Iš čia ir trauksiu pirmą savo pakulų kamuoliuko siūlą.
Seniai erzina kolegų kritikų stanginimasis kaip nors prisišlieti prie kuriančiųjų. Irgi būti kūrėju. Netgi aproprijuoti, pasisavinti. Demokratijos keliai atviri, taigi ir aš, išmanusis aiškintojas, valdantis liežuvį daug geriau nei anas meistras ar maestro, imsiu ir avansu nurodysiu minkštaprotei publikai, kaip aktualiai padarytas šis spektaklis, kokiu kampu reikia apžiūrėti šitą parodą, su kokiomis mintimis pasinerti į šitą filmą ir atsiversti knygą tada, kai perskaitysi, kas parašyta ant paskutinio jos viršelio. Per daug vaikštau į spaudos konferencijas? Betgi jose nūnai net vaišinama, kad tik tu ateitum, kad tik leistumeis užvaldomas, persmelkiamas tau siūlomu požiūriu. Nesiimtum savarankiško sunkaus suartėjimo su kūriniu.
„Projektas“ jau kadaise tapo keiksmažodžiu, manau, ir „kuratorių“ galima verti ant to paties virbo. Projektai, žinia, surišti su finansais, o kuratorių globėjiškumas ir beatodairiška meilė? Su masių apmokymais būti... doru meno vartotoju.
Nenoriu būti dora. Noriu pati supykti ir apsidžiaugti, bukai praeiti ir apsiverkti. Pati išprotauti. Taigi, eikit šonan, demokratijos pionieriai!
Antras siūlelis, vis užstringantis tarpudantyje, tai – apdovanojimai, skiriami tiems ir ne tiems. Taip, žinoma, kiekvienas turi savus – aš irgi. Lietuvių šventos karvės nuo senų laikų yra rašytojai ir poetai, kažkodėl vieninteliai akylai saugantys gimtąją kalbą ir todėl būtinai įterpiami į dovanų sąrašus. Jaunas žmogus štai jau sako: eisiu į poetus, bandysiu laimę su Pirma knyga, o paskui tas siauras takelis nuves į platų kelią... Valstybinės ir nacionalinės premijos dar nė karto neapsiėjo be knygas keverzojančiojo. Nors jie nūnai iškrapštomi jau, taip sakant, iš antrojo ar trečiojo ešelono. Ak, kaip negražiai pasakiau.
Nenoriu būti dora. Noriu pati supykti ir apsidžiaugti, bukai praeiti ir apsiverkti. Pati išprotauti. Taigi, eikit šonan, demokratijos pionieriai!
Mano galva, šiame apsiniaukusiame nuo įvairių grėsmių amžiuje daug didesnio garbinimo nei menas vertas mokslas. O jei vis dėlto norime šlovinti išties kalnus verčiančius kultūros darbuotojus, tai aš į tuos sąrašus pirmiausia įtraukčiau tokius fanatiškus darbininkus kaip Jolanta Kryževičienė, Andrius Mamontovas ir Juozas Statkevičius (pastarasis, regis, buvo, bet turbūt koks šventas rašeiva jį išstūmė). Juk ką reiškia pats žodis „nacionalinė“ – ar videomenininko ir muzikologo opusai yra nacionalinė gerovė? Dabar ekspertų komisija net didžiuojasi, jei ant pjedestalo pasiseka išstumti kokį nors inkognito, apsireiškiantį užsienyje, o namie pažįstamą tik siauram cechui. Tvyro susvetimėjimo migla.
Tarpas tarp vadinamojo popsinio (ak, gal vis dėlto jis truputį ir nacionalinis?) ir aukštojo meno pas mus mažėja vangiai. Bobui Dylanui Nobelio nebūtumėm davę.
Mūsų politizuotoje visuomenėje pernelyg riebiai suvešėjo agresyvios kultūros manieros. Atrodo, kad karinis kovidas apkrėtė mūsų Marijos žemę labiau nei protestantiškus estus ir latvius. Na, taip, esu neatsargi ir nebijau rėžti, kad kvaila, nebrandu Čaikovskį kergti su Putinu.
Jeigu jau trokštame būti vyčiais, tai griebkime pačių priešų minkštuosius ginklus! O mes atvirkščiai išsiviešiname kaip silpnavalė tauta, kaip vaikai, kurie užsidaro spintoje.
Vilniaus senasis teatras, tas mūsų ryškus lakmuso popierėlis, išgyvenęs 100 metų (lenkų, vokiečių, rusų okupacijos), turėtų susiprasti, kad Vilnių nūnai užplūdę rusų, ukrainiečių, baltarusių pabėgėliai drauge su lietuviais veržtųsi būtent į Dostojevskį ar Čechovą (su Čaikovskio muzika) ir išeitų namo pakylėtomis humanistų kovotojų širdimis.
Jeigu jau trokštame būti vyčiais, tai griebkime pačių priešų minkštuosius ginklus! O mes atvirkščiai išsiviešiname kaip silpnavalė tauta, kaip vaikai, kurie užsidaro spintoje. Politiniai mentoriai auklėja mus kaip mažaraščius, kurių atmintį lengvai galima išvalyti ir nuo Cvirkos, ir nuo Nėries.
Gal Rūta Meilutytė, eliminavus rusų plaukikes, tą kartą ir greičiau nuplauks, bet juk kultūros paskirtis yra ne palengvinti atmintį – atvirkščiai, ją netgi apsunkinti. Tai yra, tobulinti.
Judrioje Vilniaus kryžkelėje, Mokslų akademijos bibliotekos mažame darželyje, iškils Gedimino Piekuro sugalvota skulptūra – Žygimantas ir Barbora. Išvydę skulptūros paveiksliuką lietuviai protauja: čia Darius ir Girėnas; Jorikas ir Jorikienė; Vamzdis 2... Man Piekuras atrodo labai teatriškas, skulptūra su sceniška karališka pagalvėle bando suvaidinti legendą, beje, jau romantiškai vaidinamą Vilniaus Vokiečių ir Aušros Vartų gatvėse.
Gal Rūta Meilutytė, eliminavus rusų plaukikes, tą kartą ir greičiau nuplauks, bet juk kultūros paskirtis yra ne palengvinti atmintį – atvirkščiai, ją netgi apsunkinti. Tai yra, tobulinti.
Gal šita naujai skambanti barokinė muzika nuslopins nuolatinius ginčus dėl mūsų patriotinės neoromantikos skulptūroje? Kaip melodraminis ir detektyvinis serialas, televiziniai koncertavimai „Lietuvos balsas“, „Aš myliu Lietuvą“ nuslopina „Panoramos“ kalamas žinias. Piekuro pavaizduotos dvi grakščios auksinės kaukolės kuria lietuvišką šekspyriadą, meilę ir mirtį, sujungiančią Vilniaus ir Vavelio katedras.
Kas pasikeitė LDK ir ES valdose žvelgiant nuo pjedestalo?
