– Rugsėjo 1-ąją prasidėjo antroji jūsų kultūros atašė kadencija Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje Izraelyje. Kuo skiriasi dabartinės nuotaikos nuo tų su kuriomis tik atėjote dirbti?
– Naują kadenciją pradedu dvejopais jausmais. Viena vertus, turiu tvirtesnį ketverių metų įdirbio pagrindą, kita vertus, viską pradedu trapiu ir neapibrėžtu pandemijos bei Izraelio ekonominės ir politinės krizės laikotarpiu. Kultūros laukui tai atsiliepė itin skaudžiai. 2016-aisiais, kai prasidėjo pirmoji mano kadencija, turėjau pasiraitoti rankoves ir „arti neartus dirvonus“ – susipažinti su kultūros atstovais, institucijomis, kitaip tariant, informuoti, kad Lietuvos ambasada Izraelyje nuo šiol turi kultūros atašė poziciją ir norime bendradarbiauti.
Kartais pirmieji susitikimai prasidėdavo komiškai, kai reikėdavo net žemėlapyje parodyti, kur Lietuva, bet antrasis žingsnis būdavo parodyti, kad turime įdomią kultūrą ir menininkus, kuriuos verta pristatyti Izraelyje, kad galime būti puikūs bendražygiai inicijuojant ir vykdant projektus. Šiuos ledus vis dar reikia laužyti, bet jau sukurtas institucijų ir profesionalų tinklas, kurie turi pozityvią bendradarbiavimo su mumis patirtį.
Kartais pirmieji susitikimai prasidėdavo komiškai, kai reikėdavo net žemėlapyje parodyti, kur Lietuva
– Kokios kultūros srities atstovus, jūsų manymu, Izraelyje pavyko pristatyti geriausiai?
– Sėkmingiausi projektai ir bendradarbiavimas vyksta su Lietuvos vizualiųjų menų atstovais. Ypatingai čia įdomus lietuvių kuriamas performanso menas. Taip pat šiuolaikinis šokis. Pradžioje būta nuogąstavimų, ar būsime įdomūs ypač gerai vertinamame Izraelio šiuolaikinio šokio lauke, bet jis, pasirodo, yra kur kas atviresnis, nei galvojome.
„Įeiti“ į muzikos lauką nebuvo lengva, bet visgi pavyko – supažindinimą su Lietuvos muzikos scena pradėjome nuo klasikinės muzikos, vėliau sekė šiuolaikinės muzikos koncertai. Dar šiemet kelios puikios jaunos grupės iš Lietuvos turėjo pasirodyti dideliuose vietos muzikos festivaliuose, bet renginius teko atšaukti. Labai tikiuosi, kad visus sumanymus galėsime įgyvendinti kitais metais.
Problematiški lieka prisistatymai, kuriuose dalyvauja didelis kiekis žmonių ir reikalingas nemenkas rekvizitas, pavyzdžiui, teatro, ypač didžiųjų spektaklių gastrolės, kurioms Izraelis yra per mažas, o ir šalies teatrai dažnai negali padengti tarptautinių rodymų.
– Prieš kultūros atašė poziciją Izraelyje jums žydų kultūra jau buvo neblogai pažįstama. Southamptono universitete Jungtinėje Karalystėje studijavote žydų istoriją ir kultūrą, buvote vizituojanti mokslininkė Hebrajų ir žydų studijų departamente Niujorko universitete, stažavotės Žydų istorijos centre Niujorke, o 2015-aisiais Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apsigynėte daktaro disertaciją tema „Katalikiškos misijos ir žydų konversijos Lietuvoje: reiškinių transformacijos XIX a. – XX a. pirmoje pusėje“. Kuo ši tematika pasirodė įdomi ir verta išsamesnių tyrimų?
