– Ministre, trečiadienį Ramūnas Karbauskis iškėlė idėją, kad visi šalies muziejai nepilnamečiams ir pensininkams turėtų būti nemokami, o moksleiviai bent kartą per metus privaloma tvarka turėtų apsilankyti spektaklyje. Kaip jūs vertinate šiuos pasiūlymus?
– Vertinu teigiamai. Viskas, kas yra nukreipta į kultūros prieinamumo didinimą Lietuvoje, yra pozityvu ir sveikintina. Ši mintis šiaip sau neiškilo – idėja yra išdiskutuota, ji jau seniai tvyrojo ore. Kalbame ne tik tik apie moksleivių iki 18 metų ir senjorų galimybę nemokamai lankytis muziejuose, bet ir apie neįgaliuosius bei juos lydinčius asmenis. Manau, kad realu pradėti įgyvendinti šią priemonę jau 2017 m. birželio 1 d., bent jau tokia yra siekiamybė. Dabar reiktų surasti finansinį mechanizmą, nes kompensacijos turėtų būti išmokamos jau 2018 m.
Dėl teatrų – ši idėja reikalauja gilesnių diskusijų. Tai užtruks kažkiek laiko, bet, turint mintyje, kad šiuo metu pradėtas formuoti Vyriausybės programos priemonių planas, manau, kad išdiskutavę į jį įrašysime ir tokią priemonę.
– Kodėl orientuojamasi į spektaklius? Kodėl, pavyzdžiui, ne į klasikinės muzikos koncertus ar autorinio kino seansus?
– Gali būti ir kiti kultūriniai renginiai. Manau, kad tai buvo tiesiog pirmininko išsakyta mintis, jog reikia šviesti jaunimą, kad turėtų būti privaloma kiekvieną mokinį iki 18 metų šviesti kultūra ir menu. Tai tiesiog graži iniciatyva, o kadangi tai tik pati pradžia, dar nebuvo laiko išdiskutuoti šios idėjos. Manau, kad realiau kalbėti apie šią priemonę galėsime tada, kai su Švietimo ir mokslo ministerija aptarsime bendrą ugdymo kultūra ir menu programą.
Jei vaikas gauna tautinį kostiumą ir gali jį panaudoti daugiau nei per vieną ar dvi šventes – kodėl gi ne? Ir stilizuotas kostiumas, tuo labiau iškilių dizainerių, taip pat yra ir estetinis vaiko ugdymas. Nemanyčiau, kad Juozas Statkevičius sukurtų prastą kostiumą.
– Ar nesibaiminate, kad prievole, o ne galimybe grįsta strategija – ar tai būtų spektaklių, ar kitų kultūrinių renginių lankymas – gali sulaukti visiškai priešingos jaunimo reakcijos?
– Tai nėra prievolė, aš kalbu apie galimybę. Visada yra galimybė pasirinkti. Jei mokykloje yra iniciatyvi mokytoja, kuri siūlo klasei eiti į muziejų, jokiu būdu nesutinku, kad ji verstų į muziejų eiti ir tą mokinį, kuris to nenori. Jei mokinys nenori, jis niekada neis. Tai nėra prievolė.
– Tačiau R.Karbauskio pasiūlyme vis dėlto minima privaloma tvarka. Ar jūs tam oponuotumėte, ieškotumėte kitų sprendimų?
– Kitų politikų išsakytų minčių aš tikrai neinterpretuoju ir niekada nekomentuoju. Mano požiūris labai paprastas – skatinti, ugdyti, sudaryti galimybes. Tai yra atviras pasiūlymas ir jeigu jis yra pozityvus, iš tavęs nieko neatima, o tik duoda – tai yra labai gerai.
– Dar viena didelio masto idėja, sulaukusi visuomenės atgarsio – tautiniai kostiumai ikimokyklinukams. Ar palaikote ir šį pasiūlymą?
