Tad kaip vyksta pasiruošimas naujam vaidmeniui, kodėl sunku dirbti su Dalia Ibelhauptaite, apie sukauptas ir dar būsimas patirtis ir šiek tiek apie brangią tylą kalbamės su Kostu Smoriginu.
– Į Kongresų sceną dažniausiai grįžtate po įspūdingų debiutų ir darbų, kokie paskutiniai darbai jums buvo svarbiausi, įsimintiniausi?
– Greičiausiai vienas įspūdingiausių iš paskutinių vykusių darbų, buvo praeitos vasaros „Karmen“ pastatymas Brėgenso festivalyje Austrijoje. Kuo jis buvo toks įspūdingas ir kitoks? Visi pastatymai ten vyksta ant vandens. Scena, visos jos konstrukcijos yra statomos ant pačiame didžiuliame ežere. Iš tikrųjų atrodo labai įspūdingai, nes visas veiksmas vyksta ant vandens, o tai reiškia, jog veikia ir oro sąlygos: lietus, vėjas. Teko ir kateriais plaukti, šokti į vandenį, plaukioti, – buvo naudojama daugybė efektų susijusių su vandeniu. Tai buvo tikrai labai įdomu ir įsimintina, džiaugiuosi, kad kitą vasarą grįžtu ten pat ir kitiems 14-ai spektaklių.
– Ar „Samsonas ir Dalila“ jums nauja opera? Ar jums artima C.Saint Saënso muzika?
– Man tai – visiškai nauja opera. Su Saint Saënso muzika prieš tai nebuvau stipriai susipažinęs, nes tai retai statomas kūrinys. Šioje muzikoje aš girdžiu labai daug kitų kompozitorių, tokių kaip Gounod ar net Berliozo, ir tai – visiškai skirtingi kūrėjai. O Saint Saënso muzika yra be galo graži ir šilta.
– Kuo išskirtinis jūsų vaidmuo šioje operoje?
– Kiekvienoje operoje yra tokie personažai, kurie būtent ir išskirtiniai tuo, jog viską sujungia: visą esmę, visa istoriją tarp Dalilos ir Samsono ir paties Vyriausiojo Žynio, – istoriją tarp dviejų skirtingų tautų įsiplieskusio didžiulio konflikto, kurioje yra labai daug jautrių scenų. Manau, kad tai – labai žiauraus likimo biblinė istorija, – pačios tautos. Ir būtent Žynys įkalba Dalilą sunaikinti Samsoną. Būtent jis viską uždega, nors ji pati prieš tai buvo viską sugalvojusi. Jis – tai junginys tarp gyvenimo ir mirties, Dalilos ir Samsono.
– Ar religinės temos jums artimos? Kuo, jums asmeniškai atrodo, yra ypatinga Samsono biblinė istorija?
– Labai sunkus klausimas. Viskas, kas yra susiję su religija man yra labai gražu, bet nesu labai religingas žmogus. Labai norėčiau, kad religija neegzistuotų arba ji būtų viena. Aš tikiu Dievą, aš noriu tikėti ir pačiu tikėjimu, taip vesti save į priekį, bet religija… ji egzistuoja, be jos mes neapsieisime. Filistinai ir izraeliečiai, – tai absoliučiai dviejų skirtingų religijų žmonės. kurių konfliktas tęsiasi per amžių amžius. Tuo tęstinumu iki pat šiandienos ši istorija ir yra ypatinga.
– Ar manote, kad šiandien religija ir bažnyčia dar vis yra reikalingos, kaip vertybės?
– Jeigu pasakyčiau, kad ne, būčiau visiškai neteisus. Manau, kad kiekvienas religijoje atranda kažką, ko ieško. Turbūt nėra religijos, kuri moko daryti blogą ar kažką negero. Jei žmogus šaukiasi religijos ir eina į ją, manau, tai yra labai gerai ir moko gerų dalykų. Jeigu tai yra fanatizmas, išsikreipusios religijos ir išsikreipęs pats tikėjimas – tai nėra gerai ir labai norėčiau, kad žmonės, kurie moko religijos kitus, pirmiausia nemeluotų sau.
– Ką jums reiškia kurti premjerą su „bohemiečiais“?
