmąstymų ir post-internetinio meno, yra ir vartojimo, spartėjančių gyvenimo tempų, naujų išnaudojimo formų, aižėjančių žmogiškų santykių bei buko nacionalizmo kritikos, yra net hipsterių (juos, tiesa, geriau nukelti į kokį nors Pnom Penį Pietryčių Azijoje, nes Kaune, Lietuvoje jie kažkaip nesižiūri, bet bala nematė). Yra politiško meno, yra socialiai angažuoto ir kritiško meno, yra tautiškai susipratusio meno. Pasižvalgius visko, atrodytų, yra.
Nėra nebent tik lietuviško kapitalizmo grimasų.
Bet ar jos tikrai egzistuoja, argi kapitalizmas nėra visur vienodas, propaguojamas ir palaikomas tų pačių ekonominių-politinių struktūrų? Gal ir taip. Bet kai studentai be menkiausio abejonės šešėlio man tvirtina, kad jie – tai Y arba Z karta, arba milenialai, ar dar kokios globalios grupės atstovai, niekuo nesiskiriantys nuo bendraamžių Australijoje, aš nejučiomis prisimenu, kaip jie skiriasi nuo bendraamžių Lenkijoje. Ne tiek patirtimis ir pažiūromis, kiek startinėmis mentaliteto pozicijomis. Ir globalūs kaip mat virsta glokaliais.
Ne, pasigendu autoironijos, užrašytos ne mitingų plakatuose, bet papasakotos kultūros kūriniuose.
O kaip atrodo glokalus Lietuvos kultūrininkas? Štai kur klausimas! Manote pasigendu romantiškų jauno menininko kūrybinių kančių kelio aprašymo? Ne, pasigendu autoironijos, užrašytos ne mitingų plakatuose, bet papasakotos kultūros kūriniuose. Pasigendu poeto dukterėčios, gaminančios intagraminę poeziją (jei pasirinksiu vyrišką pseudonimą, juk skambės įtikinamiau, ar ne?). Architektės sūnaus, modernizuojančios kaimietišką mūsų miestų išvaizdą (pas mus per mažai betono ir plieno, ir stiklo, kuo daugiau stiklo!). Operos primadonos anūko, statančio Sevilijos kirpėją (o gal tegu jis geriau priaugina blakstienas, na, bent jau plakate geriau žiūrėtųsi?). Režisieriaus pusbrolio, kuriančio patriotinį kiną (gal ir reiktų įdėti kokią sceną be kančios, betgi čia patriotinis filmas!). Seimo kultūros komiteto pirmininko nesantuokinės dukters, kankliuojančios pagoniško metalo grupėje (o mes vis tiek sulauksime naujojo folkloro revoliucijos!).
Ir visų jų pildančių paraiškas įvairioms finansavimo įstaigoms, rymančių prie projektinių biudžetų eilučių, svajojančių duoti interviu portalams, bet nenurašančių ir laisvalaikio žurnalų, puoselėjančių savo socialinių tinklų profilius ir aprangos stilius, prasimanydami tam lėšų anaiptol ne iš kultūros.
Ne, aš nemanau, kad visa tai kilstels kultūros srities finansavimą. Ir netgi nemanau, kad tai kieno nors akyse pakels kultūrininkų prestižą. Žvilgsnis į save pirmiausia naudingas sau patiems. Jis atpalaiduoja nuo susireikšminimo ir leidžia save priimti tokį, koks esi. Ir pasvarstyti, kaip toks virtai. O tai, kaip rodo prancūzų Apšvietos pavyzdys, gali būti ir postūmis permainoms.
