Reikšmingo svorio prideda ir tragiška poeto žūtis ankstyvame amžiuje bei jo palaidojimas gimtojoje Šarnelėje, kur poetas ir parašė didžiąją savo kūrybos dalį. Visa tai sutelpa į Mačernio legendą ir paverčia jį intriguojančiu savosios kartos balsu, kartos, kuriai jaunystėje teko išgyventi sudėtingus ir neretai dramatiškus pasirinkimus – priverstinė emigracija, miškas ar susitaikymas su naująja santvarka ir gyvenimas visiškai pasikeitusiame krašte.
Šioje Mačernio legendoje neretai nutylima viena ypač svarbi – meilės – istorija. Didžioji dalis poeto laiškų yra skirta jo mylimajai Bronei Vildžiūnaitei, su kuria jie turėjo susituokti Vilniuje 1943 metais. Deja, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ši ceremonija taip ir neįvyko, o pačiai Bronei visą gyvenimą teko skaudi dilema – kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei santuoka, kurios abu taip laukė, būtų įvykusi...
Pati Mačernio mylimoji, kuriai neseniai sukako šimtas metų, visą savo gyvenimą nugyveno niekam negarsindama šios istorijos, neužrašiusi prisiminimų, tik saugodama tai kaip brangiausią savo turtą.
Šis pokalbis su rašytoja ir muziejininke Aldona Ruseckaite, 2017 metais parašiusia romaną „Dūžtančios formos“, kurio pagrindine ašimi tapo Vytauto ir Bronės, romane vadinamos Sofija, istorija. Knygos autorei ne kartą teko bendrauti su poeto sužadėtine, tad bent iš dalies ir pačiai pavyko prisiliesti prie Mačernio legendos.
– Rašydama romaną bendravote su Vytauto Mačernio mylimąja, kuri ir šiandien tebegyvena tyliai ir ramiai, niekur neafišuodama savo istorijos. Ar gerai suprantu, kad šiame romane telpa ir dalis jos pačios atsiminimų, nors pati ji nieko apie tai nėra parašiusi.
– Taip, Bronė Vildžiūnaitė nėra parašiusi atsiminimų apie Vytautą Mačernį, o ir jos pasakojimai apie šią istoriją buvo ypač fragmentiški, mat visa tai ji laikė ir, matyt, tebelaiko, savo asmeninio gyvenimo dalimi. Tokia pozicija, mums, šiandien pratusiems prie žmonių atsivėrimų televizijos ekranuose ar žurnalų puslapiuose, yra labai netikėta ir sunkiai suprantama. Vis dėlto, ši meilės istorija, vykusi prieš aštuonis dešimtmečius, tebėra jos asmeninė istorija.
Štai kodėl šį pasakojimą man teko susirinkti iš nuotrupų. Keli labai svarbūs dokumentai yra saugomi Lietuvių tautosakos ir literatūros archyve – tai pačios Bronės laiškai, rašyti jos ir Vytauto bendram draugui Juozui Jurkui jau po Mačernio mirties. Šiuose laiškuose ji gal vienintelį kartą atsiveria apie šiuos santykius. Bronė rašo, jog jaučiasi kalta dėl neįvykusios jų santuokos, kad jei būtų priėmusi kitokį sprendimą, galbūt ir paties Vytauto likimas būtų kitoks. Galiausiai, prisipažįsta, kad su savo sielvartu ji užsivers lyg kokia kriauklė visam laikui ir niekam apie tai daugiau neprabils. Rodos, šį pažadą ji ir ištesėjo. Maža to, ji visą gyvenimą liko ištikima poetui, pati taip ir nesukūrusi savo šeimos.
Šią istoriją Mačernio mylimoji Bronė apgaubė kaip inkliuzą gintare ir pasiliko tame jaunystės dienų prisiminime.
Ir nors anuomet būta kaltinimų jos atžvilgiu, tačiau yra nemažai paliudijimų apie šių dviejų jaunų žmonių meilės ryšį, kuris skleidėsi tiek studentavimo laikotarpiu Vilniuje, tiek gražiai aprašytas paties Mačernio laiškuose. Yra ir jos pačios įrašas, kuriame ji teigia, kad tokių kaip Vytautas per šimtmetį gimsta vos vienas ir kad ji mylėjusi lygiai taip pat stipriai kaip ir jis ją. Tad šie laiškai, kuriuos atradau jau rašydama knygą, man buvo labai reikšmingas Bronės liudijimas iš praeities. Mat vėliau šią istoriją ji pati apgaubė kaip inkliuzą gintare ir pasiliko tame jaunystės dienų prisiminime.