– Tai reiškia, kad aš esu namie ir tai yra mano šeima, mano žmonės. Aš pats čia užaugau ir kūriau kitus vaidmenis, kuriuos mes darėme kartu su Dalia, tad čia jaučiuosi kaip namie. Su Dalia, atvirai pasakius, nėra labai lengva dirbti, nes ji yra labai reikli, labai detali ir jei mato, kad žmogus gali ar sugeba, tai ji tikrai to išreikalaus. Jeigu ji tik pamato, kad gali išjudint tą žmogų iki paskutinio kraujo arba prakaito lašo, tai ji tikrai tą padarys. Ir visa tai – tik todėl, kad siekiama, jog galutinis rezultatas būtų geriausias, ir į tai įdedama labai daug darbo.
– Kas šiandien jums svarbiausia savo darbe?
– Tikėjimas tuo, ką aš darau. Aš tuo labai tikiu.
– Kaip keičiasi jūsų paties profesijos suvokimas šiandien, tiek daug keliaujant ir kuriant su žymiais menininkais?
– Aš kiekvieną kartą mokausi ir išmokstu kažko naujo. Semiuosi patirties, kartais labai sunkios. Tik prabėgus metams įvertini tam tikrus dalykus. Būdavo ir be galo statiškų pastatymų, o pagal mano prigimtį, man norisi judėti, kalbėti, emocionaliai reaguoti į viską... O ten man to niekas neleisdavo daryti ir visą energiją reikėdavo perteikti tik žodžiais arba akimis, – be jokio kūno judesio. Visgi, tai mane išmokė tam tikrų dalykų, kuriuos šiandien panaudojame „Samsone ir Daliloje“. Ir dažnai tai energetiškai yra kur kas stipriau, nei plaikstytis po sceną iš vieno šono į kitą.
Darbas su tokiu žmogumi, kaip Peter Stein, – senosios kartos, daug operų pastačiusiu kino-teatro režisieriumi, kuriam jau stipriai virš 80 metų – išmokė tokių dalykų, kaip viso kūrinio analizė. Tarkime, kai statėme „Figaro vedybas“, kurias aš jau buvau dainavęs ne vieną kartą, bet atlikdavau kitą vaidmenį, viso kūrinio analizė realiai vyko dvi savaites. Mes sėdėdavome su tekstais prie stalo ir analizuodavome, kas čia vyksta, kodėl vyksta, santykius tarp personažų, santykius tarp vyro ir moters: kodėl mes galime pavydėti ar kodėl galime mylėti bei daugybę, daugybę klausimų tam, kad išėjęs į sceną tu iš tikrųjų suvoktum, ką darai. Tokios patirtys išlieka ir gyvenime labai stipriai padeda eiti į priekį.
– Kaip ruošiatės naujai partijai? Ar pasiruošimas „Samsonui ir Dalilai“ kuo nors išskirtinis?
– Nepasakyčiau, tiesiog, visą laiką reikia stengtis suderinti laiką taip, kad nebūtų streso, kad spėtum pasiruošti taip, jog būtum įgalus normaliai repetuoti, – suprastum ir tekstą, ir muzikinį tekstą, ir stilių – daugybę dalykų, kurių, jeigu labai skubi, nesuspėsi padaryti.
Džiaugiuosi, kad turėjau pakankamai daug laiko. Žynio vaidmuo tikrai labai psichologinis, bet kaip ir sakau, praeities patirtys man jau padeda ir kai kurie dalykai vyksta greičiau. Ruošiausi labai palaipsniui ir nepasakyčiau, kad buvo labai lengva. Yra labai daug teksto ir jis visas labai skirtingas.
– Turite didelę šeimą, ar tai visuomet buvo jūsų svajonė? Kaip šeima jus palaiko, lydi darbuose?
– Taip, aišku didžiulė svajonė. Manau, kiekvienam žmogui vertėtų turėti gražią, didelę šeimą. Aš šeimoje užaugau vienas, neturėjau nei brolių, nei seserų. Augau dažniausiai su šunimis, teatre arba daržely. Mano žmona Dainora irgi šeimoje augo viena. Kažkaip viskas taip susiklostė, kad turim būrelį vaikų: dvi mergaitės ir du berniukai.
