Kęstas Kirtiklis: Paraleliniai skaitytojų pasauliai

Šiaip jau galvoju, kad metų sandūroje pasipilantys metų knygų rinkimai savaime yra geras reiškinys. Ir tikiuosi, kad jis atlieka ne vien reklaminę funkciją – papasakoja skaitytojams apie knygas, kurių jie per metus galimai nepamatė, o jei ir pamatė – neperskaitė. Nors turbūt tiksliau – neįsigijo. Nes vos tik kokia knyga ką nors laimi, jos leidėjai nepamiršta apie tai kuo garsiau paskelbti. Ir tai nestebina.
Kęstas Kirtiklis
Kęstas Kirtiklis / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Antra vertus, tie rinkimai dažniausiai vis tiek kreipiasi būtent į skaitytojo sąžinę: kaip atrinksi tas geriausias knygas, jei jų neskaitei? O balsuoti, reikia pripažinti, žmonės mėgsta. Dėl, tiesą sakant, man ne iki galo suprantamų priežasčių.

Tačiau svarbios ne tik balsavimo priežastys, bet ir pasekmės. Gerai pagalvojus, nemažai lietuviškos kultūros topų remiasi ne parduotų kopijų skaičiumi, o vartotojų balsavimu, ne komercine sėkme, o vartojimo patrauklumu. Nuo dainų reitingų radijo stotyse, kuriuos į balsavimą, o ne pirkimą, pakreipė kuklūs praėjusio amžiaus pabaigos vartotojų biudžetai ir piratavimo įpročiai, iki knygų rinkimų, beveik neegzistuojančių perkamiausiųjų knygų sąrašų fone. Nors situacija ir keičiasi – ledus ypač laužia kino kūrėjai, filmo populiarumą vis drąsiau nusakantys pelnu – nepanašu, kad apžvelgiamoje ateityje viskas pasikeis neatpažįstamai.

Na, bet ateitis skendi miglose. O dabartyje, prisipažinsiu, knygų rinkimai, į kuriuos, kaip sakiau, apskritai žiūriu pozityviai, mane gąsdina. Ne, nesu su jais niekaip tiesiogiai susijęs: nei formuoju renkamuosius sąrašus, nei esu parašęs ką nors verto juose pasirodyti. Aš tik paprastas vartotojas (šiuo atveju, skaitytojas) ir būtent taip kaskart peržiūriu balsavimui pateiktus sąrašus. Smalsumo vedamas. Na, gal ką įdomaus išleido, ko nepamačiau. O gal reiktų už ką nors ir balsuoti... Bet vos tik šita mintis kyla puolu į tokią neviltį, kad nedelsdamas uždarau internetinį balsavimo puslapį.

Nes ūmai suvokiu, kad nieko iš šito sąrašo nesu skaitęs. Nieko. O juk skaičiau visus metus, perskaičiau devynias galybes visokiausių tekstų – ilgų ir trumpų, įdomių ir nuobodžių, su paveiksliukais ir be jų. Universitetas, kuriame dirbu, man už tą skaitymą net atlyginimą moka, bent dalį jo. Ir kuo nuoširdžiausiai galiu pasakyti: aš nesijaučiu tą dalį gaunantis veltui!

Žodžiu, skaitau, bet, va, žiūrėdamas į tuos rinkimų sąrašus jaučiuosi neskaitantis.

Bandau save guosti, kad visa tai dėl to, kad užklydau į grožinės literatūros rinkimų puslapį. Na, jei šioje srityje neturi kuo pasigirti – dar pusė bėdos. Nėra kuo didžiuotis, bet... Žodžiu, suprantate.

Situacija visiškai komplikuojasi tuomet, kai šitas jausmas užplūsta beklaidžiojant po nūnai atsiradusius negrožinės literatūros sąrašus. Tiek lietuvių autorių, tiek verstinius. Jei sąrašai ilgesni, galima dar kaip nors suktis – va, šitą skaičiau, o anas dvi nusipirkau ir pasidėjau į skubiai skaitytinų lentyną. Niekas neverčia jų skubiai skaityti, pats noriu. Ir būtinai tai padarysiu, kai bus laiko. Tik jo kažkodėl dar nebuvo. Bet tikrai bus. Kada nors.

