Šiek tiek geriau suprasti šią gilią, be galo talentingą, emocingą ir bekompromisę asmenybę padės ką tik pasirodžiusi Arno Ališausko knyga „Kostas“. Atvirai, giliai, šmaikščiai, o kartais graudžiai knygoje kalba artimiausi Kosto žmonės, bičiuliai, kolegos ir pats Kostas.
Karantino dienas pajūryje leidžiantis ir šiaip jau interviu dažnai nedalijantis K.Smoriginas knygos pasirodymo proga padarė išimtį.
– Kaip gyvenate ir jaučiatės karantino sąlygomis?
– Gyvenu skaitydamas, žiūrėdamas filmus. Kaip ir visi. Su Dalyte mes, senukai, stumiam laiką, įvairiausiais būdais bandom paįvairinti dienas. Tik viena problema. Prieš tai sėkmingai prie jūros pamečiau 10 kilogramų, o dabar, atrodo, suradau juos.
Jeigu sakyčiau, kad tas karantinas nepabodo, meluočiau. Pabodo ir norisi bendrauti su žmonėm, nes aš taip įpratęs visą gyvenimą, mano tokia specialybė, aš kuriu žmonėm.
– Jūsų gimtadienio dieną buvo sugalvotas įdomus susitikimas, knygos sutiktuvės Šv. Kotrynos bažnyčioje. Kaip jaučiatės, kai šventė neįvyks?
– Jausmas kaip ir visiems. Visiems daug kas nuplaukė. Ir ne tokie dalykai. Priėmiau tai kaip būtinybę. Aišku, skaudu, nes būčiau galėjęs pasimatyti su žmonėmis, publika, padainuoti.
– Nors ir be sutiktuvių koncerto, knyga pradeda savo gyvenimą. Pažvelkim į ją. Mūsų teatre – daugybė vaidmenų, kuriuos asocijuojam tik su jumis. Pirmiausia Makbetas – iškart prieš akis iškyla Smoriginas. Taigi vaikščiojimas tomis teatro viršūnėmis. Kas Jums padėdavo atsigauti, išgyventi, išlikti? Kas yra tas ėjimas nuo vaidmens prie vaidmens?
– Žinote, daugiausiai padėdavo mano antroji pusė Dalia. Man su ja labai lengva, o jai, aišku, nepalyginamai sunkiau su manimi. O dabar dar susidėjus visoms ligoms... Ir teatre, ir gyvenime Dalia padėdavo, ji labai gerai mane jausdavo.
Kada dar ėjo Makbetas, jis man buvo labai sunkus fiziškai, tai nevengiau viso to, kas aprašyta knygoje. Nevengdavau ir neišvengdavau.
– Knygoje sakoma, kad jei ne Dalia, jūsų galbūt apskritai nebebūtų. Drąsiai pasakyta.
– Apskritai daugeliu atvejų, o dabar po visų ligų, drąsiai sakau, kad ji – mano angelas sargas. Ne tik prižiūri ir padeda bet kokiu atveju, bet nuo pat jaunystės laiko ir dvasiškai. Galėjo gyvenimas pasisukti visiškai kitaip... Galėjo nebūti nei to artisto, nei to Makbeto, jei ne angelas sargas. Ji turbūt tam ir gimė. Gal taip baisu juokauti, bet turbūt...
– Autoritetu jūs įvardijate Charlie Chapliną. Kodėl jis jums toks svarbus?
– Jis kūrė begaliniai graudžiai linksmą pasaulį. Graudu ir linksma vienu metu. Ta amžina gėrio ir blogio kova... Man tai atrodo genialus pasiekimas. Jeigu man pavykdavo net sunkiausiam vaidmeny surasti tokį momentą, kai atsirasdavo ir šypsenėlės, tas vaidmuo pavykdavo. Ir žmonės jį atsimena. Tarkim, Kvadratas, ten gi buvo daugybė Charlie Chaplino momentų. Radijo darymas, išgirdimas, dovanų gautas kaklaraištis – visa tai buvo Chaplinas. Man buvo didžiulis atradimas ir supratimas, kad jeigu galiu taip veikti žmones, reiškia pagaliau tampu profesionalu.
– Knygos viršelyje ant jūsų atlapo užrašyta scenos generolas. Sakyčiau, drąsu.
– Gal net per drąsu. Bet iš tikrųjų, o tai kas tada generolas? Jeigu Eimuntas Nekrošius buvo maršalas, tai turbūt jo kariuomenėje buvo ir generolų. Tikriausiai per drąsu, bet negi leitenantas. Po 43 metų vis tik jau ne leitenantas.
– Kostas ir kompromisai yra du visiškai nesuderinami dalykai – knygoje sako Jūsų kolegos. Kokia kompromisų kaina? Juk bekompromisė laikysena nėra paprasta, išsikišę galvos gyvenime dažnai pjaunamos.