Šeima, be abejonės, palaiko. Šiuo atveju, turiu nuostabią žmoną, todėl, kad ji visiškai neužkrauna man buities dalykų. Jei man reikia dirbti, ir aš tikrai dirbu, – manęs nieko neklausia, visada ant stalo garuoja ir pietūs ir vakarienė, esu laukiamas, sužiūrėtas, iščiustytas kaip mažas vaikas. Kartais man to visiškai nereikia, bet ji stengiasi kaip gali ir gal kažkam tai būtų visiškai nepriimtina, bet mano marškiniai arba frakas visada yra tokioje būsenoje, kad galėčiau išeiti į sceną.
– Ar vaikai jau vertina jūsų vokalinius gabumus? Ar patys linksta į muziką?
– Čia reikia, vaikų paklausti šito klausimo. Nežinau. Jiems turbūt gražu, kaip tėtis dainuoja, o gal ne. Garsiai turbūt labai. O vaikai – taip, visi turi klausą, gali ir groja instrumentu, dainuoja, o daugiau ką nors spręsti, dar labai anksti – žiūrėsim. Visi vaikai labai skirtingi. Aš nesu iš tų tėvų, kurie labai liaupsina savo vaikus, todėl kad noriu, jog viskas atsirastų labai natūraliai, – jokios prievartos mes netaikome nei muzikai, nei kitiems dalykams, nors gyvenam griežtai: jei reikia groti – grojam, jei reikia solfedžiuoti – solfedžiuojam. Na, o jei atsiskleis kažkoks talentas ar muzikinis ar nebūtinai, – labai palaikysiu tą kryptį, kurią jie pasirinks.
– Kada atrandate savo tylos ir ramybės minutes?
– Nežinau ar tą ramybę ir tylos minutes turiu. Greičiausiai neturiu. Tas jausmas kartais aplanko grįžus namo, kai iš kelionės grįžti ir pagalvoji: „kaip gerai namie“. Arba būna tokios tylos minutės po spektaklio. Nesinori jokio garso nei muzikos, nei kokio kino – nieko nesinori. Kartais ta tyla aplanko, bet dažniausiai ji man labiausiai patinka grįžus namo ar kaime sėdint ant liepto, ar žvejojant.
– Ar turite ritualų, susijusių su scena?
– Nebeturiu. Gal būdavo… Manau, kad visi ritualai yra susiję su tam tikromis baimėmis. Man visada atrodydavo, kad nerimą labai gerai išsklaido tiesiog žvilgsnis į viršų. Tiesiog.
– Ar turite mėgstamiausią knygą?
– Apie žmogaus neišsipildžiusias svajones ir tikslo siekimą. Greičiausiai prisiminčiau Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“. Tik pagalvokite, – kokia pas žmogų turėtų būti valia ir tikėjimas tuo, ką jis nori padaryti. Tas svajonės tikslas, tikėjimas tuo, ką tu darai.
– Koks yra jūsų geriausias paros metas?
– Nemėgstu nakties. Mėgstu ankstyvą rytą.
– Trys reikalingiausi daiktai?
– Žiūrint kur. Meškerė, batai ir… kompasas, turbūt, jeigu keliausim.
– Papasakokite apie savo ateities planus?
– Nuo sausio 2 dienos pradedu naują pastatymą režisieriaus Barrie Kosky „Karmen“ Londone, Karališkojoje Covent Gardeno operoje. Na, nėra jis visiškai naujas, – perkeliamas iš Frankfurto į Londoną. Dainuosiu 7-8 spektaklius, premjera bus vasario 6 dieną. Tada kovo gale grįšiu į Vilnių ir balandį kartu su Gintaru Rinkevičiumi turėsime M.Musorgskio „Mirties šokiai ir dainos“. Tai – gražus ciklas, labai jautrus, labai tikras. Dar turiu keletą „Onegino“ spektaklių Vilniuje, o tada vėl išskrendu į Londoną, kur bus naujas „Lohengrino“ pastatymas. Bus daug spektaklių, dainuosiu Heraldo Heruferio šauklio vaidmenį. Tai, tikriausiai, bus vienas iš mano pirmųjų Vagnerio muzikos atlikimų didelėje scenoje, kaip ir operos pastatyme. Paskui, iš Londono, liepos 2 dieną, išskrendame tiesiai į Brėgensą, iš kur parskrisiu tik rugpjūčio paskutinėmis dienomis. Na ir tolimesni planai...
