Jų užduotis buvo patikrinti, ar mokslinėje konferencijoje nepropaguojamas totalitarizmas ir nevykdoma antivalstybinė veikla. Tikrinimas vyko gana įdomiai – policininkai pafotografavo susirinkusiuosius bei konferencijos patalpose aptiktą mokslinę literatūrą ir, atrodo, pasišalino. Rašau atrodo, nes čia įvairūs informacijos šaltiniai kiek nesutaria. Na, bent kraujo, berods, nebuvo. Policininkus pasiuntusi prokurorė paskui tvirtino, kad viskas čia teisėta. Universiteto rektorius manė kiek kitaip, o Vidaus reikalų ministras pirmadienį atsiprašė konferencijos dalyvių.
Kažin, galvoju, kas būtų buvę, jei Lietuvoje kas būtų tokią konferenciją organizavęs. Gal ir nieko, juk mes, žinia, dar nuo LDK laikų esame tolerancijos uostas neapykantos draskomoje Europoje, kur jau ten lenkams su mumis lygintis.
Juolab, kad ir Marxo dvišimtmečio mūsuose niekas garsiai neminėjo. Tačiau, kaip neretai nutinka tokiomis progomis, viešojoje sferoje (ar pusiau viešoje socialinių tinklų erdvėje) atsirado vienas-kitas pasvarstymas, kaip čia reiktų reaguoti, jei kas nors sumanytų tą jubiliejų švęsti.
Šiaip jau, gyvename šalyje, kurioje noriai išpažįstami du teiginiai:
1. Klasikinės politinės kairės (na, tokios, kaip senosiose Europos demokratijose) pas mus nėra.
2. Būtų labai gerai, jei ji atsirastų, nes dabar dešiniesiems nėra verto intelektualaus priešininko, su kuriuo būtų galima protingai pasiginčyti (aplink tik visokie populistai, su kuriais apskritai nėra ko aušinti burnos).
Šiame kontekste Marxo jubiliejaus proga išvydau / išgirdau bent kelis raginimus kurti sveiką kairę, tai yra, kairę be Marxo! Nes Marxas visų pirma yra kraugerys, asmeniškai atsakingas už krūvas negyvėlių. O jei jau taip, tai ko ten tas jo mąstymas vertas. Geroji, sveikoji, Lietuvai reikalingoji kairė turėtų būti kitokia. Sunku pasakyti, kuo ji turėtų remtis, galbūt tradicija, amžinosiomis vertybėmis, lygiavos neigimu, ar šiaip pokalbio palaikymo dėlei prisiimta prieštaraujančia pozicija. Bet svarbiausia, kad ji būtų, kaip čia pasakius, draugiška ir dėl principinių dalykų iš esmės sutiktų su kitomis nuomonėmis, nes, na, argi gali sveiko proto žmogus galvoti kitaip?
Šiame kontekste Marxo jubiliejaus proga išvydau / išgirdau bent kelis raginimus kurti sveiką kairę, tai yra, kairę be Marxo!
Galvoju, gal ir išties tokia kairioji laikysena būtų nebloga.
Kaip ir neblogai būtų, jei visos politinės ideologijos pripažintų, kad rūpinimasis labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais yra gerokai svarbiau nei ekonominis augimas, investicijų pritraukimas, verslo sąlygų gerinimas ar tautos apsauga nuo globalizmo šėlsmo.
O dar neblogai būtų, jei krikščionybė būtų be jokių griežtų dogmų, religinių praktikų ir, apskritai, be Dievo (sveikas protas pastarojo juk tikrai negali priimti!), visuomet pasiruošusi pritarti bet kokiai pilietinei iniciatyvai ir juoktis iš kiekvieno pokšto apie tą, kaip jį ten, Jėzų K. (Toks islamas būtų dar geriau, bet šito poreikio dėkuidie dar neturim.)
Beje, visai neprošal būtų ir kad ateistai manytų, jog Dievas gal ir egzistuoja, tik jie niekaip negali patikėti jo buvimu. O tuomet jie galėtų pripažinti savo trūkumus ir su jais būtų galima ramiai kalbėtis.
