O, ne, nesu Undinės žongliravimo fanė. Esu įstrižai jos tekstą pervaranti skaitytoja. Rizikuoju užsitraukti nemalonę, betgi rašytojos gausių knygų plejadoje naujoji knyga „Pavojingi žodžiai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) yra apie teatrą, kuris man brangus. O rašytojai anaiptol – teatras vien pašiepiamas, ištisai, per 170 puslapių varomas į vieną kampą, kuriame reikia sutupdyti visus spektaklio darytojus kūrėjus ir juos atsakingai nubausti, demaskuoti, ištatuiruoti ir t. t. Įskaitant ir patį dirbtiną meninį produktą – operos spektaklį. Jam teskiriamas vienas trumpas skyrelis, kuris per visas repeticijas jau buvo išpeizavotas ir nevertas jokio poskonio.
Nes būtent toks yra tas mūsų nevykęs teatras, ir šiandien, ir vakar režisierių safyrovų bei aktorių, dailininkų, kritikų, vadybininkų, cenzorių gaminamas publikai. Tokia ryžtinga yra teatrinio portreto autorė – ir ji nepakaltinama.
Knyga jau turbūt yra siūloma užsienio vertėjams, kurie pamatę, kaip puiku bus versti tokį išretintą dialoginį tekstą, griebia ją kaip karštą bandelę. O mūsų lietuviškas skaitytojas džiaugiasi suradęs ne tik girto režisieriaus OK pašalinimo iš teatro skandalą, bet ir itin atvirus pasisakymus apie karo eigą („Nereikėjo Herkuleso kastruoti, nebūtų priaugęs 8 kilogramų, būtų lengviau nešti iš mūšio lauko“, „Jeigu žmogus turi potraukį mojuoti vėliavomis, jam jau nesvarbu kokiomis“).
Nors romano vieta yra repeticijų salė ir vienas butas, kuriame gyvena trys moterys – kritikė, Krylovo pasakėčių vertėja ir operos solistė – karas be jokios graužaties įpinamas į veiksmo (tiksliau – plepėjimo) eigą. Apie jį pasakoma ne mažiau kontroversiškų sentencijų nei apie sušiktą, žiauriai transformuojamą, su šaldytuvais kergiamą Verdi operą. Ką gi, gal bendrame satyriniame fone tai ir skamba moderniai?
Apskritai skaitydama šį romaną stebėjausi aktualųjį nūdienį teatrą į šuns dienas dedančios autorės rašymo aktualumu. Atrodo, kad ji romaną pradėjo rašyti ne prieš dvejus metus, o tiesiog vakar, kad skaitau laikraščio antraštes. Kaip sako sužavėti kritikai: ak, tai knyga apie mūsų gyvenimą, ne tik apie teatrą.
Pati Undinė sako, kad jos sugalvoti personažai, nekreipdami dėmesio į autorių, siautėja savarankiškai. Tai čia išeina kaip pas Tolstojų? Ana Karenina ima ir prieš autoriaus valią palenda po traukiniu? Sutinku, visi knygos-spektaklio personažai jiems duotoje konstrukcijoje nevaldomai muša kamuoliukus – kas teniso, kas badmintono, kas kerlingo. Tačiau man tas grafomaniškas žaidimas, nors tu ką, neatspindi nei vakarykščio didingo, nei nūdienio nedidingo teatro, nei už jo sienų vykstančio karo.
Esu buvusi Nekrošiaus ir Tumino repeticijose, kuriose buvo labai mažai ir labai daug žodžių, bet negaliu mauroti, kad gėlės kalasi iš bjaurasties. Ta bjaurastis yra, bet ji visai kitokia! Et, reikėtų, kad aktoriukai ir teatrą aptarnaujantis personalas pasakytų savo pavojingą žodį, kad kirstų šitą Gordijaus mazgą. Arba kiaroskuro, kaip sako rašytoja, įsivaizduodama, kad kuria teatro šviesokaitą.
Radzevičiūtė atkalė skandalingą teatrinį romaną, kuris suras savo skaitytoją. Šiame romane yra vienintelis gyvas ir patrauklus pensininkės kritikės Hedvygos personažas, su kuriuo autorė, sakyčiau, tapatinasi, nes leidžia reikštis kur kas daugiau nei visiems kitiems kartu sudėjus. Rašytoja studijavo meno kritiką, tik vėliau vėjas nupūtė į reklamą, kur ji tobulai, kaip dirbtinis intelektas, įvaldė kūrybos mechanizmus ir dabar sėkmingai aria neartus dirvonus. „Jungti du nesijungiančius dalykus –vienas iš pagrindinių šiuolaikinio meno principų“ – sako Hedvyga-Undinė, parašiusi itin šiuolaikinį kūrinį.
