Dar šiais metais Lietuvoje turėtų pradėti veikti naujasis Medijų rėmimo fondas, pakeisiantis daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus įsteigtą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Ar tai padės išspręsti iššūkius, su kuriais iki šiol susiduria kultūrinė bei regioninė žiniasklaida Lietuvoje?
Ar mažas finansavimas yra pagrindinė nekomercinių leidinių problema? O gal tų leidinių Lietuvoje tiesiog per daug ir jie visi – nišiniai ir atgyvenę? – apie tai ir pasikalbėjome su G.Norvilu, kurio atstovaujama Kultūros periodinių leidinių asociacija yra viena iš šio Fondo steigėjų.
-
Vaidas Jauniškis: kultūros politikos strategija neperžiūrėta 30 metų, bet joks ministras nenori būti „blogas“
-
Arūnas Gelūnas – apie Lietuvos kultūrą 2050-aisiais, infrastruktūros trūkumus ir galimybę tapti meniniu centru
-
Filosofas G.Mažeikis – apie obeliską policijai, „Kaunas 2022“ palikimą ir „Vieningo Kauno“ kultūrinę viziją
15min ciklas „Kultūra yra svarbi“ yra skirtas nagrinėti kultūros politiką. Pokalbiai su politikais, aktyvistais, institucijų vadovais pasirodo kiekvieno trečiadienio vakarą.
– Kaip pats manote, ar naujai steigiamas Medijų rėmimo fondas Lietuvos kultūros žiniasklaidai taps gelbėjimosi šiaudu, o gal net paskatins naują kokybinį šuolį?
– Naujas Fondas savaime nieko negali išgelbėti – visų pirma mes patys turime norėti, kad kultūrinė žiniasklaida būtų visavertė, stipri ir veiktų. Čia kalbu apie mentalinius dalykus.
Be abejo, didesnė finansinė parama kultūrai yra būtina, bet tai ne viskas. Nepasitenkinimas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu buvo jau ne vienus metus ir iš visų pusių, jis neatitinka nei keliamų kultūros bendruomenės lūkesčių, nei šiandienos žiniasklaidos realijų. Pati šio Fondo misija, mano supratimu, iš esmės yra išplauta, valdymo struktūra išsiplėtusi, galybė dalininkų, todėl nėra įmanoma priimti adekvačių sprendimų. Per šiuos dešimtmečius šis Fondas tiesiog atgyveno, todėl buvo būtina iš esmės perkrauti žiniasklaidos ir, visų pirma, kultūrinės žiniasklaidos rėmimo sistemą.
Naujas Fondas savaime nieko negali išgelbėti – visų pirma mes patys turime norėti, kad kultūrinė žiniasklaida būtų visavertė, stipri ir veiktų.
Naujasis Medijų rėmimo fondas dabar kuriamas turint teorinį pažadą, kad žiniasklaidos rėmimui bus skiriama daugiau lėšų, nei buvo iki šiol. Tad adekvatesnis finansavimas numatomas ir tai teikia prošvaisčių. Tiesą sakant, pats asmeniškai dar vyliausi „Literatūrai ir menui“ redaktoriauti esant normalioms sąlygoms, pajusti visavertės redakcijos skonį, bet deja... Viskas pernelyg užsitęsė.
O į klausimą, ar su naujojo Fondo atsiradimu galima tikėtis ir naujo kokybinio kultūrinės žiniasklaidos šuolio, mano atsakymas dviprasmiškas. Kultūrinių leidinių kokybė ir šiandien yra gera, o redakcijos, net ir gaudamos apgailėtinus finansus, padaro labai daug. Todėl didesnį kultūrinės žiniasklaidos finansavimą aš visų pirma sieju su adekvatesniais honorarais autoriams, oresniais atlyginimais redakcijų darbuotojams – šiuo metu visi dirba tiesiog už grašius.
Kokybė, be abejo, ateis, tačiau pirma reikia į ją investuoti, tik tuomet ji augs, plėtosis ir skleisis. Kai bent dalis redakcijų bus pilnavertės komandos, turės galimybę įdarbinti ne tik fotografą, bet ir rinkodaros žmogų, o gal net ne vieną, tuomet bus galima tikėtis ir didesnio kokybinio proveržio, augimo bei leidinių pasiekiamumo.