– Mano disertacijos tema nebuvo atsitiktinė, iki jos iš lėto ėjau nuo bakalauro studijų. Žydų konversijų tema tarptautiniame akademiniame lauke nėra nauja, tačiau Lietuvoje ji nebuvo pakankamai ištirta, o mane ji patraukė, nes joje susipynė dvi mane dominusios sritys – katalikų bažnyčios ir žydų tautos istorija bei platesni asimiliacijos, integracijos, tapatybės klausimai. Tuo pačiu žydų istorijos tyrimai yra labai tarptautiška sritis. Specialistai išsibarstę po visą pasaulį, o pagrindiniai tyrimų centrai įsikūrę Vokietijoje, JAV, Izraelyje, Jungtinėje Karalystėje. Mane labai žavėjo srities tarptautiškumas ir iššūkis dirbti užsienio archyvuose. Tai visuomet teigiamai veikia tavo tyrimo kokybę, skatina pasitempti ir būti lygiaverčiu diskusijos dalyviu tarptautinėje akademinėje arenoje.
– Ar pastebite, kad studijų metu įgytos žinios ar kalbos įgūdžiai praverčia šiandieniniame darbe?
– Kai važiavau dirbti kultūros atašė, Izraelis man nebuvo nepažintas, buvau pagyvenusi ir Tel Avive, ir Jeruzalėje, ir Haifoje. Labai tikslingai ėjau šių pareigų link ir žinojau kur važiuoju, o tai man padėjo nepatirti kultūrinio šoko. Be abejo, nebuvau tiesiogiai dirbusi su konkrečių institucijų atstovais, bet mentalitetas ir bendravimo būdas man nebuvo nauji.
Atvažiavau su tam tikromis hebrajų kalbos žiniomis, bet per šį laiką jas dar labiau pagilinau. Kalba taip pat tapo raktu, kuris padeda pralaužti ledus. Nors komunikacija vyksta visaip, kokia kalba reikalinga, tokią ir įjungiu (juokiasi).
Akademinė patirtis padėjo nepasiklysti turtingoje ir kompleksiškoje šalies istorijoje, suprasti, kaip formavosi jo visuomenė, identifikuoti vadinamąjį lietuvišką dėmenį joje. Kartais šis gilesnis žinojimas padeda užmegzti unikalų ryšį.
– Kokias matote kultūrinės diplomatijos paskirtis ir iššūkius, kai šiandien vis ryškesnė perskyra tarp Lietuvos kultūros tarptautiškumo politikos formavimo ir bandymo palaikyti „tradicinį lietuviškumą“?
– Nežinau, kas yra „tradicinis lietuviškumas“ (šypsosi). Vertinu tiek seniai Lietuvą palikusią ir daugiausiai Jungtinėje Karalystėje kuriančią Indrę Šerpytytę, kurios darbuose atsirandantys etniniai lietuviški motyvai kuria naują, unikalią meninę kalbą, tiek operos-performanso „Saulė ir jūra“ pergalę Venecijoje, kur panašaus „etninio dėmens“ nerastume. Bet man graži ir etninė kultūra, kai susiduriu su gilias žinias apie savo veiklą turinčiais meistrais.
Manau, kad valstybės ir mūsų visų palaikymo verti tie, kas kuria profesionaliai ir autentiškai, siekia to ir taip garsina Lietuvą. Parama svarbi tiek „išvežamai“ produkciją ją pristatant kitose valstybėse, tiek investuojant į jaunų talentingų žmonių kūrybines veiklas pačioje Lietuvoje – profesinį jų tobulėjimą, projektų, kurie dar nespėjo nuskinti laurų vystymą, tarptautinio tinklo su užsienio profesionalais plėtimą. Būtent šios veiklos, jei jos sulauks deramo dėmesio, ir padės atsirasti tokiems Lietuvos vėliavnešiams, o kartu stiprins ir mūsų kultūros diplomatiją.
– 2020-ieji Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Atrodo, kad tai puiki proga kontekstualizuoti litvakų palikimą ir šiandieninius tautų santykius. Tačiau įdomu, kiek izraeliečiai, o ypač turintys litvakiškų šaknų, linkę domėtis Lietuvos kultūra? Kaip matote šių kultūrinių mainų dinamiką?