– Visumoj visko buvo. O teatre paskutinis mano mokytojas, kuris nepriimdavo kompromisų, buvo Eimuntas Nekrošius. Jis sakydavo, kad negali būti jokių kampų užapvalinimų. Šita specialybė reikalauja konkretumo ir yra žiauri tiek tam, kas ja užsiima, tiek tam, kas žiūri.
Kompromisas labai baisus žodis. Labiausiai jis tinka politikoje, suprantu, kad ten turi būti susitarimas. Bet kur nors kitur, tuo labiau mene, kompromiso negali būti. Įsivaizduokit kompromisinį Vincentą van Goghą. Galit įsivaizduoti? Aš negaliu. Tada jis būtų ne saulėgrąžas tapęs, o ramunes.
– Bet gal būtų išsaugojęs ausį.
– Galbūt, bet absentas irgi neblogai.
– Bus žmonių, kurie ims į rankas knygą, nes negali gyventi be jūsų dainų. Vaidmenys vaidmenimis, bet daugeliui jūs esate pirmiausia žmogus sukūręs, na, čia jau pagal kiekvieno skonį, kam „Paukščius“, kam „Užtrauktuką“, kam „Vaidmenis“ ar „Makbetą“. Tokia jau karma susiformavo. Koks jausmas, kad kai kam esi tik „Paukščių“ kūrėjas ir nieko daugiau?
– Gal ir nėra smagu, kad aktorius Kostas, tas generolas nueina į atsargą. Bet iš kitos pusės man žiauriai gražu, jei „Paukščius“ vaikai dainuoja per mokyklos išleistuves. Tada aš laimingas žmogus. Ir tas laimės jausmas į šalį nustumia visus kitus jausmus, pavojaus signalus. Sobraliui nesvarbu, ar į jį žiūri kaip į buvusį ligonį, ar tiesiog klauso jo dainų, kurios yra unikalios, fantastiškai gražios. Ne be reikalo jis tuos „Paukščius“ užkabino pilnutėlėje Žalgirio arenoje. Vadinasi, kažkas ten yra. Jeigu darai ką nors iš tikrųjų, iš jausmo, tai ataidi žmonėse. O jeigu darai tik puse kojos arba vaidini, kad darai, tai lygiai tokią pat gauni grąžą – variokais.
– Galima sakyti, kad dainuodamas scenoje, matydamas susižavėjusias akis ir ištemptas ausis, jūs pasikraunate dramos vaidmenims?
– Visas mano gyvenimas – bendravimas su žmonėmis. O kai atiduodi, tai ir gauni. Ir kada visa salė kartu dainuoja tuos pačius „Paukščius“ ar „Užtrauktuką“, aš ne tik pasikraunu, tą akimirką esu vienas laimingiausių žmonių. Jei sakyčiau kitaip, žiauriai meluočiau. Žiūrovas gali po spektaklio ateiti su gėlėmis, bet kai žmogus dainuoja kartu, tos akys žiba, tai man didžiausia padėka ir didžiausios gėlės. Tas meilės momentas, nors ir trumpas, bet labai svarbus. Tai užkuria gražiau elgtis, daugiau kurti.
– Pats pasakėte, kad įpareigoja daugiau rašyti, kurti, o ar karantino laikotarpis virsta melodijomis, dainų žodžiais? Ar šitas laikas kūrybiškas?
– Dabar gyvenu tokiam savo iliuzijų pasauly ir galvoju, kaip būtų gražu, jei Gianni Rodari rašydamas „Čipolino nuotykius“ būtų parašęs ką nors panašaus kaip „Don‘t Cry for Me Argentina“. Galėtų būti „Don‘t Cry for Me Čipolinija“. Kodėl apie tai kalbu? Galvoju, kad nieko nepadariau vaikams.
O dainos dabar negali gimti, nes po ligų negaliu groti, bet ieškau kitų kūrybinių kelių. Pasiilgstu radijo teatro, nes tai labai įdomus ir neišsemtas žanras. Tik gaila, kad jo lieka vis mažiau tarp amžinų, baisių žinių. Man pavyko įrašyti nemažai radijo spektaklių, įgarsinti filmų, bet vaikams mažai padariau.
– Pakalbėkime apie pramoginį teatrą, jei toks žodžių junginys jums logiškas ir apskritai priimtinas.
– Jis logiškas ir priimtinas, nes suvaidinti komediją daug sunkiau negu tragediją ar dramą. Šitą savo kailiu žinau. Ne be reikalo Mokomajame teatre antrame kurse mes vaidinom įvairius nuotykinius spektakliukus, komedijas. Manau, kad mūsų kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė irgi puikiai suprato, kad kokybiškai suvaidinti komediją ir išlaikyti gerą skonį labai sunku. Dėl to man ne gėda, spjaunu į visus pasvaičiojimus, ar gerai tas pramoginis teatras, ar ne.
