Nes už sienų gyveno purvini ir tamsūs kaimiečiai, kurių reikia saugotis. Likusieji už sienų, savo ruožtu, apie apsitvėrusius nebuvo geresnės nuomonės – jei nieko blogo nedarai, tai kam tos neįveikiamos sienos? Tie miestai – tai blogio ir pasileidimo kloakos, kurias visai neblogai būtų sunaikinti, kaip kokią Sodomą ir Gomorą.
Mentalinės sienos, atrodo, griūva gerokai lėčiau nei mūrinės.
Lietuviška kultūra pilna analogiškų pavyzdžių, skiriančių miestą nuo prigimtinės kultūros, žvelgiančių į jį įtariai ir veikiau jau besirenkančių emigruoti į kitą pasaulio galą Brazilijoje ar Jungtinėse Valstijose nei į Vilnių, Rygą ar Peterburgą. Mentalinės sienos, atrodo, griūva gerokai lėčiau nei mūrinės. Ir net visą pastarąjį šimtmetį urbanizacijos į lietuviškus miestus plūstant naujų gyventojų bangoms, riba tarp šių dviejų gyvenamų vietų, o tiksliau, gyvenimo būdų, kad ir kaip, atrodytų, išplaukusi ne tik neišsitrina, bet gana stabiliai laikosi.
Ši tema būtų gerokai nebeįdomi, pabodusi ir nuvalkiota (tiesą sakant, ji tokia ir yra), neverta minėjimo bei aptarimo, jei nebūtų žmonių, kurie kas vasarą lengviau atsidūsta, nes štai daugybė žmonių, šiaip jau gyvenančių didžiuosiuose Lietuvos miestuose, išsivažinėja į tėviškes, kaimus, sodybas ir kitas panašias vietas. Žodžiu, į kaimą plačiąja prasme, kur jiems, kaimiečiams, ir vieta. Tik nereikia taip manantiems aiškinti apie norą pabūti gamtoje ir pakvėpuoti geresniu oru nei asfaltuoto daugiabučio kieme. Šitoks grynasis potraukis gamtai įmanomas nebent kur nors kitur, kokiame nors geresniame pasaulyje, kur žmonės ne tokie. O pas mus tai viskas aišku. Visi jie yra kaimiečiai. Ir taškas.
Lietuviškas miestietiškumas ir požiūris į apylinkes, ar tiesiog – kaimą, yra ne mažiau specifiškas, nei žvilgsnis priešinga kryptimi.Tai mentalinės būsenos, o ne gyvenamos vietos, ir pastarosioms pasikeitus, pirmosios ne visada pakinta.
Laikantieji save miestiečiais yra tikri, kad tie kaimiečiai atvažiuoja ir tiesiogine bei perkeltine prasme griauna miestus, paskui apstato juos neskoningais stiklainiais (kaip Laisvės alėjoje Kaune ar prie Barbakano Vilniuje), užuot rūpinęsi, kad „sulopytų“ gatves, perkasi džipus, kad galėtų važiuoti tiesiai per duobes, bendrose erdvėse jie elgiasi tarsi savo vienkiemio kieme, be to jie stato mašinas kur papuolė, žavisi visokia piguva ir bandomis plūsta į vadinamuosius kultūros renginius senamiesčiuose, kur jiems pardavinėjamos keptos dešros ir troškinti kopūstai.
Žodžiu, jei tų kaimiečių nebūtų, būtų gerokai geriau. Ir ačiū Dievui, kad jie bent vasarą išvažiuoja į tuos savo kaimus!
Tik kažin, ar bukumą ir beskonybę taip lengvai galima sukabinti su kokia nors geografine tėvyne.