– Visai nesipriešinu šiai idėjai. Kitas klausimas, kaip tai bus įgyvendinta. Bet tai yra privati iniciatyva, ir manau, kad visos privačios iniciatyvos, kurios yra nukreiptos į tautinio sąmoningumo, pilietiškumo ugdymą, yra gražios ir sveikintinos. Kam nereikia to kostiumo, tas jo ir neužsidės.
Manyčiau, galbūt dar geresnė idėja būtų, jei darželiai gautų sukomplektuotus paketus įvairių dydžių kostiumų, kuriuos galėtų naudoti nacionalinės šventės proga kaip šventinį rūbą, tačiau tai jau turėtų būti valstybės iniciatyva.
– Ar nemanote, kad standartizuotų, dizainerio sukurtų kostiumų sklaida iš dalies sugriauna tautinio kostiumo, grįsto autentiškumu, prasmę? Kaip apie šią iniciatyvą galėtume kalbėti iš kultūrinio paveldo perspektyvos?
– Jeigu būtume labai turtingi, galėtume kiekvieną vaiką aprūpinti autentišku tautiniu kostiumu, bet situacija yra tokia, kokia yra. Jei vaikas gauna stilizuotą kostiumą ir gali jį panaudoti daugiau nei per vieną ar dvi šventes – kodėl gi ne? Nematau supriešinimo, tokios tiesiog yra mūsų galimybių ribos. Ir stilizuotas kostiumas, tuo labiau iškilių dizainerių, taip pat yra ir estetinis vaiko ugdymas. Nemanyčiau, kad Juozas Statkevičius sukurtų prastą kostiumą.
– Dar viena šių dienų aktualija – Gedimino kalnas. Vakar buvo užfiksuota nauja nuošliauža, vėl prabilta apie grėsmę piliai. Didysis klausimas – kas turėtų būti už tai atsakingas?
– Nepelnytai atsakomybė užversta Nacionaliniam muziejui ir jo direktorei Birutei Kulnytei. Man yra nesuvokiama, kaip šitaip ilgai problema galėjo būti stumdoma iš vienos institucijos į kitą. Ir niekas negali padėti to parašo. Nebuvo valstybiškai pasielgta, nesurastas tikrasis problemos šeimininkas, ką būtų išties išmintinga padaryti tokiais katastrofiniais atvejais, kai pagrindinis valstybės simbolis pradeda irti.
Atsiradus naujoms nuošliaužioms, būtina susirūpinti. Šiandien kaip tik susitinkame su Aplinkos apsaugos ministru, Nacionalinio muziejaus direktore B.Kulnyte ir kitais ekspertais aptarti šios problemos ir priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Sprendimas tikrai bus. Kalbėsimės ir su ministru pirmininku, kaip perkelti atsakomybės svorio centrą.
Mūsų manymu, Aplinkos apsaugos ministerija turėtų būti atsakinga už visos problemos sprendimą, o ne B.Kulnytė turėtų spręsti geologinių tyrimų klausimus. Bet Kultūros ministerija, kadangi iki šiol buvo įsipareigojusi imtis prevencijos ir pašalinti tam tikras grėsmes, manau, savo darbą deramai atliks.
Kaip žinia, yra daug susipriešinimo, įvairios ekspertų grupės turi skirtingas nuomones, niekas nenori prisiimti atsakomybės. Viskas kabo ore, įtampa didėja, kalnas slenka. Todėl nedelsime nei dienos ir imsimės reikalingų sprendimų.
Man yra nesuvokiama, kaip šitaip ilgai Gedimino kalno problema galėjo būti stumdoma iš vienos institucijos į kitą. Ir niekas negali padėti to parašo. Nebuvo valstybiškai pasielgta, nesurastas tikrasis problemos šeimininkas, ką būtų išties išmintinga padaryti tokiais katastrofiniais atvejais, kai pagrindinis valstybės simbolis pradeda irti.
– Dar prieš pradėdama darbus Kultūros ministerijoje pakankamai griežtai pasisakėte apie ligšiolinę jos veiklą. Minėjote, jog nuo pat 90-ųjų čia neįvyko jokių mentalinių pokyčių, būtina keisti darbo kultūrą ir santykį su administruojama sritimi bei jos atstovais. Kaip spręsite šias problemas ir kokių pertvarkų imsitės ministerijos viduje?