– Litvakiškos kilmės izraeliečių, ypač jaunimo, domėjimosi šiandienine Lietuva nereikėtų priimti kaip savaime suprantamo dalyko. Tie, kas gimė Izraelyje, jau yra izraeliečiai, o Lietuva jų šeimos rate dažnai tampa legendomis apipintu kraštu, kuris net neturi daug bendro su tuo, kas ir kur yra Lietuva XXI amžiuje.
Šie specialūs metai ne mažiau, o gal net labiau svarbūs mums patiems, Lietuvos gyventojams – pažinti šią istoriją giliau, panerti po paviršiumi, atpažinti jos pėdsakus ir indėlį į šalies istoriją ir kultūrą, o svarbiausia, šį žinojimą išlaikyti aktyvų, jį įsisąmoninti ir gilinti tiems metams pasibaigus. Noriu ir tikėti, kad šie metai peržengs proginius rėmus ir paliks visuomenėje ilgalaikiškesnį įspaudą.
– Ar neatrodo, kad tiek, kiek Izraeliui nepažini šiuolaikinė Lietuva, tiek ir mums ne visuomet žinoma, kuo ir kaip gyvena žydų tautybės žmonės ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje? Ar nemanote, kad tik visai neseniai pradėjome vaduotis iš dažnai mūsų folklore ksenofobiškų žydų įvaizdžių ir vis dar gajų stereotipų? Nuo ko priklauso šie požiūrių kaitos procesai?
– Jei nesi buvęs šalyje ar bendravęs su jos žmonėmis, be abejonės, tavo pažinimas bus ribotas, besiremiantis tuo, ką ir kur perskaitai, pamatai žiniasklaidoje, ar išgirsti iš aplinkinių. Tai ne visuomet būna adekvatu.
Kultūriniai projektai ir bendradarbiavimas yra vienas iš būdų Lietuvai priartėti prie Izraelio ir atvirkščiai. Visų pasaulyje gyvenančių žydų, kurių identifikacijų spektras yra labai įvairialypis, vertinti nedrįsčiau. Nesu tikra ar būtų įmanoma pažinti visas Izraelyje ir diasporoje gyvenančių žydų etnines, religines ir sociokultūrines afiliacijas, tai pareikalautų milžiniško tyrimo.
Litvakiškos kilmės izraeliečių, ypač jaunimo, domėjimosi šiandienine Lietuva nereikėtų priimti kaip savaime suprantamo dalyko.
Ką mes tikrai galime pažinti geriau, tai tautos istoriją, ypač mūsų regione – kaip formavosi bendruomenė, kokios jos istorijos Lietuvoje ypatybės, kaip plėtėsi žydų diaspora, kaip vyko migracija, kodėl tiek šimtmečių svajota apie Pažadėtąją žemę, kaip kūrėsi Izraelis ir t.t. Siūlyčiau daugiau domėtis ir skaityti, klausyti puikių mūsų tyrėjų bei išklausyti pačios žydų bendruomenės perduodamų patirčių, naudotis proga dalyvauti šių metų renginiuose, parodose, dėti pastangas šviestis, kratytis stereotipinio mąstymo ir nežiūrėti į etninių Lietuvos bendrijų narius iš pasenusio etnocentristinio kampo, matant juos kaip personažus. Tai žmonės, kurie šalia ir kartu kūrė, puoselėjo unikalią kultūrą. Ir toliau tą daro.
– 2019-ųjų pavasarį Tel Avive vyko Lietuvos kultūros festivalis „Lithuanian Story“ (liet. „Lietuviška istorija“), skirtas pristatyti Lietuvos menininkų kūrybą. Kokio susidomėjimo ir kokių reakcijų šis festivalis sulaukė? Galbūt po jo tapo paprasčiau pasakoti istorijas apie Lietuvą?