– Minite jos uždarą būdą ir tykų gyvenimą. O kaip mezgėsi judviejų pažintis, kada tai prasidėjo?
– Tai susiję su mano darbu Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune, kuriame dirbau visą gyvenimą nuo pat studijų baigimo. Mačernio kūrybai, jos tyrinėjimui bei dokumentinės medžiagos rinkimui skyriau daugiau nei tris dešimtmečius ir ši kelionė buvo kupina gražių pažinčių bei atradimų.
Dar prieš man ateinant dirbti į muziejų, Bronė jau buvo apsireiškusi ir padovanojusi keletą su Mačerniu susijusių eksponatų. Tad mes žinojome, kas ji yra ir kaip ją rasti. Minint poeto 60-ies metų jubiliejų, ji vėl atėjo į muziejų ir atidavė saugoti dalį poeto rankraščių bei nuotrauką. Tuomet mes ir susipažinome. Pamenu, kad iškart, kaip muziejininkė, pajutau didžiulį džiaugsmą ir galimybę sužinoti apie Mačernį to, ko mes dar nebuvome girdėję, todėl paprašiau jos pasidalinti savo prisiminimais. Tačiau ji atsisakė teigdama, kad niekada tuo neužsiėmė ir neketina to daryti ateityje.
Po trijų dešimtmečių, minint Mačernio 90-ies metų jubiliejų, nutiko juokinga situacija. Per radijo žinias kas valandą skambėjo poeto bičiulio, beje, drauge su Mačerniu praleidusio paskutinę jo gyvenimo dieną, aktoriaus Donato Banionio pasakojimas. Jis teigė, kad visi jo bičiuliai jau išmirė, o tarp jų paminėjo ir Bronę Vildžiūnaitę. Tuomet aš paskambinau į radiją ir pasakiau, kad nekartotų šios informacijos, nes jis neatitinka tikrovės. Tuomet žurnalistai mane užpuolė prašydami jos telefono numerio. Žinoma, aš negalėjau duoti jos pačios neatsiklaususi. Bet kai paskambinau į Vilnių, kur Bronė gyveno su savo seserimi Gražina, ir jai užsiminiau apie mane atakuojančius žurnalistus, ji net išsigando – „jetau, kaip negerai būtų, jei žurnalistai paskambintų Bronei...“
Prieš dešimtmetį muziejui Bronė atidavė Vytauto studento kepuraitę, rankraščius, kišeninius žodynėlius, iš kurių Mačernis mokėsi kalbų. Mums susiskambinus ji vis padėkodavo man už straipsnius apie poetą ar parodas, kurias rengėme. Tad nors pasitikėjimas tarp mūsų ir buvo, tačiau atsiminimų iš jos negavau, galėjau tik pasitikslinti tam tikrus faktus, kurie mane domino, ir ji trumpai atsakydavo į mano užduotus klausimus.
Kai jai sukako 96-eri metai, iš jos gavome 33 Mačernio laiškus, rašytus jai, bei originalų 1943 metų rugpjūčio 12 dienos Vilniaus burmistro leidimą tuoktis. Deja, vedybos neįvyko, o šis dokumentas liko džiugiu ir kartu skaudžiu praeities prisiminimu.
– Iš jūsų pasakojimo susidaro įspūdis, kad jai pačiai ši istorija liko ne praeities, bet neatskiriama viso gyvenimo dalimi.
– Išties taip ir yra. Savo namuose ji buvo pasidėjusi Mačernio fotografiją, kad visuomet būtų ant akių, o su jo laiškais, kaip minėjau, išsiskyrė vos prieš keletą metų, sulaukusi labai garbingo amžiaus. Ji niekada neafišavosi, kas esanti, dirbo istorijos mokytoja Kauno mokyklose, buvo net direktoriaus pavaduotoja, tačiau gyveno ramų gyvenimą.
Kai Šarnelėje ar Žemaičių Kalvarijoje vykdavo Mačernio jubiliejų minėjimai, ji važiuodavo kitą dieną, kai žmonės jau būdavo išsiskirstę. Ir būtent tai labai aiškiai parodo, koks asmeniškas tai buvo ryšys ir koks jis liko visam jos gyvenimui.
– Savo poezija Mačernis sukuria vienišo, savo „gandralizdyje“ Šarnelėje tupinčio atsiskyrėlio poeto įvaizdį, o čia – štai kokia meilės istorija...
– Savo laiškuose Bronei Mačernis rašė: „tu man taip esi skirta, kaip kiekvienam žmogui skirta mirtis...“ Tad jų istorija išties yra kartu ir be galo graži, ir tragiška.