– Manau, kad tai bus kompleksinė priemonių sistema. Tikėsimės, jog per ketverius metus ji pasiteisins.
Visų pirma, reikia rodyti pavyzdį pačiam, leisti žmonėms suprasti, kas yra ministerija ir kaip ji veikia, nes ministerija nekuria kultūros, ji tik įgalina kitas kultūros institucijas ir kultūros žmones tą kultūrą kurti. Reiškia, turi keistis santykis – tai turi būti ne viršininko ir pavaldinio santykiu grįsta komunikacija, bet draugiško, kolegiško bendravimo koncepcija.
Viena pagrindinių priemonių – funkcinį valdymą keisti į procesinį. Tai reiškia, jog ne žmogui ieškoma darbo vieta, bet darbo vietai ieškomas konkretus žmogus.
– Etatų mažinimas, kalbant apie pertvarką, turbūt taip pat neišvengiamas.
Nebūtinai. Etatų mažinimas gali vykti tada, kai yra jau esamų darbo vietų perteklius. Kaip žinia, ministras pirmininkas daug kartų kalbėjo, kad mažins biurokratinį aparatą, tačiau tai nebūtinai palies kiekvieną ministeriją. Reikia pasverti, kaip tai atsilieps darbo kokybei, juolab, kad ministerija turi labai daug pavaldžių įstaigų. Tad manau, jos pertvarka bus labiau susijusi ne su etatų mažinimu, o su perdėliojimu, perskirstymu, svorio centro perkėlimu kitur.
Gali būti pritraukiami ir kiti žmonės, ypač jaunosios kartos. Labai kviesčiau jaunus žmones prisijungti, nes reikia jausti atsakomybę už savo valstybę ir jeigu norite pakeisti gyvenimą, reikia jame dalyvauti.
– Pasikalbėkime apie Vyriausybės kultūros programą. Joje daug dėmesio skiriama regionams ir regioninei plėtrai. Tačiau ir dabar kultūra regionuose yra vienas iš ministerijos patvirtintų prioritetų. Kodėl to neužtenka? Kuo jūsų siūlomos priemonės skirsis nuo ligšiolinės tvarkos?
– Norime mažinti atskirtį tarp regionų ir miestų, o tai gali būti vystoma per kelias priemones. Labai paprasta priemonė, nereikalaujanti daug finansinių išteklių – kultūros keliai, kurie gali būti nacionaliniai, regioniniai ar net vietinės reikšmės, apjungiantys keletą vietovių ar regionų į vieną visumą. Tai būtų susiję su darbo vietų kūrimu, turizmo skatinimu, kultūriniu švietimu.
Kita priemonė – atverti daugiau galimybių kreiptis finansinės paramos į Kultūros tarybą. Tai reiškia ir jau esamų programų peržiūrą, ir galimybių sudarymą kreiptis į daugiau programų, ne tik į vieną.
Žinoma, didinsime savivaldą finansavimo mechanizme, tam pasitarnaus Kultūros tarybos regioninės plėtros modelio formavimas. Rasime tą finansavimo modelį, kuris tiks labiausiai, išbandysime jį pasirinktame regione ir pasižiūrėsime, ar jis veikia, ar ne. Kaip žinia, tai, kas veikia Skandinavijoje, nebūtinai gali suveikti Lietuvoje.
Taip pat rasime galimybių sukurti tam tikras programas nacionalinėms institucijoms, kurios vykdys taip vadinamosios aukštosios kultūros pristatymo regionuose programą.
Kultūros taryba buvo tiesiog užversta įvairiais įsakymais, nuorodomis ir kontroliuojančiais mehcanizmais, todėl negalėjo sklandžiai atlikti savo darbo.
– Ar pasiteisinus Kultūros tarybos regioninės plėtros pilotiniam projektui, įvyktų Kultūros tarybos pertvarka?
