O.Kvedaravičius: gyvybė – tai viskas
Apie šio apdovanojimo reikšmę 15min kalbėjo su Olgertu Kvedaravičiumi, laureato tėvu. Pašnekovo teiravomės, kaip šeima šiuo metu mato savo artimąjį, kuris, bandydamas sukurti antrąją „Mariupolio“ dalį, didvyriškai žuvo ir tapo šių dienų drąsos simboliu.
Tegul įvairūs mitai, kad žmogus iš kaimo mokyklos nieko nepasieks, pagaliau išsisklaido.
„Ir matome, ir vertiname, – pravirko O.Kvedaravičius. – Tegul įvairūs mitai, kad žmogus iš kaimo mokyklos nieko nepasieks, pagaliau išsisklaido. Apskritai ši tema yra per didelė, per skaudi ir tai yra per didelė kaina, nes gyvybė – tai viskas.“
Kaip pats režisierius būtų reagavęs į tokią premiją? „Kartais pagalvojame, kad patys per mažai pažinom jį... Bet manau, kad jis džiaugtųsi, nes jis buvo ypač ambicingas. Siekė aukštumų, bet per kraują...“
„Tai bus didelė parama vaikams – būsimiems studentams, o mes, tėvai, jau apsirūpinę“, – sakė laureato tėtis.
Ilgiau laureato tėtis kalbėti negalėjo, nes ši tema jam vis dar ypač skaudi. Nepaisant to, jis stengėsi rasti žodžių: „Kasdienybėje užsislopinu, bet vėl iškilus atsiminimams neberandu balso. Neužsigaukite.“
E.Pukšta: „Jei ne Hanos narsumas ir drąsa, visa ši Manto medžiaga galėjo ir prapulti“
Kino kritikas Edvinas Pukšta 15min teigė, kad dabar M.Kvedaravičiui skirtais apdovanojimais sunku džiaugtis, nes visi žino, kad už savo kūrybą režisierius sumokėjo aukščiausią kainą – savo gyvybę.
„Mantas turėjo daug kūrybinių ambicijų, jis svajojo savo dokumentiką rodyti Kanų kino festivalyje, svajojo apie geriausios dokumentikos nominaciją. O dabar tarsi jo svajonės išsipildė. Tačiau šie laimėjimai, apdovanojimai yra pažymėti tragiškos lemties, kuriais džiaugiantis apima labai dviprasmiški jausmai“, – kalbėjo kino kritikas.
E.Pukšta priminė, kad savo kūrybinį kelią Mantas pradėjo filmu „Barzakh“, kuriame nelegaliai, rizikuodamas pasakojo apie Čečėnijoje be žinios dingstančius žmones. „Šis filmas parodo Manto, kaip režisieriaus, unikalumą – jam rūpėjo žmonės, kurie gyvena kritinėmis sąlygomis. Jis nebijojo peržengi savo komforto ribų ir leisti į rizikingą kelionę. Tą patį jis padarė ir kurdamas paskutinį savo filmą „Mariupolis 2“, – teigė kritikas.
Jam rūpėjo žmonės, kurie gyvena kritinėmis sąlygomis. Jis nebijojo peržengi savo komforto ribų ir leisti į rizikingą kelionę.
Prieš 2022 m. išvykdamas į Mariupolį, M.Kvedaravičius beveik metus gyveno Ugandoje ir filmavo vaidybinį bei dokumentinį filmus. Šie darbai nebuvo baigti. Pasak E.Pukštos, tik režisieriaus sužadėtinė Hana Bilobrova žino, kokioje situacijoje yra šie filmai, kiek medžiagos yra padaryta ir ar galima iš to padaryti filmus.
Taip pat jo žiniomis, ir Mariupolio medžiagos buvo gerokai daugiau, nei panaudota filme „Mariupolis 2“, tad visa tai dabar yra M.Kvedaravičiaus kino paveldas, kuris gal kada nors taps filmais.
„Tos paskutinės Manto Mariupolyje praleistos dienos gal galėtų tapti filmu apie jį patį. Tačiau, ar jie išvys ekranus, apie tai reikėtų klausti Manto sužadėtinės“, – kalbėjo pašnekovas.
