„Kai man telefonu pranešė, kad laimėjau šį apdovanojimą, pasilenkęs dažiau radiatorių... Aš tikrai nesitikėjau! Kur čia tikėtis! Kažkada „Lėlės“ teatre man sakė, kad nori mane pristatyti šiai premijai. Sakiau: „Norit statykit, norit ne – vis tiek aš tos premijos negausiu.“ Gal kitais metais, kai artės mano 80-metis, kai būsiu naują spektaklį pastatęs, labiau būčiau tikėjęsis, o dabar... Net truputėlį išgąsdino“, – atvirai prisipažino Nacionaline kultūros ir meno premija pagerbtas scenografas, lėlių teatro režisierius Vitalijus Mazūras.
Garsusis lėlininkas tikino, kad šis įvertinimas pagerbia ne tik jį, bet ir Lietuvos lėlių teatrą.
Vienas šio apdovanojimo nebūčiau pasiekęs – tai viso teatro garbės reikalas, visiems jis priklauso. Manau, šiandien turėtų džiaugtis ne tik Vilniaus „Lėlės“, bet ir Kauno lėlių teatras, kuriame esu sukūręs apie 40 spektaklių.
„Aš vienas to apdovanojimo nebūčiau pasiekęs – tai viso teatro garbės reikalas, visiems jis priklauso. Manau, šiandien turėtų džiaugtis ne tik Vilniaus „Lėlės“, bet ir Kauno lėlių teatras, kuriame esu sukūręs apie 40 spektaklių, – sakė premijos laureatas, apgailestaudamas dėl dabartinės lėlių teatro situacijos Lietuvoje. – Europoje lėlių teatras turi gilias šaknis, o Lietuvoje jis – posūnio vietoje. Dar sovietiniais laikais jis buvo šiek tiek pakilęs, o šiais laikais lėlių teatras suaugusiems žiūrovams yra mažai pasiekiamas. Galbūt, jei tas teatras būtų rožinis, apkibęs uogomis, kas nors ir ateitų palaižyti, bet kai reikia sėdėti kartu ir dar pamąstyti – šito šiandien mažai kas nori.“
Nacionalinė kultūros ir meno premija, skirta literatūrologui ir literatūros kritikui Kęstučiui Nastopkai, šiemet visuomenės dėmesį atkreipė ir į semiotiką bei literatūros kritiką.
„Ši premija reiškia mano darbo ir krypties, į kurią gilinuosi – semiotikos – pripažinimą. Dėl to labai džiaugiuosi. Tai – ne tik mano vieno darbo įvertinimas. Mokslinis darbas yra kolektyvinis, todėl įvertinta ir visa Lietuvos semiotikos bendrija, kurioje visi kartu dirbame, – pabrėžė literatūrologas. – Aš šiek tiek reiškiuosi ir literatūros kritikoje, nors seniau tai darydavau aktyviau. Taigi semiotika ir literatūra mano gyvenime yra susijusios.“
K.Nastopka sutiko, kad tarp nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų retai galima išvysti literatūros kritikų.
„Dažniau kultūros ir meno premijomis įvertinami tikrieji literatūros kūrėjai, rašytojai, o literatūros kritikai – tik jų sąjungininkai, bet ir jie reikalingi, – šyptelėjo laureatas. – Šiemet visi kandidatai – ir tie, kurie gavo premijas, ir tie, kurie negavo, buvo labai rimti, todėl tikrai nesitikėjau būti įvertintas.“
Širdies gilumoje tikėjau, kad galėčiau gauti šį apdovanojimą, bet labiau tikėjausi, kad ši premija galėtų atkeliauti vėliau. Kita vertus, pastarieji metai man buvo labai produktyvūs, pilni muzikinių įvykių, išgyvenimų, todėl nesakysiu, kad galvoju, jog kažkas čia neteisingai nuspręsta.
Jauniausias ir tikriausiai geriausiai plačiajai visuomenei žinomas šių metų nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, dirigentas Modestas Pitrėnas naujieną apie gautą apdovanojimą sutiko pamokoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Tam tikra prasme simboliška, kai tokias naujienas gauni Muzikos akademijoje, nes būtent su šia vieta ir susijusi ši premija, – šypsojosi 38-erių muzikas. – Širdies gilumoje tikėjau, kad galėčiau gauti šį apdovanojimą, bet labiau tikėjausi, kad ši
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Dirigentas Modestas Pitrėnas |
premija galėtų atkeliauti vėliau. Kita vertus, pastarieji metai man buvo labai produktyvūs, pilni muzikinių įvykių, išgyvenimų, todėl nesakysiu, kad galvoju, jog kažkas čia neteisingai nuspręsta.“
M.Pitrėnas tikino, kad nacionalinė premija nesumažins jo kūrybinių ambicijų ir meilės darbui.
„Šis apdovanojimas Lietuvoje neturi lygių – tai didžiausias įvertinimas. Kita vertus, mes visi dirbame ne dėl nacionalinės premijos, o dėl to, kad šis darbas mums artimas ir brangus. Norisi kažką išliekančio pasakyti ir palikti po savęs – kad ir garsų pavidalu. Šis procesas ne su manimi prasidėjo ir ne su manimi pasibaigs. Aš esu tik mažas lašas kūrybos vandenyne, todėl negaliu savęs sureikšminti, – mintimis dalijosi menininkas. – Juo labiau kad dirigentas kaip individas yra nulis – be jį suprantančių, gabių, talentingų muzikų, jis yra niekas. Todėl negaliu šios premijos savintis.“