– Tai buvo pirmas bandymas taip koncentruotai pristatyti Lietuvą ne iš istorinės prizmės, bet kaip šiuolaikišką, kūrybingą ir energingą valstybę, kuri turi aukščiausio lygio kūrėjus. Manau, kad taip Lietuva iki šiol Izraelyje nebuvo matoma. Sulaukta didesnio nei bet kada žiniasklaidos dėmesio, užmegztas ryšys su institucijomis, su kuriomis iki šiol nevykdėme bendrų projektų. Buvo daug sėkmingų ir vertingų pirmųjų kartų, po kurių apie Lietuvą išgirdo daugiau nei kada nors anksčiau.
Didelis ir koncentruotas pristatymas nėra vienintelis vertingas formatas, yra daug nematomų veiklų, kuriomis padedame supažindinti profesionalus, skatinti Lietuvos menininkų tobulėjimą tarptautiniu lygiu.
– Ne kartą Lietuvos kultūros instituto organizuojamoje užsienio ekspertų programoje dalyvavo Izraelio kuratoriai, žurnalistai, kultūros institucijų atstovai. Gal pastebėjote, kas juos čia dažniausiai sudomina?
– Dažniausiai prieš atvažiuodami jie sako neturintys jokių lūkesčių, o atvažiavę pamato nepažintą šiuolaikinę valstybę, pilną kokybiško šiuolaikinio meno ir kultūros. Toliau jų interesai pasiskirsto pagal jų atstovaujamų institucijų programas ir tai, kas įdomu jiems asmeniškai.
Ši ekspertų programa išlieka vienu pagrindinių projektų inicijavimo įrankiu, nes tai proga betarpiškai pabendrauti su mūsų kūrėjais. Visos šios viešnagės nėra kultūrinis turizmas, bet ilgalaikė investicija į tvarius dvišalius kultūrinius santykius ir į kultūros sklaidos užsienyje vystymą. Vizitai „įjungia“ svečiams vaizduotę, kaip ir ką galima kartu nuveikti.
– Kiek šiuos svečius domina žydų atminties istorija ir atminties vietos čia, Lietuvoje, arba šiuolaikiniai kultūros projektai, apmąstantys holokaustą? Štai neseniai teko dalyvauti dramaturgo Rimanto Ribačiausko ir režisieriaus Manto Jančiausko garsiniame pasivaikščiojime „Glaistas“, kuriame kūrėjai vedžioja po buvusio Vilniaus geto teritoriją ir pasakoja autentiškas Šoa išgyvenusių ir į Izraelį persikėlusių žmonių istorijas. Tuo metu buvo sunku negalvoti apie tai, kokią skirtingą klausą šioms temoms turi skirtingų tautybių ar kultūrinių patirčių atstovai.
– Beveik visuomet Vilniuje svečius pravedu pro buvusį žydų kvartalą, kad jie susipažintų ir su šiuo miesto istoriniu sluoksniu. Manau, kad tai svarbu ir prisideda prie unikalios patirties. Kai Lietuvoje lankėsi Izraelio žiniasklaidos atstovai, vienas jų paprašė nuvežti į Panerių memorialą. Kiti tuomet taip pat prisijungė. Holokausto istorija Izraelyje nuosekliai dėstoma mokykloje, tad, be abejo, jie žino šį aspektą, o per jį dažnai ir mūsų šalį. Kartais istorinės detalės neturi tiesioginio ryšio su čia ir dabar vykdomais projektais, bet jos kontekstualiai padeda pralaužti ledus ir padaryti mus artimesnius.
Kalbant apie projektus apmąstančius holokausto patirtis, sunku vertinti už visus izraeliečius. Skirtingi žmonės tokius projektus vertina įvairiai, tiek per savo patirčių prizmę, tiek per tai, kokią vertę ar žinią tas projektas sukuria. Noriu tikėti, kad projektai, kurie nėra tiesmuki, bet išmąstyti ir išjausti, tikrai vertinami teigiamai. Jei tai peržengia istorinės ekskursijos rėmus, tai kartu praplečia ir patirčių bei galimybių ribas būti su ta tema ir ją išgyventi. Be abejo, vilnietis tokį kūrinį patirs vienaip, o izraelietis, kurio seneliai gyveno Vilniaus gete, tikėtina, išsineš visai kitokią patirtį.