– Tai būtų savotiška pertvarka, nes atsirastų dukterinės kultūros tarybos, kurios galėtų savarankiškai operuoti tais finansais, kurie yra skiriami, ir kartu tiesiogiai bendradarbiautų su vietine valdžia. Dialogas su savivalda yra neišvengiamas.
– Kultūros taryba ir Kultūros ministerija pastaruoju metu konfliktavo, toji priešprieša net išėjo į viešąją erdvę. Kultūros tarybos atstovai kaltino ministeriją nesilaikant pagarbaus atstumo principo, ne kartą teigė norintys dirbti Mokslų tarybos principu bei būti atskaitingi ne Kultūros ministerijai, o, pavyzdžiui, Seimui. Kaip planuojate tvarkytis su šiomis problemomis?
Tikrai buvo justi gan griežtas Kultūros ministerijos valdymas. Kultūros taryba buvo įkurta norint atskirti kultūros politikos formavimą nuo jos įgyvendinimo, tačiau realybėje viskas vyko kitaip. Kultūros taryba buvo tiesiog užversta įvairiais įsakymais, nuorodomis ir kontroliuojančiais mehcanizmais, todėl negalėjo sklandžiai atlikti savo darbo.
Mūsų tikslas yra suteikti kuo daugiau laisvės ir autonomijos, kad pati Kultūros taryba galėtų spręsti, kaip pasiekti geriausio rezultato įgyvendinant vienas ar kitas gaires. Per tris mėnesius bandysime įgyvendinti vieną iš priemonių – Kultūros lauko stebėsenos, kultūros politikos analizės ir prognozių centro atsiradimą. Tai bus Kultūros tarybos padalinys, kurio reikėjo jau seniai. Nestebint procesų, tu niekada nežinosi, kokia priemonė kaip veikia ir ar vykdoma kultūros politika pasiteisina. Nėra kritiško žvilgsnio, nėra analizės. Apie kokias naujoves ir poslinkius tuomet galime kalbėti, jei nežinome rezultatų? Šitokio centro atsiradimas, manau, privers kritiškiau į save pasižiūrėti, atsigręžti į pasaulines kultūros politikos tendencijas, kartu padės suprasti, kaip mes koreliuojame su europiniu ir net pasauliniu kontekstu.
– Kalbant apie Kultūros tarybos ekspertus, du svarbiausi klausimai – viešieji pirkimai ir ekspertų įslaptinimas. Kokia yra jūsų pozicija?
– Pradėkime nuo tos ydingos praktikos – neturime tam tikrų pataisų viešųjų pirkimų įstatyme, kurios atpalaiduotų nuo visiškai nepateisinamų, kvailų veiksmų, kai ekspertus perkame remiantis viešaisiais pirkimais. Tas ekspertas, kuris greičiausiai ir pigiausiai pasisiūlo, patenka į ekspertizės lauką, o tai kenkia ir ekspertavimo kokybei, ir efektyvumui, sudaro pagrindą visų legendų bei nepasitenkinimo kūrimui. Tad pirmiausia reiktų susitvarkyti su viešaisiais pirkimais. Kad ekspertai galbūt būtų siūlomi, rekomenduojami, kad iš tiesų galėtų geriausi ekspertai Lietuvoje patekti į ekspertizės lauką.
Apie viešumą bei slaptumą aš turiu savo nuomonę ir ji nebūtinai turi sutapti su kitų. Kadangi pati esu dirbusi eksperte, man viešumas atrodo labai pozityvus dalykas. Aš tikrai nesigėdiju savo sprendimų – jei jau prisiimu atsakomybę ekspertuoti, noriu, kad visi sužinotų, kodėl vienas projektas gavo finansavimą, o kitas ne.
Tačiau suprantu ir žmones, kurie turi šiokių tokių baimių. Galbūt reiktų išmatuoti, kokia procentinė dalis ekspertų norėtų būti vieši. Manau, kad kuo daugiau santarvės, kuo mažiau įtampų, ypač finansuojant kultūrą, tuo visiems bus geriau.