Trumpesni sąrašai gi nuteikia visai prastai. Maždaug: neskaičiau ir neskaitysiu. Ir tai ne manifestas ar ketinimų deklaracija. Tai situacijos suvokimas ir aprašymas. Ne dėl to, kad knygos blogos ar autoriai nepatinka. Tiesiog toks gyvenimas.

Bet žinote kas blogiausia? Ogi tai, kad žmonės tas knygas yra skaitę ir išrinks iš tų sąrašų laimėtojus. Ir kai kurie netgi galės argumentuoti, kodėl šita knyga, o ne kita.

Na ir kas, sakysite, taigi normalu – vieni skaito vienokias knygas, kiti – kitokias. O kiti apskritai tik dalyvauja skaitymo kultūrėlėje, varto puslapius ir nesuka galvos dėl turinio. Negi dabar dėl visko sielosies?

Bet mano problema, kaip turbūt supratote, yra ta, kad aš universitete dėstau humanitarinius dalykus. Humanitariniai mokslai tam tikra prasme – taip pat literatūros forma. Todėl galvoju, kad visai neprošal būtų bent šį tą nutuokti apie šalyje tarpstančias literatūrines madas. Kažin kaip mano kolegos su tuo susitvarko, gal man vienam čia problema kyla?

Ką gi, teiraujuosi kolegų apie santykius su metų knygų rinkiminiais sąrašais. Literatūros tyrinėtojų privengiu, jie tuos sąrašus dažnai ir surašo, vadinasi, turi visai skirtingą santykį. Klausinėju kitų humanitarų. Vienas kolega nesupranta, ko iš jo noriu. Jis lietuviškai beveik nebeskaito. Domėjimosi sritis ne ta. Be to, kol čia pas mus įdomiausi dalykai pasirodo – pabosta laukti. Kita kolegė principingai nusiteikusi prieš topus. Nesidomi. Bet primygtinai klausinėjama, pasiteirauja pavadinimų iš sąrašo. Išvardinu kelis. Kai kuriuos skaitė, kai kurių – ne. Bet sakosi laisvalaikio skaitiniams esanti išranki, todėl liepia jokių išvadų nedaryti. O trečias apskritai ragina nesukti galvos, nes juk ne mums tie topai skirti. Tai ką, klausiu, ir juose surašytos knygos ne mums? O kam jos leidžiamos, jei ne mums? Kas jas turi skaityti? Kolega atlaidžiai šypsosi ir sako: na, juk žinai mokslo imperatyvus, turime būti ne skaitytojai, o rašytojai.

Ir tame yra tiesos. Lietuvos humanitarai turi rašyti (bent taip tikimasi) į prestižinius leidinius, leidžiamus tolimose šalyse, kuriuos, pripažinkime, vargiai skaito net jų pačių kolegos. O jei jau rašo vietinei auditorijai, tai tik tokius raštus, už kuriuos jie patys ir jų institucijos gaus vadinamųjų balų. Kriterijai, pagal kuriuos tie balai duodami, buvimo metų knygos sąrašuose nevertina. Būtent todėl niekas ir nesistebi, kad negrožinių knygų sąrašuose beveik nėra Lietuvos humanitarų darbų (na, pasitaiko vienas kitas, užlietas esė ir memuarų srauto). Būtent todėl niekas jų ir nepasigenda. O juk tarp verstinių knygų pilna ne tik mokslo populiarinimo leidinių, yra ir monografijų!

Gal tame ir nieko blogo. Gal taip ir turi būti. Bet man kažkaip nesmagu matyti du paralelinius ir beveik nesusieinančius skaitytojų pasaulius. Viename humanitarai skaito naujausią literatūrą užsienio kalbomis, seka intelektualines tendencijas, netgi publikuoja vieną kitą tas tendencijas atitinkantį tekstą ir neskaito nieko, kas nėra susiję su jų tyrinėjama problema. Kai dirbi darbą, koks skirtumas, kuo domisi paralelinis pasaulis.

O jame, tame kitame pasaulyje, žmonės skaito įvairiausias knygas, susirinkę į klubus ar šiaip progai pasitaikius pasikalba apie tai, ką perskaitė, ateina į susitikimus su autoriais, pasibūriuoja eilėse prie autografų. Paskui, metų pabaigoje, išrenka labiausiai patikusias. Ir beje, jie visai nesuka galvos dėl to, kad paralelinis pasaulis yra nuolat kamuojamas finansinių problemų...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis