– Esate sakęs, kad anksčiau dainuodavote roko dainas. Gal galite papasakoti?
– Nuo vaikystės buvau artimas grupei „Hiperbolė“ – mano tėvas buvo lyg jų grupės narys, vežiodavo juos po Lietuvą. Mūsų karta apskritai užaugo su „Hiperbolės“ muzika. Aš, dainuodamas jų dainas, pats pradėjau kurti.
Namuose turėjome pianiną, o vėliau atsirado ir elektroniniai vargonai. Aš mokiausi muzikos mokykloje, o mano tėvai taip pat buvo muzikalūs. Vykdavo vakarėliai: susirenkame paaugliai, aš sėdu groti ir visa gerkle plėšiu „Pamiršk mane, pamiršk mane, svajotą ir mylėtą!..“. Vėliau prasidėjo ir savos kūrybos dainos, atsirado gerbėjai, bet jau susiruošus įrašinėti kasetę, įstojau į konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), klasikinį vokalą ir pamaniau, kad reikia atsikratyti praeities, atsiriboti nuo to, kas buvo.
Bet dar prieš nueidamas į operą, jau buvau lankęsis roko koncertuose, kad ir „Anties“, o kai man buvo keturiolika metų „The Scorpions“ atvažiavo... Bet rokas prieš 25-30 metų buvo kitoks nei dabar. Iš esmės jaunimui patiko pats jo stilius – ši muzika asocijavosi su laisve, ryžtu ko nors siekti, nesusitaikyti su niūria sovietine kasdienybe. Juk net buvo mada pasiėmus tuos didelius magnetofonus, užsikelti ant peties ir vaikščioti po rajoną – tai buvo „kieta“. Aš pats tuomet galvodavau: kaip taip padaryti, kad visur skambėtų muzika, visose viešose vietose, juk tuo metu buvo nyku ir muzika grodavo nebent kai kuriuose restoranuose.
Mano jaunystėje dar mokykloje buvo kelios ryškios grupės: „AC/DC“, „Iron Maden“, „Def Leppard“. Keisdavomės jų plokštelėmis, persirašydavome. Gauti įrašą buvo savotiškas azartas, romantika – kažkas parveža plokštelę ir visi dalijasi... Juk ir laikmenų šitiek skirtingų ir patogių tuomet nebuvo. Man prie širdies buvo „Pink Floyd“, jų baladės, „Queen“ padarė didžiulį įspūdį, tokios jų dainos kaip „I want to break free“. Tai buvo tas rokas, kurį dabar vadiname klasikiniu, tik vėliau prasidėjo trash, death roko, metalo stiliai. Dabar jau yra atsiradę daug skirtingų roko pakraipų.
– Tad kodėl pasirinkote klasikinį vokalą?
– Labai paprasta: kai nusprendžiau studijuoti muziką, norėjau gauti visapusišką išsilavinimą, nebūti savamoksliu poproko atlikėju. Galvojau eiti į chorinį dirigavimą, kadangi ten mokaisi ne tik diriguoti, bet ir dainuoti, pianinu groti, mokaisi pačios muzikinės kultūros. Atėjęs stoti sužinojau, kad reikia aukštesniojo išsilavinimo, tai yra – būti baigusiam M. K.Čiurlionio, B.Dvariono ar J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklas. Aš buvau baigęs tik 10 ar 11 klasių, todėl mano vieninteliu šansu tapo parengiamieji kursai arba Kelpšos mokykla.
Taigi, buvau per jaunas konservatorijai, Kelpšoje jau buvo pasibaigę egzaminai ir atėjusi moteris pasakė, kad jei noriu, galiu pas juos be egzaminų įstoti į Kauną, J.Gruodžio vardo mokyklą. Taip aš metus praleidau Kaune.
Jei jau įstoji į solinį dainavimą konservatorijoje, tave automatiškai orientuoja į operinį, rimčiausią žanrą. Mano pirmasis dėstytojas ten buvo puikus baritonas Gediminas Šmitas. Jis pradėjo mane mokyti, man pasidarė labai įdomu, pradėjau ir po paskaitų daug skaityti, domėtis, klausytis ir taip įklimpau, kad ir šiandien dainuoju operoje.
– Ar šiandien yra koks nors muzikos stilius, kurio klausotės laisvalaikiu, o gal labiau mėgstate tylą?
– Būna visaip. Žinoma, per tuos metus nuo paauglystės, vėliau įstojus į operinį dainavimą, mano pasaulėžiūroje įvyko permainų, kaip pats sakau – tapau sąmoningu krikščioniu. Dažnai klausau gospelo ir kitų panašaus stiliaus grupių. Kažkada atradau „The Deciples“ – krikščioniško roko grupę, nusipirkau jų diską ir labai garsiai klausydavausi. Būna juk taip, kad muzika reikalinga tam, kad atgautum vidinę ramybę, o būna, kad reikia „pridėti adžikos“ savo gyvenimui.
Nesu vienos konkrečios grupės gerbėjas. Man tiesiog patinka gera muzika. Tarkime, sunkiojo roko baladės – jos kitokios, žinau, kad patinka daugeliui. Svarbiausia, kad muzika būtų gera, kokybiška, kaip sako: vietoje turi būti ir širdis, ir jausmai, ir galva. Būtent roko stilius turi labai daug puikios muzikos – nuo atskirų dainų iki roko operos. Beje, kai tik atėjau dalyvauti į projektą „Triumfo arka“ mano pirmoji daina buvo iš roko operos „Jesus Christ Superstar“.