Beje, naujasis Medijų rėmimo fondas turėtų padėti spręsti ne tik kultūrinių leidinių, tačiau ir regioninės žiniasklaidos bėdas, kurios iš esmės yra labai panašios. Šitaip būtų galima užtikrinti alternatyvą masinei žiniasklaidai.
– Kokie esminiai pokyčiai, atsiradus naujajam Medijų rėmimo fondui, jūsų manymu, padės spręsti įsisenėjusias kultūros žiniasklaidos problemas?
– Visų pirma, šiame Fonde numatoma atsisakyti skirstyti žiniasklaidą pagal jos formą – popierinė spauda ar internetas. Numatomas atskiras kultūrinės žiniasklaidos blokas, regioninių leidinių, tiriamosios žurnalistikos, kuriame bus galimybė žurnalistams gauti stipendijas, bei žiniasklaida, susijusi su tautinėmis mažumomis.
Turėtų atsirasti ir labai svarbi strateginė kryptis: kultūriniai bei regioniniai leidiniai galės rašyti projektus ne vienų metų finansavimui, kaip yra dabar, bet trejiems metams. Užsitikrinus lėšas ilgesnei perspektyvai, būtų galima visiškai kitaip strategiškai dėlioti darbus ir matyti ilgesnę leidinių perspektyvą. Tokiu būdu atsirastų ne tik tęstinumas, bet ir tam tikros garantijos. Šis principas puikiai veikia Kultūros taryboje, kuomet skiriamas finansavimas įvairiems tęstiniams festivaliams etc.
– Ar nematote problemos ir tame, kad sistemiškai kultūrinė žiniasklaida iki šiol gyvuoja tartum neatsižvelgiant į gerokai pasikeitusias aplinkybes: mažėjantį skaitomumą ir popierinės spaudos poreikį? Juk tokiu būdu susidaro visiška stagnacija: leidėjai, vos sudurdami galą su galu, dalijasi tą patį pyrago gabalą, o pati finansavimo sistema neleidžia atsirasti ir kažkam visiškai naujam, kitokiam.
– Norint, kad vyktų pokyčiai, reikia suteikti tam tinkamus įrankius. Kitaip sakant, norint plaukti, visų pirma, reikia į baseiną prileisti vandens. Tuo tarpu dabar kultūrininkams priekaištaujama dėl to, kad kažkas neplaukia, arba plaukia blogai, nors nepastebima, kad baseine vandens tėra vos ant dugno.
Būtent iš čia ir kyla ta menama stagnacija – visos jėgos yra skiriamos išgyvenimui, o ne kūrybiniam proveržiui ar naujoms idėjoms įgyvendinti. Iš esmės jokios stagnacijos nėra, nors kažkam norisi ją vis matyti.
Nesutikčiau ir su tuo, kad kultūrinė žiniasklaida nereaguoja į pasikeitusią situaciją, skaitomumą ir pan. Pagal savo jėgas daroma viskas, kas įmanoma. Bet postūmis gali vykti tik suteikus adekvačius įrankius, sudarius tam tikras sąlygas, kurios gali nulemti ir ilgalaikius kultūrinius procesus.
– O gal Lietuvoje tiesiog kultūrinių leidinių yra per daug, jie per maži, todėl per silpni tiek savo finansiniais, tiek fiziniais, tiek idėjiniais pajėgumais? Ir argi ne tai lemia, kad kultūriniai leidiniai tampa tiesiog nišiniais, skirtais labai siaurai bendruomenei.
– Atvirai sakant, sutikčiau, kad dabar leidinių yra per daug. Dalis jų yra tiesiog atgyvenę, nebeįdomūs, neišlaikantys nei lygio, nei kritikos. Bet čia mano asmeninė nuomonė.
Tai buvo ir viena iš Spaudos, radijo ir televizijos fondo bėdų – jie norėjo būti politkorektiški, todėl visiems pabarstydavo trupinių – gyvenkite pusbadžiu, leskite... Bet tai buvo visiškai neefektyvu.
Naujasis Fondas bei jo ekspertai turėtų prisiimti sprendimo laisvę bei atsakomybę ir neskirti finansavimo atgyvenusiems leidiniams. Tuo tarpu prioritetais turėtų išlikti tie, kurie turi perspektyvą būti gyvybingi, aktualūs ir šiuolaikiški.