Dar būtų labai smagu, jei visokie LGBT atstovai kaip beįmanydami slėptų savo seksualumą, na, kad nesidemonstruotų čia visiems tos savomeilės. Na,užsidarę namuose jie gali būti kokie tik nori, bet tik jau ne viešai.
O dar gerai būtų, jei visi tie, kieno netenkina gyvenimo sąlygos, į kurias jie pakliuvo nebūtinai savo valia ir pastangomis, būtų laimingi ir niekuo nesiskųstų, nesipiktintų, o džiaugtųsi, kad kažkur yra tokių, kurie gyvena gerokai palankesnėje aplinkoje ir kuriems sekasi vis geriau.
Ir dar būtų puiku jei...
Tikiu, kad neilgai pagalvoję rastumėte dar ne vieną ir ne dvi grupes žmonių, kurie, jūsų manymu, galėtų atsisakyti kokių nors pažiūrų, įsitikinimų ar kitų savybių. Atsisakyti ir pasidaryti normalūs, tokie, su kuriais galima normaliai bendrauti ir iš esmės dėl visko sutarti.
Na, žinoma, mes pripažįstame, kad pasaulis yra labai įvairus, kad jame gyvuoja daugybė įvairiausių pažiūrų, skonių, pomėgių, stilių ir gyvenimo būdų. Mes gi nenorime, kad visi būtų vienodi, mes ne kokie tarybų valdžios pakalikai, fantazuojantys apie tai, kad įsivyraus viena partija ir viena tiesa. Visokių yra – visokių reikia! Bet juk taip norėtųsi, kad tie visokie būtų nuosaikūs. Skirtingi, bet nuosaikiai skirtingi. Kad nebūtų aštrių kampų, neužglaistomų nesutarimų, pamatinių skirtumų.Gal diskusija svarbiais klausimais būtų gryna pramoga, o ne vargas.Radikalumas vargina. O saikas, galiausiai, juk yra sveiko proto požymis, ar ne?
Kurgi ne!
Galima būtų, kaip darosi madinga, šitą nuosaikumo ilgesį suversti naujosioms technologijoms, socialiniams tinklams ir jų formuojamiems įpročiams: bendrauju dažniausiai tik su tais, kurie man daugmaž pritaria ar bent jau pagarbiai elgiasi mano echokameroje, o tuos kurie nė nemano to daryti – galiu greitai užblokuoti. Taip gyventi išties patogiau. O jei patogiau, tai ir patraukliau. Vadinasi, šitą įgūdį galima nesunkiai išsinešti į neinternetinę tikrovę.
Betgi gali būti, kad tai tik iš dalies (jei apskritai) tiesa, kad socialinių tinklų elgesio įpročiai tik pagilina jau seniau egzistavusius mąstymo ir elgesio modelius, ateinančius iš tradicinės žemdirbiškos gyvensenos.
Betgi gali būti, kad tai tik iš dalies (jei apskritai) tiesa, kad socialinių tinklų elgesio įpročiai tik pagilina jau seniau egzistavusius mąstymo ir elgesio modelius, ateinančius iš tradicinės žemdirbiškos gyvensenos. Juk vargu, ar sveiko proto ir saiko sąsajas importavome iš antikinės Graikijos, veikiau jau iš ūkininkų bendruomenės. Kaimo keistuolį gali toleruoti ir iš jo keistenybių juoktis tol, kol jis nepavojingas, o jei jis tampa problema, svarstyti kaip su juo sugyventi – neįprasta. Tradiciškai esama gerokai efektyvesnių ir mažiau pastangų reikalaujančių sprendimų nei taikstymasis ar, dar blogiau, pagarba jo keistenybėms.
Tad ar svajonės apie rūpesčio nekeliančius kitaminčius ir jų nuosaikumo ilgesys kartais nėra ženklas to, kad fiziškai persikėlę į pasaulį, kuriame esama išties radikalios pažiūrų ir veiksmų įvairovės, mintimis mes sąmoningai ar nesąmoningai vengiame tame pasaulyje apsigyventi? Nemanote?
Bet jeigu čia yra bent dalis tiesos, kažin, ar tai pats maloniausias suvokimas modernios valstybės šimtmečio proga...