Jaunuoliai susipažino 1939 metais mokydamiesi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kur Mačernis studijavo anglų kalbą, o Bronė – teisę. Būtent jai pirmai jis ir krito į akis, mat buvo dailus, paslaptingas jaunuolis, tačiau šiuo laikotarpiu jų santykiai buvo tik per atstumą.
1940 metų rudenį jų keliai trumpam išsiskiria, mat dalis studijų, tarp jų ir teisės, perkeliamos į Vilniaus universitetą. Tačiau po pusmečio į Vilnių persikelia ir pats Vytautas ir jų santykiai netrukus čia užgimsta. Pamažu tarp jų įsisiūbuoja meilė ir jie tampa labai artimi. Tai rodo štai koks faktas: nors Mačernis buvo kilęs iš bajorų giminės, tačiau vertėsi labai sunkiai. Maža to, buvo gan nepraktiškas – didžiąją dalį iš mamos gautų pinigų išleisdavo knygoms, o paskui vos sudurdavo galą su galu.
Tuo tarpu Bronė, nors taip pat gyveno nepasiturinčiai, tačiau tarp studijų nedidelėje įmonėlėje dirbo buhaltere, o kartais padirbėdavo ir studentų valgykloje ir tokiu būdu materialiai rėmė ne tik savo jaunesnį brolį, bet ir Vytautą. Vienam bičiuliui poetas yra prisipažinęs, kad jei ne Bronė, jis būtų „badu nustipęs“. Tad jų santykis buvo visa apimantis – ir romantiškus jausmus, ir materialinę būtinybę.
Jų susirašinėjimas laiškais prasidėjo 1941 metų vasarą, Vytautui išvykus atostogų į Šarnelę, o Bronei – į Anykščius. Šie laiškai kupini jausmingų prisipažinimų ir gražiausių vilčių. Galiausiai jie sutaria, kad 1943 metų vasarą būtinai susituoks. Tačiau laikas buvo sudėtingas – universitetas vokiečių valdžios uždarytas, o jaunuoliai buvo siunčiami į darbus Vokietijoje, tad pasirodyti mieste be reikiamo dokumento buvo gan pavojinga. Tiesa, Mačernis sugalvojo išeitį – Kulautuvoje baigė gidų kursus vokiečių kalba, kurie, kaip tikėjosi, turėjo suteikti atleidimą nuo tarnybos kariuomenėje ar darbų Vokietijoje. Deja, šios viltys buvo tuščios.
Iš Vilniaus miesto burmistro Bronė išrūpino jiems leidimą susituokti. Ši data buvo numatyta 1943 metų rugpjūčio 13 d. 10 val.
Vis dėlto, per tą laiką iš Vilniaus miesto burmistro Bronė išrūpino jiems leidimą susituokti. Ši data buvo numatyta 1943 metų rugpjūčio 13 d. 10 val. Tuo metu pas Bronę buvo atvykusi jos mama – valdinga ir griežta moteris. Į Vytautą ji žiūrėjo gan kreivai, mat jis buvo neturtingas, nepraktiškas, maža to, dar studijavo filosofiją ir rašė eilėraščius – kas iš tokio žento...
Netikėtai sužinojus apie dukters santuoką, ją ištiko nervų priepuolis, dėl to teko skubiai kreiptis į gydytojus. Nenorėdama dar labiau jaudinti mamos, Bronė pasiūlė santuoką nukelti. Po kelių dienų iš Vilniaus geležinkelio stoties Vytautas išlydėjo Bronę į Anykščius ir daugiau jos nebepamatė.
– Kokiomis aplinkybėmis ji sužinojo apie Mačernio žūtį?
– Vytautas žuvo 1944 metų spalio 7 d. ir apie tai Bronė nieko nežinojo. Tik atvykusi tęsti studijų į Vilnių maždaug lapkričio mėnesį, ji savo ir jo vardu parašė prašymus mokytis, taip pat dėl bendrabučio – mat mokėjo padirbti jo parašą – ir laukė jo atvykstančio.
Tačiau susirinkus į pirmą paskaitą, Vincas Mykolaitis-Putinas paprašė tylos minute pagerbti Žemaitijoje žuvusį poetą Vytautą Mačernį. Štai tada ji ir sužinojo apie jo mirtį. Nebegalėdama tęsti studijų tame pačiame universitete, kur bendravo su Vytautu, ji metė teisę ir įstojo į Pedagoginį institutą mokytis istorijos.
– Kas nutiko su jos laiškais Mačerniui? Ar jie išliko?