„Kultūros barų“ redakcijos išleista kolektyvinė monografija „Įtariamas Padegimas“ (sudarė Elvyra Markevičiūtė), patekusi man į rankas iškart po „Pavojingų žodžių“, nuskamba kaip antitezė. Kloaka (Hedvyga: „Geras teatras – amorali teritorija“) staiga virsta eldoradu. Kaip ir visas įvairiaplaukis režisieriaus Gyčio Padegimo gyvenimas teatre ir šalia teatro. Kas gi labiau nei Gytis jau 50 metų po mūsų padange pats savaime yra teatras?
Taip, jo aukso dešimtmetis liko aname šimtmetyje: apie spektaklius „Mūsų miestelis“, „Kreditoriai“, „Ilga Kalėdų vakarienė“, „Pamišėlio užrašai“, „Žemaitė“, „Mefibosetas“ daug kas galės tik perskaityti šioje masyvioje, kruopščiai suarchyvuotoje knygoje.
Šiame amžiuje režisieriui lemta labiau užsiimti pedagogine, visuomenine veikla, atstovauti teatrinei – būtinai humanistinei – terpei. Vis dėlto kartais dar ir jam pasiseka pataikyti į savo vandenis – režisuoti operas, diegti savąjį susikalbėjimo, pakantumo, tolerancijos, bendrystės meną. „Žinau, kad nesu taip konstruktyviai, agresyviai, kondensuotai, atakuojančiai mąstantis kaip Jonas Vaitkus, nesu taip stebuklingai tyloje skleidžiantis savo vizijas kaip Eimuntas Nekrošius, nesu toks kerėjimo, apžavų ir barzdelės kedenimo meistras kaip Rimas Tuminas. Tačiau žinau, kad darželio patvoryje auginu tokias gėles ir daržoves, kokių niekas be manęs neišaugintų.“
Uršulės Bartoševičiūtės trigubas trileris „Savižudybės anatomija“ (LNDT) iš pradžių labai nepatogus žiūrėti – suki galvą tai į kairę, tai į dešinę, smegenų pusrutuliai turbūt irgi sukasi gaudydami pabertas frazes iš visų vienu metu vykstančių kadrų / mizanscenų. Suruošė čia mums teatras prozektoriumą!
Daug vėliau, kai Dokumentalistas ima filmuoti Anos monologą ir jam leista suskambėti vienam, tavo dėmesys atitirpsta, ak, štai kokia ji! Gaila, kad tokių režisūrinių akcentų, stabtelėjimų tolygioje ir bruzdesio kupinoje spektaklio eigoje išnaudota mažai. Režisierė nutarė bėgti sunkų maratoną su visa trupe ir neleidžia niekam per daug išsiplėšti iki pat genialaus finalo, kai visi triptiko baldai tarsi po kažkieno mirties uždengiami audeklu nuo dulkių ir ant jų staiga – op! – be žodžių, klesteli vieniša motina su paaugle dukra.
Taip, taip, motinos ir jų dukros... Alice Birch feministinė pjesė smarkiai užvožia į pagalbinius vaidmenis nurašytiems vyrams, nors moteriškes irgi pavolioja degute ir plunksnose. Iš močiutės ir mamos paveldėjusi savižudybės geną anūkė nori sterilizacijos – šita giminė turi pagaliau išnykti! Vis dėlto ir dramaturgė, ir režisierė stengiasi neteisti, personažai tiesiog lekia savo bėgimo takais ir tik kartais šitą srautą sustabdo paauglės mergaitės sveiki, juoką keliantys klausimėliai. Vien ji galimai pakeis nelemtąją anatomiją.
Moterys subtitruose suskirstytos į laiko atraižas: 1970, 1990 ir dabartis. Kiek pasigedau to laiko išvaizdos kostiumuose bei kalbos manieroje. Tačiau viską kompensuoja aktorių ansambliškumas, seniai matytas Lietuvos teatro scenoje. Apskritai, ar kada nors matytas, turint galvoje sluoksniuotus, džiazuojančius dialogus, susigrojusius taip, kad tavo ausis patikėti negali, kaip pagautas kairėje scenos dalyje žodis pradeda naują sakinį jos dešinėje.