O kalbant apie kultūrinės žiniasklaidos poreikį, riekia suprasti, kad jis visose šalyse yra ribotas. Kultūra iš esmės – ne paviršutiniškai, ne pramogos tikslais – domisi mažoji visuomenės dalis. Čia kaip su poezijos knygomis – tiek Švedijoje, tiek Prancūzijoje, tiek ir Lietuvoje jų tiražas yra nedidelis, netgi panašus, tačiau ji veikia, nes kažkam ji yra būtinybė. Tiražai ir skaitomumas – nėra dievai, kuriems reiktų melstis, šie rodikliai patys savaime dar nieko nepasako. Nieko.
Tiražai ir skaitomumas – nėra dievai, kuriems reiktų melstis, šie rodikliai patys savaime dar nieko nepasako.
Kita vertus, šiandien gerokai pasikeitęs ir pats skaitymas, bet tai jau žymiai bendresnė visuomenės problema, susijusi tiek su milžinišku technologijų šuoliu, tiek švietimu.
Žinoma, kultūrinės spaudos poreikį galima didinti ir skatinti, „atnešti“ leidinius arčiau skaitytojų... Tačiau tikrai nesutikčiau, kad šie leidiniai yra nišiniai: jie yra daugelyje Lietuvos bibliotekų, kur taip pat atlieka savo darbą.
Pasakykit, o kas dabar yra nenišinis?.. Visuomenė natūraliai yra fragmentuota, gyvena burbuluose. Nereikia pamiršti, jog kiekvienas kultūrinis leidinys yra ir bendruomenė.
Tačiau kai sakoma, kad viską reikia palikti rinkai ir ji viską sureguliuos, tai yra absoliutus nesigaudymas situacijoje, gal net bukumas.
– Kaip pats tuomet įvardytumėte kultūrinės žiniasklaidos misiją šiandien?
– Kultūrinė žiniasklaida turi kalbėti apie reiškinius bei įvykius, kurie visiškai nedomina didžiųjų, nacionalinių leidinių. Čia turi būti vietos poezijai ir prozai, analizei ir kritikai, gerai publicistikai, eseistikai. Taip pat didelėms ir sudėtingoms temoms. Iš esmės tai turėtų būti alternatyva greitajai žiniasklaidai, kur informacija dažnai sensta ne savaitėmis, bet dienomis ir valandomis. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad turėtų būti kažkokius kultūrininkus aptarnaujančiu personalu.
Jei mums ima kilti klausimų apie kultūrinės žiniasklaidos reikalingumą, tuomet tenka pripažinti, kad mes grįžtame į akmens amžių.
O kokie mes būtume be kultūrinės žiniasklaidos? Ar ne liktume vien su prekybos centrų leidžiamais reklaminiais prekių žurnalais, kryžiažodžiais bei „žvaigždžių“ skandalais mintančiais portalais?
Ir jei mums ima kilti klausimų apie kultūrinės žiniasklaidos reikalingumą, tuomet tenka pripažinti, kad mes grįžtame į akmens amžių. Mano supratimu, toks klausimas išvis neturėtų kilti, jis nekorektiškas. O jei kyla, vadinasi, kažkas negerai su mūsų švietimu, išsilavinimu ir galvomis.
– Apie kultūrinius leidinius kalbate kaip alternatyvą masinei žiniasklaidai. Kaip tuomet su vartotojų poreikiais? Ar kultūrinė žiniasklaida turi į tai atsižvelgti? O gal, priešingai, sąmoningai jų nepaisyti ir varyti prieš srovę?
– Žinoma, kažkiek turi atsižvelgti ir į tai, kas įdomu, kas svarbu šiandien, bet jokiu būdu nebėgti paskui tuos poreikius ir jiems pataikauti. Kitaip čia jau reiktų kalbėti ne apie žiniasklaidą, bet apie geltonąją spaudą ir viešuosius ryšius.
Poreikis visada yra kuriamas, o žmonės skaito tai, ką pasiūlai.
Kita vertus, poreikis visada yra kuriamas, o žmonės skaito tai, ką pasiūlai. Tuo tarpu dabar didžioji žiniasklaida kuria įspūdį, kad skaitytojams rūpi vien skyrybos ir nekrologai. Bet jei taip, tuomet mes jau esame akmens amžiuje ir mums nebereikia kalbėti nei apie jokias naująsias technologijas, nei dirbtinius intelektus. Mes jau ir taip esame dirbtiniai, vienodi, ir gyvi vien instinktų tenkinimu.