– Kaip manote, kokia muzika šiandien gali tapti tokia paveiki, koks anuomet buvo rokas?
– Nuo tada, kai įžengėme į XXI amžių, viskas darosi universalu. Visose srityse atsiranda be galo daug žanrų, žmonės tampa kosmopolitai, vyksta ryški globalizacija, lengvai pasiekiama visa informacija internete, žiniasklaidoje... Nebėra žmonių, kurie renkasi tik vieną dalyką, taip ir su muzika – jie nesirenka vieno stiliaus, nebent jaučia jam didesnį potraukį, pomėgį. Ir tai liečia visus. Tarkime, paaugliai nors dabar ir klausosi hiphopo, ima bręsti, dirbti, kurti šeimas, atsiranda vaikai ir su kiekvienu gyvenimo pasikeitimu, nauja, kitokia aplinka jie susiduria ir su nauja muzika. Anksčiau ar vėliau visi susiduria su skirtingais žanrais.
Be to, ir pati muzika tobulėja, vystosi. Kiekvienas muzikos stilius turi savo patriarchus, tačiau juk net opera yra atliekama visiškai kitaip nei prieš šimtą metų. Šiandien muzika, manau, pradeda skirstytis ne tiek į skirtingus stilius, kiek į blogą ar gerą, skoningą ar ne. Juk būna, išgirsti per radiją kokią dainą ir sakai „Vau! Nuostabu!“ ir tau tikrai nesvarbu, koks tai stilius. Pavyzdžiui, kai aš išgirdau dainą „Bring Him Home“ iš miuziklo „Les Miserables“ iš karto užsimaniau ją atlikti. Kitas pavyzdys – dainininkė Adele, kuri tiesiog atsistoja prie mikrofono ir uždainuoja. Jos balso grožis, dainų išskirtinumas – tiesiog negali likti tam abejingas.
Aš pats negalėčiau išskirti vieno stiliaus. Taip – žaviuosi opera, kurioje dirbu, čia dar turiu ko semtis, kur bręsti, ko ieškoti, bet tai tikrai nereiškia, kad atriboju save nuo kitų muzikos žanrų.
– Jūsų dukra atlieka visiškai kitokią muziką, kaip jaučiatės dėl jos pasirinkimo?
– Jaučiuosi labai gerai. Vaikams visada sakiau ir sakysiu, kad man visiškai nesvarbu, ką jie gyvenime darys, man svarbu tik tai, kad jie būtų dori, visuomenei naudingi ir pavyzdingi žmonės. Svarbiausia, kad tai, ką jie daro, darytų gerai. Man tėvas visada sakydavo: atsimink, kad geras batsiuvys yra svarbiau už prastą dainininką ir atvirkščiai. Taip ir yra. Tad man nesvarbu, kokį stilių pasirinko mano dukra, svarbu, kad ji stengtųsi ten būti geriausia. Ar aš suprantu tos muzikos niuansus, ar ne, – tai jau kitas dalykas. Ji kitaip supranta operą. Tai yra natūralu.
– Ar padedate jai profesiniais patarimais?
– Be abejo. Yra tam tikri scenos dėsniai, principai. Scenoje turi būti užtikrintas – turi ne tik tikėti, bet ir įtikinti. O čia jau klausimas kitas – kuo tu nori įtikinti, juk neturi vien gražiai atrodyti ir gražiai dainuoti. Ne simpatijas, o antipatijas užsidirbdami mes pasiekiame aukščiausių rezultatų. Į sceną visada eini su misija.
– Koks buvo jūsų įsimintiniausias apsilankymas Sporto rūmuose?
– Savaime suprantama, „Hiperbolės“ koncertas! Tai buvo lyg jų atgimimas, labai sėkmingas benefisas su sausakimša sale gal 1994 metais, maždaug prieš kokius 20 metų.
Mano nuomone, tuomet „Hiperbolė“ vis viena buvo pati ryškiausia grupė. Pripažįstu ir „Antį“, ir „Foje“, ir „Bix‘us“, „Poliarizuotus stiklus“, bet iki šiandien man „Hiperbolė“ yra geriausia.
– Kaip manote, ar Vilniui reikia tokio kultūros židinio, kokie buvo Sporto rūmai, kuriuose susirinkdavo tik geriausi ir visi būdavo kartu?
– Jei Sporto rūmai vėl veiktų, manau, kad jie tikrai atrastų nišą ir būtų visiškai kitokie. Dabar nuo „Siemens“ arenos iki „Tamstos“ klubo yra per didelis skirtumas, atstumas. Į arenas atvežama ir rodoma tik geriausi, ryškiausi tarptautiniai vardai. O juk būtų puiku, jei studentai, kurie lankosi „Tamstoje“, galėtų įpirkti bilietus ir ateiti pasiklausyti kažkokios nebūtinai garsiausios, bet naujos, užgimstančios, įdomios roko grupės tam tinkančioje erdvėje, salėje. Tai būtų kitokia raiška ir kitoks laisvalaikio praleidimas. Juk tokia idėjinė buvo ir „Anties“, ir „Bix‘ų“ pradžia.
Sporto rūmai laisvai galėtų tapti tokiu centru ir savivaldybės planuose privalo atsirasti renovacijos planai. Nesakau, kad ten reikalingas kapitalinis remontas – jie tiesiog turi būti atgaivinti ir išsaugoti su visa savo istorija ir veidu bei tuo pačiu galėtų tarnauti visuomenei. Vėlgi reikia nepamiršti, kad tokiai erdvei vis tiek reikia šeimininko, kažko, kas galėtų ir norėtų juos prižiūrėti.