Aktorės Augustė Pociūtė, Augustė Šimulynaitė, Elžbieta Latėnaitė, Žygimantė Jakštaitė, Jūratė Vylūnaitė, perduodamos viena kitai maratono lazdelę, atidirba už ilgus moterų aktorių nedarbo metus. Drauge sukuria bendrinį patrauklios ir atstumiančios, nestabilios, ieškančios durų moters paveikslą. Karolina daužosi į sienas, Ana jau lyg ir gali suvaldyti judesius ir sušokti su vyriškiu, bet Bona vėl negali, ji – uždara lesbietė.
Atrodo, kad teatras, įvaldęs savo senas ir naujas scenas, pagaliau atsikratė statybų traumos, įkalė vinį ir ant jo pakabino publikos ilgai lauktą, plataus skersmens paveikslą. Šaunuolė Bartoševičiūtė!
Režisieriui dokumentininkui Artūrui Jevdokimovui („Suokalbis“, „Second Hand“) Sakartvelas yra mylimi antrieji namai – čia jis mokėsi, čia atvykęs ir nūnai pamato tai, ko vietiniai ar turistai neįžiūri. Jo naujas pilnametražis filmas „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ yra ilgai brandintos ir retos grynos dokumentikos filmas su keistu antru dugnu. „Eglutė“ lipdosi tarsi savarankiškai (kritikuojantiems filmą atrodo, kad autoriui neatsakingai paleidus vadžias, viską kišant į savo kūrinį), natūraliai kvėpuojant ir augant. Tai išdykęs homunkulas, kuris gali staiga kažką tau iškrėsti, suvaidinti ne pagal scenarijų (beje, režisierius yra aktorių M.Jevdokimovo ir R.Vagnerytės sūnus).
Istorija apie danų ir kartvelų eglučių (kėnių) verslą apipinama paralelėm, kurios neturi nieko bendra su, taip sakant, eglutės kotu. Linksma mergaitė, draugų paauglių tragedija, na, niekaip nesirimuoja su į medžius lipančiais kartvelų miško darbininkais ir prie Kalėdų stalo susėdančiais danų buržua. Kol... Kol nepasižiūri į šią ilgai įvairiose vietose filmuotą medžiagą kaip į vaidybinį filmą, sakmę – struktūriškai perdėtai išsiplėtusi medžiaga staiga ima kapstyti tavyje gilesnį suvokimą ir apie tą su pūstu sijonėliu besisukančią mergaitę-eglutę, ir apie tuos berniukus, kurie anksčiau ar vėliau kris žemėn kaip kankorėžiai...
Kalbėdamas apie Kalėdų medį kaip apie verslą, režisierius visą laiką turi antraplanę mintį – jis gyvena ir miršta identiškai kaip jo prižiūrėtojas. Filmo pavadinime vietoje „Kalėdų eglutės“ galime įrašyti „žmogaus gyvenimas ir mirtis“. Sudėtingas, nelengvai įkandamas filmas.
LNOBT, sulaukęs naujos vadovės, rodo premjerą, kurią pavadinčiau pauze prieš būsimą šuolį.
Giacomo Puccini triptikas „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“, kaip supratau kreiva akimi tyrinėdama kaimynus, padalina publiką į snaudžiančius ir susižavėjimu spindinčius. Jokių modernybių, tradicinė socrealistinė režisūra, viskas sugromuliuota, belieka atlikti partitūrą.
Kaip pasakė viena patyrusi klausytoja, Puccini pirmųjų dviejų dalių ištęstas ekspozicijas tikrai galima buvo trumpinti. Tačiau teatras, pasikvietęs niujorkiečius statytojus, bevelijo viską atlikti tvarkingai ir taisyklingai. „Skraistė“ su Senos upe ir barža man priminė seną tarybinį filmą „Adomas nori būti žmogumi“ ir grubų Juozo Miltinio Kapitoną; lėtapėdė „Sesuo Andželika“ pritrenkė finalu, kuris kontrastingai asocijavosi su kadaise į mūsų Nacionalinę dramą atvežtu ir ekskrementais apmėtytu Kristumi; „Džanis Skikis“ sudomino mimanso artistu, kuris vaidino visaip minkomą lavoną.
Nedovanotiną mano skepticizmą iš dalies atsveria sudėtingiausios dekoracijos, kostiumai, programėlė bei skoninga fotografavimosi sienelė fojė su nustebusiu Puccini.