– Ne, mūsų dienų jie nepasiekė. Na, bent jau nėra žinoma. Egzistuoja kelios versijos. Pagal vieną jų, savo seseriai Valerijai Mačernis yra prisakęs, jeigu jam kas nutiktų, visus jo popierius sudėti į vieną krūvą ir paslėpti. Žuvus broliui sesuo taip ir padarė: sugriebusi visus rankraščius, diplominį jo darbą „Kristus ir Nyčė“, ir, tikėtina, visus Bronės laiškus, ji sudėjo į dėžę ir užkasė klojime. Tačiau atėjus sovietams, toje vietoje jie kūrė laužą, virė maistą, pylė vandenį. Kai po metų į Šarnelę atvyko Bronė, jos atkasė dėžę, tačiau rado tik popierių košę – nieko negalima buvo išgelbėti.
Pačios Bronės apie šiuos laiškus niekados neklausiau. Ar jie galėjo kažkokiu būdu išlikti ir Bronė juos atsiėmė – mažai tikėtina.
Tiesa, ketindamas trauktis nuo artėjančių sovietų, į lagaminėlį Mačernis buvo įsimetęs tris savo rankraščių sąsiuvinius. Gal tarp jų galėjo būti ir mylimosios laiškai? Juk tai poetui turėjo būti ypač brangūs reliktai. Vis dėlto, savo prisiminimuose D.Banionis mini tik kūrybos sąsiuvinius, kuriuos jis atidavė Bronei. O apie jokius laiškus jis nekalba. Tad ši versija – labiau spėlionė ir bandymas puoselėti viltį, kad galbūt tie laiškai dar atsiras ir mes galėsime juos pridėti prie Mačernio istorijos.
– Įdomu, ar jūs sulaukėte pačios Bronės reakcijos apie jūsų romaną? Ar ji susitapatino su Sofijos personažu?
– Kai pradėjau rašyti romaną, žinodama Bronės būdą, labai bijojau jos galimos reakcijos. Kai knyga pasirodė, skambinau jai, kad perduočiau egzempliorių, bet man žinomu telefonu niekas neatsiliepė. Tad susitikimą teko atidėti.
Kai po metų į Šarnelę atvyko Bronė, jos atkasė dėžę, tačiau rado tik popierių košę – nieko negalima buvo išgelbėti.
Per tą laiką pusę romano teksto įskaičiau radijuje ir tas ištraukas galima buvo girdėti vakaro programoje. Vėliau sužinojau, kad kažkas iš artimųjų Bronei padarė įrašus ir ji juos išklausė. Vieno netikėtai nutikusio pokalbio telefonu metu ji padėkojo už šią knygą, kaip pati sakė, apie visų užmirštą poetą. Vėliau jos draugė man pasakė, kad knyga Bronei labai patiko ir ji stebėjosi, kaip tiksliai viskas surašyta, lyg pati autorė būtų kartu su jais gyvenusi. Man tai buvo aukščiausias įvertinimas.
– Stebina tai, kad Mačernio kūryba tarp jaunimo sulaukė populiarumo dar pačiam autoriui esant gyvam. Kaip jūs įvardytumėte šį fenomeną – ką poeto kūryboje atrado jo paties laikmečio jaunuoliai?
– Jo kūrybinis talentas atsivėrė Kaune. Būtent čia, Mačerniui susitikus su Eugenijumi Matuzevičiumi, Kaziu Bradūnu, Mamertu Indriliūnu, Broniumi Krivicku ir kitais poetais, tarp jų užgimė būtinybė ieškoti savo poetinio kelio. Penktadieniais jie visi drauge eidavo į karčemėlę, kur kalbėdavo apie literatūrą, bandė atrasti naujų literatūrinių srovių ir nutolti nuo Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Salomėjos Neries poetinio lauko. Nors šiuos poetus jie mėgo, tačiau šėlo trokšdami pateikti visiškai kitokį savo pačių matymą.
Sykį savo draugams Mačernis perskaitė vieną iš savo vizijų ir tai bičiuliams padarė begalinį įspūdį. Čia jie kaip tik ir išgirdo kažką naujo, tam tikrą poezijos ir prozos samplaiką ir tai sukėlė jų ovacijas – juk būtent to jie visi ir ieškojo. Netrukus savo kelis eilėraščius iš ciklo „Vizijos“ Mačernis perskaitė Ateitininkų susirinkime. Jo bičiuliai vėl nenustygo iš džiaugsmo, nors profesūra laikėsi santūriai. Brazdžionis paprieštaravo, kad čia dar ne poezija, o tolimi poezijos bandymai.