– Stebint Lietuvos šiuolaikinio vizualaus meno sceną, susidaro įspūdis, jog kalbėjimas holokausto arba žydų istorijos temomis deleguojamas arba vyresnėms kartoms, arba kitų meno sričių atstovams. Kur kas aktyviau Lietuvos šiuolaikinio meno lauke šiuo metu plėtojamos rasizmo ir kolonializmo padarinių temos. Kaip manai, kas daro įtaką tokiam temų pasiskirstymui?
– Sunku pasakyti. Galbūt, kai šiuolaikinio meno kūrėjai tarptautinėje scenoje kalbėjo apie Europos traumines patirtis, Lietuvoje dar negalėjome šių temų gvildenti. Dabar, kai šios temos meno lauke užleidžia vietą kitoms, žengiame koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis, o šis tarpas lieka neužpildytas. Kita vertus, menininkai kalba apie tai, apie ką jiems tuo metu svarbu kalbėti. Galbūt jiems atrodo, kad ši tema nėra taip asmeniškai arti jų, kad galėtų autentiškai ją reflektuoti.
Galbūt, kai šiuolaikinio meno kūrėjai tarptautinėje scenoje kalbėjo apie Europos traumines patirtis, Lietuvoje dar negalėjome šių temų gvildenti.
Nepaisant to, šiandien apie tai kuriančių menininkų yra nemažai. Galbūt ne visi tai daro nuosekliai, bet prie šių temų prisiliečia tikrai ne vienas – tai ir Eglė Ridikaitė, ir Paulina Pukytė, Mindaugas Lukošaitis, Arturas Bumšteinas, žinau, kad Akvilė Anglickaitė kartu su Arkadijumi Gotesmanu šiuo metu rengia performansą žydų istorijos Lietuvoje tematika. Tai priklauso ir nuo to, kiek pokalbių šia tema vyksta visuomenėje, tuomet gal ir menininkai jaučia didesnį norą prie to prisiliesti.
– Prieš kelis metus Nacionalinėje dailės galerijoje vykusio šiuolaikinio Izraelio meno pristatymo metu Tel Avivo šiuolaikinio meno centro kuratorė Chen Tamir prasitarė, kad iki šiol Izraelio šiuolaikiniam menui trūksta (pri)pažinimo bei aktyvaus bendradarbiavimo su kaimynėmis ir kitomis šalimis. Iš tiesų, Lietuvoje kur kas daugiau žinoma litvakų dailė, nei tai, ką kuria šiuolaikiniai Izraelio menininkai. Kokias matote to priežastis?
– Čia pat galima paklausti, ar lietuviai žino daug šiuolaikinių Ispanijos menininkų? Ar nėra taip, kad daugelio žinios apsiriboja Francisco Goya, Diego Velázquezu ar Pablu Picasso? Tai nėra nei Lietuvos, nei Ispanijos, nei Izraelio problema, o domėjimosi šiuolaikiniu menu klausimas. Kol su šalimi nesusiduri artimiau per tai, kaip ji gyvena dabar, tol ją įsivaizduoji pagal savo istorines žinias.
Manau, kad Izraelio menininkai Lietuvoje yra pristatomi gana plačiai ir solidžiai, turint omenyje, kad tai nėra didelė šalis. Izraeliečiai aktyviai dalyvauja Lietuvoje organizuojamuose šokio festivaliuose, Paulinos Pukytės kuruotoje Kauno bienalėje buvo atskira Izraelio skaitmeninio meno centro direktoriaus Udi Edelmano kuruota video paroda, NDG eksponavo Sharono Ya’ari fotografijų parodą, iš Izraelio kilusi menininkė Keren Cytter pristatyta galerijoje „Vartai“, į savo programą nemažai Izraelio menininkų planuoja įtraukti projektas „Kaunas 2022“, „Kino pavasaryje“ taip pat aktyviai pristatomas izraeliečių kinas.