Kino kritikas E.Pukšta priminė ir prieš kelias dienas Europos kino apdovanojimuose geriausiu dokumentiniu filmu išrinktą M.Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis 2“, kuris šiuo metu vis dar keliauja po įvairius pasaulio festivalius, o neseniai buvo parodytas Bankoko kino festivalio programoje.
„Tai unikalus filmas ir turbūt nieko panašaus dar ilgai nebus kino pasaulyje. Kiek man žinoma, jau rengiamasi kurti ne vieną filmą apie Mariupolį, tačiau Mantas buvo pirmasis, kuris nuvyko į apsiaustą miestą ir filmavo daugiau žmones, o ne patį karą. Šia prasme jis parodė bebaimę savo poziciją pasakoti apie gyvenimą ypač sudėtingomis sąlygomis ir už tai paaukojo savo gyvybę“, – teigė kino kritikas.
Jis parodė bebaimę savo poziciją pasakoti apie gyvenimą ypač sudėtingomis sąlygomis ir už tai paaukojo savo gyvybę.
Pasak jo, šis filmas gimė ne tik Mantui, kuris nufilmavo šią juostą, bet ir jo sužadėtinei Hanai Bilobrovai, kuri taip pat rizikavo savo gyvybe ir išgelbėjo visą medžiagą, išveždama ją iš apsiausto Mariupolio. Todėl kino kritikas išsakė ir kritikos Europos kino apdovanojimams, kuriuose nė vienu žodžiu nebuvo paminėta Hana, kuri po Manto žūties rūpinosi užbaigti šį filmą ir jį pristatyti Kano kino festivaliui, kuriame ir įvyko šios filmo pasaulinė premjera.
„Jei ne Hanos narsumas ir drąsa, visa ši Manto medžiaga galėjo ir prapulti. Juk niekas net nežinojo, kad su Manto kūnu ji iš Mariupolio slapta išveža ir unikalią dokumentinę medžiagą. Kad Europos kino apdovanojimų ceremonijoje nepaminėta Hana – tai tiesiog akibrokštas“, – kalbėjo kino kritikas.
Mantas Kvedaravičius (1976–2022) – filmų režisierius, kurio žūtis šiais metais rusų okupuotame Mariupolyje sukrėtė tiek Lietuvos, tiek ir pasaulio kino bendruomenę. 1998 m. Vilniaus universitete įgijo archeologo specialybę. 2007 m. Oksfordo universitete pabaigė socialinės ir kultūrinės antropologijos studijas. 2013 m. Kembridže įgijo socialinės antropologijos mokslų daktaro laipsnį, šiame universitete dėstė religijos, teisės, politikos teorijos kursus.
2011 m. debiutavo dokumentiniu filmu „Barzakh“, kuris buvo pristatytas daugiau nei 40 tarptautinių kino festivalių ir laimėjo daugiau kaip 15 tarptautinių kino dokumentikos apdovanojimų, tarp jų ir „Sidabrinę gervę“. 2016 m. pasirodė jo filmas-esė „Mariupolis“, 2019 m. „Partenonas“, kuris buvo rodomas Venecijos kino festivalyje.
2022 m. Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus Ukrainoje, M.Kvedaravičius išvyko į Mariupolį, kur ketino dokumentuoti gyvenimą šiame mieste. Apie jo nužudymą pranešė drauge su juo Mariupolyje buvusi sužadėtinė Hanna Bilobrova, kuri jo kūną pargabeno į Lietuvą bei išgelbėjo M.Kvedaravičiaus nufilmuotą medžiagą.
Režisierius palaidotas gimtuosiuose Biržuose, jo vardu pavadinta miesto gatvė. 2022 m. Kanų kino festivalyje įvyko pasaulinė M.Kvedaravičiaus dokumentinio filmo „Mariupolis 2“ premjera.
Europos kino apdovanojimuose jis paskelbtas geriausiu dokumentinių filmų kategorijoje. Už viso gyvenimo nuopelnus 2022 metais režisieriui skirta Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“.