Tegul kritikuojantys pabando padaryti ir supras. Labai sunku išlaikyti ir skonį, ir įtampą, ir gerą, skanų humorą. Tai ir yra Chaplinas. Nelyginu savęs su juo, bet tai, ką pavyko padaryti „Domino“ teatre, tą keletą spektaklių žmonės iki šiol prisimena. Kalbu apie darbą su amžiną atilsį Vytautu Šapranausku ir su daugeliu kitų kolegų.
– Kadangi pasakėte amžiną atilsį, noriu klausti apie išėjusius kolegas. Koks jausmas, kai pasitraukia bičiuliai, kai vis labiau liekate vienas?
– Šūdinas. Supranti, kad niekada nematysi tų akių, tų ausų, kurios klauso, niekada nepasikalbėsi. Man labai skaudu. Nežiūrint kitų žmogiškų jausmų, kurie negali neapimti, kada šalia tos bombos krenta ir supranti, kad vieną dieną ir tave paklos. Tik dabar mirti man būtų liūdna, dar nenorėčiau. Nors galėčiau tą priimti visiškai ramiai, nes nesu kam nors skolingas ar ką blogo padaręs, o jeigu ir padariau, jau atsiprašiau.
– Dabar labai daug minčių apie mirtį, bet tikėkimės, kad neatsidursime situacijoje, kai medikams teks rinktis, kam reikia padėti pirmiau.
– Tikėkimės, kad nesulauksim Ispanijos likimo. Vakar klausiau Svoboda ir pakraupau nuo moters riksmo por favor, kad jie visą gyvenimą su vyru dirbo, visą gyvenimą atidavė tėvynei, o dabar juos kaip tas šiukšles išmeta ir atsisako gydyti, nes kažkas jaunesnis, kažkas gražesnis. Baisu. Bet tokia realybė. Tikiuosi, kad čia tai neatkeliaus.
– Įdomi ta realybė ir tikriausiai jeigu Vilniaus knygų mugės metu kas nors būtų pasakęs, kad po mėnesio ta pati erdvė, Litexpo, galimai virs ligonine, būtume juokęsi iki žemės graibymo.
– Gal ne iki žemės graibymo, bet būtume nusišiepę, nusivaipę ir tikrai rimtai nepriėmę tos idėjos.
– Dabar belieka juokauti, kad Litexpo plotą turime ir vipinius pažymėjimus dar išsaugojome... Bet tai juodas humoras.
– Dabar apskritai liko vien juodas humoras. Man labai patiko juokas, kad neverta pirkti kruopų ir makaronų, verčiau pirkit šovinius. Tie, kas turės šovinių, turės ir grikių bei makaronų. Juodas humoras, bet supranti, kad kažkas tame yra.
– Pažiūrėjimas į situaciją juodai turbūt yra viena iš galimybių išlikti. Bet dar sugrįžkim prie knygos. Manau, kad ši knyga išsklaidys įsivaizdavimą, kad žymių žmonių knygos rašomos iš neturėjimo ką veikti arba iš noro susireikšminti...
– Va, šitas baisiausiai nuskambėjo...
– Bet ši knyga tikrai ne tokia ir, tikiuosi, kad paėmę į rankas žmonės supras, kad nebuvo tokios siekiamybės.
– Na, jeigu jau mano bendrakursė sakė, kad perskaitė su dideliu malonumu, tarsi šampano taurę išgėrė. Sakė, kartais skaudėjo, kartais juokėsi, kartais ašarą braukė. Geresnio komplimento man negali būti, nes ji pasižymi geru skoniu ir tokiu, pasakyčiau, neprastu ir gana įnoringu charakteriu. Nesimėto tokiais komplimentais.
– Galime įvardyti, kad tai Dalia Storyk?
– O, taip.
– Kiek liko nepasakyta? Ir apskritai, kad ir kokia knyga būtų pavykusi, ar ji atskleidžia viską, ar ji pasako esmę?
– Ne, nepaminėjau labai daug žmonių ir tikrai ne iš blogos valios. Tiesiog neįmanoma aprėpti, nes visi, kurie su manimi susitiko ir kuriuos sutikau, paliko mažesnę ar didesnę įpjovą manyje. Man tai labai gražu, tad noriu padėkoti visiems žmonėms, visiems žiūrovams, kurių net nepažįstu, kad jie visi paliko tą mažytį rantelį. Ir dėl to šiek tiek apmaudu, kad negalėjau visko aprėpti. Bet taip jau būna.
– Knyga bus pasitikta liepos 22 dieną koncertu Šv. Kotrynos bažnyčioje. Nujaučiu, kad visos aplinkybės mums bus palankios. Tad pokalbio pabaigoje ir Jums, ir skaitytojams noriu palinkėti vidurvasarį susitikti Šv. Kotrynos bažnyčioje!
– O, taip!