Tik kažin, ar bukumą ir beskonybę taip lengvai galima sukabinti su kokia nors geografine tėvyne. Juolab, kad tai, kas tokiais atvejais išdidžiai vadinama miestietiškumu, švelniai tariant, kelia šypseną. Kaip šypseną kelia ir tos nesibaigiančios, netgi priešingai, vis atsinaujinančios batalijos, kas Lietuvoje yra labiausiai miestas – Vilnius ar Kaunas? Kad šitoks klausimas pokvailis, supranta turbūt ir patys uoliausi diskusijos dalyviai, apsimesdami, kad jie klausia ne to, o labiau praktiškų dalykų – kuriame mieste fainesnis meras, kur gražiau padažytas centras ar panašiai. Bet iš esmės, kam tie klausimai, jei ne tam, kad išdidžiai pareikštum, jog, įvertinus visas aplinkybes, šitas miestas yra labiau miestas. Ne, kad jame geresnė infrastruktūra, ne kad jame geriau ar patogiau gyventi, bet būtent – kuris yra labiau miestas, o kuris mažiau, ar apskritai, visai ne miestas.
Nors išties, tai veikiau primena dviejų miestelių kovą, kylančią iš netikrumo nei dėl savo statuso, nei dėl to, kad juose galima gyventi. Kartu, miestelių, kuriuose labai aiški savo / svetimo perskyra, ir kuriuose, atrodo, dar nenugriautos mūrinės sienos, ką jau kalbėti apie mentalines.
Genijai gimsta provincijoje, o numirti atvažiuoja į Paryžių – sako prancūziškas priežodis. Lenkija – kaip riestainis, viduje tuščia, o visa, kas geriausia, kyla iš pakraščių, – sakė Józefas Pilsudskis, gimęs tuometinės Lenkijos, o dabar Lietuvos užkampyje. Bet kaip ir daugelis, viso ko pasiekęs pačiam centre – Varšuvoje.
Todėl Paryžius ir net Varšuva, pasitelkiant lietuvišką terminiją, yra labiau miestai. Nors ir kai kurie varšuviečiai žino, kad studentai iš provincijos, parkeliaujantys iš tėvų namų pilnais krepšiais maisto yrasłoiki, suprask, stiklainiai. O Paryžius tikrai pilnas springstančiųjų savo svarba. Vis dėlto, apgulties mentaliteto ten vos mažiau.
O pas mus apsčiai. Spaudžiami kaimiečių jaučiasi ne tik bylojantieji apie miesto kapinėse palaidotas septynias savo prosenelių kartas, bet ir tie, kurie nedrįsta prisipažinti, kad paprasčiausia aritmetika rodo, jog jie tik antroji karta nuo žagrės. Ir šiandien akivaizdžiai augant susidomėjimui miestų praeitimi, visi pakliūva į tuos pačius spąstus. Juk Vilnius nebeįsivaizduojamas be, pvz., Miłoszo ir Mickiewicziaus, Kaunas – be visų tarpukario inteligentų. Bet kone visi jie gimė vietose, kurių miestais anaiptol nepavadinsi. Tačiau jų vertinti neigiamai ir vadinti kaimiečiais neišeina. Jie tai tokie, kaip čia pasakius, gerieji atvykėliai. O dabar tokių jau nebebūna?
O gal tiesiog nemokame su jais apsieiti?
Bent man šitame kontekste kažkodėl atrodo, kad ne atvykėliai kalti. Esminė miesto savybė, pakylėjanti jį iš miestelio būklės yra atvirumas, gebėjimas priimti atvykstančius ir paversti juos tos pat miesto visumos dalimis, atsakingomis už tos visumos kūrimą. Būtent nuo šitos savybės priklauso miesto gyvybingumas. O ji, deja, niekuomet mūsuose per daug nepuoselėta, nes Lietuvos miestų istorijos sako, kad svarbiausi, jei ne vieninteliai atvirumo kūrėjai iki šiol buvo pasauliniai karai, ištuštindavę miestus ir atverdavę juos naujiems gyventojams su jų naujais būdais gyventi mieste. Senieji gyventojai gal irgi būtų skundęsi dėl daugelio dalykų. Ir keikę nieko gero nesugebančius kaimiečius. Deja, karai tai išspręsdavo.
Bet didžiausia problema, visgi ne tai, kad tų senųjų miestiečių vargiai liko, o kaip paskatinti mūsų miestų atvirumą šiandien. Be karo.
