– Ar jums neatrodo, kad šį poetą pernelyg romantizuojame?
– Nors ir pasirodo naujos poeto knygos, keli jo eilėraščiai įtraukti ir į mokyklines programas, kritinio požiūrio, naujos recepcijos kol kas neatsiranda. Antai vienas pagrindinių P.Širvio variklių – gyvi atsiminimai, legendos.
Kita vertus, kartais pagalvoju apie jo santykį su Sovietų Sąjunga. Reikėtų turėti omeny, kad jis buvo į armiją paimtas jaunuolis, pabėgęs iš belaisvių stovyklos, matęs daug draugų mirčių. Atmosferoje, kurioje jis gyveno, vargu ar buvo terpės formuotis kritiniam santykiui su ideologija, mat sovietų armija buvo „šventa“. Rusijoje iki šiol nelabai kas pasikeitė, o Lietuvoje taip pat tokių žmonių netrūksta.
P.Širvys nebuvo ideologinis poetas. Jis rašė apie tai, kuo tikėjo, – meilę, draugystę, tėvynę. Nors ir esama liudijimų, kad poetas skaudžiai reaguodavo į neigiamus žodžius apie sovietų armiją, verta atkreipti dėmesį, kad tai buvo jo asmeniniai išgyvenimai, o ne išskaičiuotas prisitaikymas.
Be to, jo bibliografija nepasižymi komjaunimo premijų gausa. Jo nelepino premijomis. Pirmąjį apdovanojimą – Komjaunimo premiją – jis pelnė būdamas 52 metų, o 1973 m. LSSR valstybinę premiją gavo, matyt, todėl, kad kažkas susigriebė. Šiaip tuo metu jis jau neberašė.
P.Širvys nebuvo labai patogus valdžiai, bet tikrai ne disidentas. Jeigu matė, kad verta kažką pasakyti valdininkams, jis nebijojo to padaryti tiesiai į akis. Jis nedalyvavo institucinėse veiklose, nepriklausė literatūriniams rateliams.
Jis tiesiog buvo vienišas poetas.