– Jūsų paminėta menininkė Keren Cytter viešnagės Vilniuje metu prasitarė, kad Izraelyje kuriamas menas seka Vakarų Europos tendencijomis, tačiau įdomu, kiek jame lieka etninio dėmens, politinių motyvų? Kokiomis temomis šiandien kalba Izraelio šiuolaikinis menas?
– Visuomet įdomu, kas yra etninis dėmuo ir kodėl mes turime jo ieškoti šiuolaikiniame mene? Kita vertus, sunku nepastebėti, kad pačios K.Cytter kūryboje yra nemažai jos patirties gyvenant Izraelyje, bandymų likti ryšyje su juo.
Vis dėlto, norisi pastebėti, kad Izraelio menininkai, lygiai taip pat kaip ir kilę iš Lietuvos ar joje kuriantys, vertinami ne todėl, kad projektuose kalba apie savo kilmę, bet todėl, jog jų menas yra aktualus ir įdomus. Tad Izraelyje menininkams lygiai taip pat įdomios LGBTQIA+ temos, ekologija, rasizmo ir kolonializmo, priklausymo bendruomenei problemos.
Izraelyje menininkams lygiai taip pat įdomios LGBTQIA+ temos, ekologija, rasizmo ir kolonializmo, priklausymo bendruomenei problemos.
Asmeniškai man visuomet gražiausi hibridiniai projektai, kurie gimsta bendradarbiaujant ir kuriant kartu. Pamenu, kai ruošėmės Godos Palekaitės solo parodai Tel Avive, ji atvažiavo čia daryti meninio tyrimo ir susidomėjo ultraortodoksų bendruomenės rajonu Jeruzalėje Mea Šearim. Menininkė ten sugalvojo filmuoti, o tai skambėjo kaip neįmanoma misija, kol suradome kitą iš tos bendruomenės kilusią menininkę. Jos abi leidosi į nuotykių ir kliūčių kupiną filmavimą ir taip atsirado unikalus videodarbas „Elinoros sapnas“, parodytas ir „Kino pavasaryje“.
– Visai neseniai „Skalvijos“ kino teatre surengta palestiniečių kino režisieriaus Elia Suleimano filmų retrospektyva. Šis įvykis ne tik supažindino su palestinietišku kinu, bet ir paskatino kelti klausimus, kiek kultūra, kaip minkštoji galia, iš tiesų yra pajėgi formuoti požiūrius ar spręsti politinius konfliktus. Įdomu, kaip Izraelio kultūros bendruomenė reaguoja į politinę situaciją regione?
– Kultūros, o ypač šiuolaikinio meno bendruomenė visuomet buvo ta, kuri kvestionuoja įvairias temas ir kelia nepatogiausius klausimus. Izraelio meno bendruomenė nėra išimtis. Čia tikrai pristatomi palestiniečių menininkai, jei jie patys nori prisistatyti. Štai Tel Avivo šiuolaikinio meno centre visai neseniai vyko iš Nazareto kilusio menininko Sharifo Wakedo paroda, kino festivaliai ir sinematekos neignoruoja šios tematikos sudarydami savo programas, dėmesio tam skiria ir kiti renginiai. Santykių su Palestina tema iš meno niekur nedingsta ir randa kelius į šiuolaikinio meno projektus Izraelyje.
Nesu didelė tiesmuko kultūros ir meno instrumentalizmo gerbėja, ypač kai reikia įvykdyti griežtai užbrėžtus tikslus. Tuo labiau nenorėčiau menui užkrauti konfliktų sprendimų atsakomybės. Vertę matyčiau šių klausimų kėlime, problemų aktualizavime, jų prieinamumo mums visiems didinime ir provokavime apie tai mąstyti bei kalbėti.