O klikais besirūpinanti žiniasklaida ir yra didysis blogis, kuris iškreipia visą visuomenės vaizdą. Šia prasme galime net kalbėti apie žiniasklaidos atsakomybę kuriant bei formuojant žmonių skonį, supratimą ir madas, ką skaitys ir kuo jie domėsis.
Kitaip tariant, žiniasklaida turi visas galias visuomenę maitinti kokybiška produkcija. Susidaro įspūdis, kad viską čia nulemia skaitomumo diktatas, reklama ir pinigai. Tuo tarpu ar susimąstoma apie konkrečios naujienos bei žinios būtinumą, kiek ji prasminga ir kam ji reikalinga?
Kultūrinės žiniasklaidos užduotis – gyvuoti lygiagrečiai visai šiai bangai ir kurti alternatyvių idėjų bei poreikių oazes. Taip pat formuoti kritinį mąstymą, ugdyti skonį, šviesti ir užduoti nepatogius klausimus, plėsti horizontus ir atverti naujus sluoksnius.
Kultūrinės žiniasklaidos užduotis – kurti alternatyvių idėjų bei poreikių oazes.
Šia prasme mūsų visuomenėje be galo svarbus yra pliuralizmas. O kai pasakoma, kad Lietuvai užtektų vieno, bet labai gero ir stipraus kultūrinio leidinio, tam prieštarauju, nes tai visiška nesąmonė. Leidinių turi būti ne vienas, nes ir iš dabar gyvuojančių kultūros žurnalų akivaizdžiai matyti, kokie jie visi skirtingi savo vertybinėmis ir net politinėmis nuostatomis. Būtent tai ir parodo mūsų sveikatą ir natūralią įvairovės būtinybę.
– O gerų autorių, gerų apžvalgininkų, gerų žurnalistų problema egzistuoja?
– Taip, tai labai didelė problema, nes gerą autorių, gerai kultūrinėse temose besigaudantį ir jomis rašantį žurnalistą surasti tampa vis didesniu iššūkiu. Tuo turėtų užsiimti žurnalistai profesionalai, o dabar dažniausiai apie specifines sritis rašo iš tų sričių atėję žmonės – literatūrologai, menotyrininkai, muzikologai. Bet ir jie baigę mokslus dar nebūtinai geba rašyti recenzijas ir net suregzti padorų sakinį. Todėl autorius kiekvienas leidinys turi užsiauginti pats. Beje, lygiai kaip ir skaitytojus. O tam yra būtinos tiek finansinės investicijos, tiek ir didžiulės laiko sąnaudos.
Autorius kiekvienas leidinys turi užsiauginti pats. Beje, lygiai kaip ir skaitytojus.
Tačiau apskritai kalbant, raštingumo lygis visuomenėje sparčiai krinta ir jei nespręsime šios problemos, tuomet judėsime tik žemyn. Tai tikrai nėra nišinė, vien kultūrinės žiniasklaidos problema, ji liečia visą mūsų visuomenę. Tad iš esmės būtina investuoti į humanitarinius mokslus, nes jei viską matuosime vien naudos ir pragmatiškumo kriterijais, tuomet paaiškės, kad mums užtenka vien IT ir rinkodaros specialistų, o visi kiti nebereikalingi...
– O jūs pats tikite, kad kultūrinė žiniasklaida gali būti finansiškai sėkmingas projektas? Juk iš principo gyvename visuomenėje, kuri domisi ir mielai vartoja kultūrą – bilietai į teatrus, koncertus ar kino festivalius dažniausiai yra išgraibstomi. Tad kultūra – vienas iš poreikių.
– Vargu ar galėtų, nes, kaip jau minėjau, kultūra nėra vien tik pramogos ir pasilinksminimas po darbo savaitės. Tai yra gyvybiškai esminis ir būtinas poreikis. Tačiau tokių žmonių kiekvienoje visuomenėje yra mažuma, o jų skaičius – baigtinis. Tiesiog taip yra.
Štai kodėl daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių kultūrinė žiniasklaida yra remiama valstybės. Kitaip yra gal tik tose šalyse, kur galioja stipri ir sena mecenavimo tradicija.
Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad kultūrinė žiniasklaida gali ar net privalo tapti masinio vartojimo preke – ne, jos paskirtis yra kitokia. Ji turi būti žvyras tarp dantų.