Lūžis įvyko 1942 metais Vilniuje, Vinco Mykolaičio-Putino seminaruose, kuriuose jaunimas skaitydavo savo kūrybą, o profesorius juos komentuodavo. Būtent čia Mačerniui skaitant vieną iš savo „Vizijų“, santūrusis Mykolaitis-Putinas taip susižavėjo tekstu, kad, neleidęs jam net baigti, pašoko iš vietos ir priėjęs prie Mačernio pasakė – „štai tikra poezija ir tikras poetas“. Ir šitas pripažinimas buvo milžiniškas įvertinimas.
Universitete Mačernis jau tuomet buvo mėgstamas už kalbų mokėjimą, užsienio poetų deklamavimą originalo kalba, už savo inteligenciją bei intelektualumą. Merginas žavėjo ne tik jo eilėraščiai, paslaptingumas, bet ir elegancija. Tačiau po Mykolaičio-Putino pripažinimo, Mačernio poeziją jaunimas ėmė persirašinėti į sąsiuvinius ir ji pasklido gan plačiai. Maža to, pats poetas buvo labai atviras savo kūryba – parašęs paleisdavo per suolus nusirašyti. Šitaip per universitetą nuvilnijo Mačernio banga.
1944 metų kovo pabaigoje Mykolaitis-Putinas į Vilnių sukvietė po Lietuvą išsibarsčiusius uždaryto universiteto studentus. Jis juos surinko Filharmonijos salėje, kur vyko literatūros ir muzikos valanda. Čia daug poetų skaitė savo kūrybą, o tarp jų ir Mačernis, kuris deklamavo savo trioletą: „Kadaise žemėj buvo daug velnių...“. Ir čia publika ėmė ploti, trypti ir prašyti dar... Mačernis grįžo ir skaitė dar. Aplodismentams nenurimstant jis į sceną išėjo dar keturis kartus ir skaitė ne tik trioletus, bet ir sonetus. Tokia publikos reakcija nustebino ir jį patį ir tai, be jokios abejonės, buvo jo kūrybos zenitas, aukščiausia valanda.
– Galvodamas apie Mačernio šimtmetį, kelių poetų užklausiau apie jų santykį su jo kūryba ir visi jie atsakė, kad ji likusi toli praeityje ir po mokyklos baigimo jie nebuvo atsivertę jo knygos. Susidaro įspūdis, kad jo kūryba susijusi daugiau su jaunystės skaitiniai, o ir pats poetas lieka tik kaip šviesi jaunystės vizija. Kaip jūs matytumėte Mačernio kūrybos dabartį?
– Daug kartų dalyvavau romano „Dūžtančios formos“ pristatymo renginiuose, o tarp klausytojų pastebėjau tiek jaunus, tiek ir pagyvenusius klausytojus. Todėl Mačernis kiekvienu laikotarpiu kalba savitu balsu. Jaunam žmogui jis imponuoja savo egzistencialistiniais klausimais, kurie atliepia ir jų pačių vidinius ieškojimus, savo dvasios didybe ir maksimalizmu. Tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonės jo eilėraščiuose atranda savo pačių jaunystės patirtis ir tai jiems tampa galimybe prisiminti ir dar sykį išgyventi jaunas dienas. Mačernio kūryba žmones sugrąžina prie jų pačių ištakų ir tai be galo reikšminga.
Mačernio kūryba žmones sugrąžina prie jų pačių ištakų ir tai be galo reikšminga.
Kita vertus, jo poezijos maniera šiandien skamba labai romantiškai, gal net kiek egzaltuotai, todėl jaunimui kartais sunku pagauti jo poetinį pasaulį, užčiupti esmines gijas, gelmę. Tačiau palyginus su kitais, net ir savo kartos autoriais, literatūros istorijoje Mačernis išties yra gyvas ir mylimas autorius. Aš pati gan dažnai atsiverčiu jo poezijos tomelį ir perskaitau vieną ar kelis eilėraščius. Jis man visam gyvenimui liks poetu-filosofu iš Šarnelės, savo vidines patirtis sudėjusiu į eilėraščius.
2021 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus vykdo Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Trumpas gyvenimas ryškiai atminčiai: Vytautui Mačerniui – 100“. Nuo birželio mėnesio lankytojai galės pamatyti unikaliausius V. Mačernio rinkinio eksponatus parodoje „Aš neklajoti negaliu“, o rudenį kvies į leidinio apie V. Mačernį pristatymą bei mokslinę konferenciją. Straipsnis iliustruotas fotografijomis iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų.
