Teatras | Nuo O.Koršunovo iki G.Aleksos
„Dirbdamas teatro kritiku negali įvardinti „mėgstamiausio“ spektaklio, nes supranti, kaip greitai keičiasi kontekstai, o tuo pačiu ir kūrinio suvokimas“, – teigė S.Ivaškaitė.
„Įsimintinais galėčiau paminėti man tik video formate matytą legendinį Oskaro Koršunovo „Roberto Zucco“. Šis spektaklis man atvėrė kelią į šios kartos ir laikmečio suvokimą, o parašyta Rasos Vasinauskaitės recenzija yra vienas geriausių Lietuvos kritikos darbų.
Dar plačiau akis man atvėrė Andriaus Katino ir Marijos Saivosalmi šokio spektaklis „Prielaidos jaunos moters portretui / Sudie, Ana Karenina“. Iki šiol prieš akis matau paskutinę jo sceną.
Iš tiesų, kartais net ne visas spektaklis, o viena scena gali sužavėti ar pakeisti mąstymą, kaip man nutiko Varšuvoje stebint Krystiano Lupos „Sapnų miestą“, kur viena subtili, taikli mizanscena, visiškai netrukdydama veiksmo, pakeičia žiūrovų suvokimą apie visą kūrinį“, – teigė ji.
Visgi šiandien teatro kritikei vis svarbesniais darosi mažo formato spektakliai, kuriuose jaučiamas kūrėjų alkis betarpiškam bendravimui su publika.
„Tokie yra Gildo Aleksos darbai, jo premjera „Skambutis tėvui“ pagal F.Kafką, Vilniuje retai matomas Apeirono teatras, bei begalė kitų kūrėjų, kuriuos reikia atrasti ir palaikyti“, – komentavo ji.
Literatūra | „Dubliniečiai“ ir du lietuvių autoriai
Laukdamasi vaiko S.Ivaškaitė perskaitė visą airių rašytojo Jameso Joyce‘o „Ulisą“, kurioje į daugiau nei į 1000 puslapių sutalpinama viena diena.
„Daugeliui šios knygos perskaitymas tampa ganėtinai egzaltuotu tikslu, kurio nevengia parodijuoti ir situacijų komedijos. Matyt ir man buvo svarbu užsidėti tą kryžiuką, bet manau, kad atradau tam tinkamiausią laiką, – patirtimi dalinosi pašnekovė. – Visgi pirmiausia verta perskaityti jo apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“. Man tai yra „gryna“ literatūra, kuri mane, kaip rašantį žmogų, sugrąžina prie esmės: žodžio ir minties grynumo.“
Iš lietuvių autorių S.Ivaškaitei paskutiniu metu įspūdį paliko du romanai. Tomo Vaisetos „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ bei Virginijos Kulvinskaitės – Cibarauskės „Kai aš buvau malalietka“.
„Nuostabu sulaukti tokio amžiaus, kai rašytojai imasi kurti adekvačias knygas apie tavo vaikystės ir paauglystės laikus“, – pastarąja knygą komentavo S.Ivaškaitė, pridurdama, kad šiuolaikiniams vaikams ji labai rekomenduotų atrasti jai pačiai netikėtai sutiktą Decur knygą „Kai pažvelgsi į viršų“.
Muzika | Nuo „Sault“ iki J.Cockerio
„Kadangi nemažai dirbu su klasikine muzika, namie jos neklausau. Tai nėra principo reikalas, nes ji ir taip galvoje skamba. Į koncertus taip pat einu retai, nebent jame dainuotų išskirtinis talentas, – teigė S.Ivaškaitė. – Esu populiariosios muzikos vaikas ir jei ne mano antroji pusė, būčiau iš tų, kurie po 30-ies nustoja specialiai ieškoti ir domėtis nauja muzika, jos stiliais.“
Visgi pastarosiomis dienomis S.Ivaškaitė susidomėjo 10-ojo dešimtmečio muzika: „Galbūt tai susiję su Kalėdiniu laikotarpiu, natūraliai primenančiu vaikystę. Paskutinių poros metų didžiausias įspūdis – grupė „Sault“ ir jų albumai „Untitled“ bei „NINE“.
Labai mėgstu Jarviso Cockerio albumą „Room 29“. Tiesa, pastarąjį lydį labai įdomi istorija: muzikantas buvo apsistojęs garsiame Holivudo viešbutyje „Chateau Marmont“, kuriame stūksojo senas pianinas. Taigi jis nusprendė sukurti muziką šio instrumento akimis. Nors mes įpratę jį matyti kaip maištaujantį alternatyvos atstovą, J.Cockeris yra labai intelektualus žmogus. Viena yra jo kūryba su „Pulp“, tačiau yra visai kita jo pusė, – jis užsiima net ir leidybine veikla“, – kalbėjo S.Ivaškaitė.
Neseniai kritikė atrado lietuvių grupę „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“. „Paklausiusi negalėjau patikėti, kad iki šiol jų nežinojau“, – 15min teigė ji.
Kinas | „Bėgikė“
S.Ivaškaitė pažymėjo – šiuo metu svarbiausias yra lietuviškas kinas. „Paskutinį kartą buvau Andriaus Blaževičiaus filme „Bėgikė“, į kurį visi turi nueiti!“ – sakė ji ir pridūrė, kad ypač laukia Lauryno Bareišos filmo „Piligrimai“ premjeros.
Ji taip pat nori „atiduoti skolą Quentinui Tarantino“ ir pasižiūrėti vieną ankstesnių jo filmų „Jackie Brown“: „Man atrodo, kad dabar geras laikas jį pažiūrėti, nes, po Black Lives Matter judėjimo mes galime žymiai geriau suprasti jo kontekstą.“
Pašnekovė 15min atskleidė, kad žiūrėdama Q.Tarantino filmus ji neretai susigraudina. „Tai yra Dieve, kaip gerai jausmas, susijęs su pasimėgavimu, kurį jauti stebėdamas kokybišką ir unikalų kūrinį“, – teigė ji.
Paroda | „Gražina ir drakonas“ ir „Laisvas kinas: 1990–2020“
Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje šiuo metu eksponuojama paroda apie Gražinos Brašiškytės animaciją „Gražina ir drakonas“. S. Ivaškaitės nuomone, ši paroda skirta ir vaikams, ir suaugusiems bei nagrinėja atrodo dar taip neseniai nustotą kurti pieštinės animacijos kiną.
„Savaitgalio įkvėpimai“ yra gera proga pasidžiaugti Sonata Žalneravičiūte tame pačiame muziejuje kuravusią parodą „Laisvas kinas: 1990–2020“. Ji – puikiausias dalykas, kas nutiko šiam muziejui ir labai norėčiau, kad panašus žmogus čia dirbtų ir su teatro sritimi“, – neslėpė pašnekovė.