– Užsibrėžti tikslai ambicingi – naujos koncertų salės pastatymas, kultūros objektų modernizavimas, štai dabar – ir nemokami muziejai, galbūt ateityje ir nemokamas spektaklių bei kitų renginių lankymas. Iš kur visiems šiems planams atsiras lėšų?
– Pirmiausia kalbėkime apie persitvarkymą. Kai pradedi ūkiškai mąstyti, kai atsisakai kai kurių pridėtinės vertės nekuriančių paslaugų, savaime atsiranda vidinių resursų, kuriuos gali nukreipti visai kita linkme.
Kitos galimybės – pritraukti daugiau verslo paramos. Tuo tikslu ir bus rengiamas mecenatystės įstatymo projektas. Šiais metais ypatingai daug dėmesio skirsime kultūros politikos pagrindų ir mecenatystės įstatymo projektų parengimui.
Kitas šaltinis – nepanaudoti ES fondai, t.y. socialinis fondas, kuriuo iki šiol kultūra nepasinaudojo. Stengsimės pasinaudoti šiomis lėšomis tam, kad galėtume finansuoti kultūros veiklas.
Kultūra iš valstybės šiuo metu gauna 0,6 proc. BVP. Latvija skiria 1 proc., Estija – 1,2 proc. Siektume per kadenciją, per ketverius metus, pasivyti latvius, o jei pasisieks, gal pasieksime ir Estiją.
Kultūra iš valstybės šiuo metu gauna 0,6 proc. BVP. Latvija skiria 1 proc., Estija – 1,2 proc. Siektume per kadenciją, per ketverius metus, pasivyti latvius, o jei pasisieks, gal pasieksime ir Estiją.
– Kultūrinių leidinių finansavimas – taip pat daug aistrų keliantis klausimas. Ar svarstytumėte keisti dabartinį finansavimo modelį?
– Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas buvo įkurtas su tikslu padėti kultūriniams leidiniams išgyventi. Manau, kad ieškosime galimybių, kaip jiems palengvinti gyvenimą, kad nereiktų lėšų medžioti iš kelių šaltinių ir bandyti taip išgyventi.
Turime tikslą rasti geriau veikiantį mechanizmą, daug lankstesnį ir labiau nukreiptą į kokybinių leidinių finansavimą. Nebūtinai reikia turėti 300 leidinių, bet jei yra dalis leidinių, kurie iš tikrųjų atlieka savo darbą, pristato refleksijas, kritiką, atliepia nūdienos reikalavimus, galvojant ir apie europinį lygį, manau, kad jie turėtų būti dosniau finansuojami. Mūsų galvos skausmas bus sugalvoti, kaip tai padaryti. Manau, kad susitvarkysime su šiuo klausimu, bet tai užtruks šiek tiek laiko.
– Neslepiate, jog nesate patenkinta tuo, kaip iki šiol buvo dirbama su valstybės šimtmečio programa. Turint omenyje, kur esame šiandien ir kiek laiko beliko, koks būtų jūsų siūlomas planas? Ką sieksite keisti?
– Reikia turėti vadybinės patirties turintį kuratorių. Sekretoriatas galvojo, krapštė nosį, kažką dėliojo, tačiau šiandien programoje matome tik nedidelę dalį renginių, kurie yra nukreipti į šiai programai iškeltą tikslą – sutelkti žmones šventės paminėjimui.
Matant tą visą meniu, kuris buvo pateiktas Kultūros komitete, iš tikrųjų pasidaro graudu, nes, kaip aš tai vadinu, tai yra suneštinis „balius“. Priimtas neatsakingas sprendimas – švęskime valstybės šimtmetį, o visoms institucijoms liepta savo biudžete tam numatyti lėšas. Tiesiog reketuojama švęsti.
Manau, kad reikia keisti šią struktūrą į naują ir šviežią, į žmones, kurie yra patyrę ir supranta kažką apie kultūrą ir tokias šventes. Tai yra gelbėjimo ratas. Užtektų trijų sumanių, patyrusių kultūros vadyboje žmonių, kurie galėtų suvaldyti visą procesą ir nereiktų pernelyg didelių finansinių įnašų. Yra labai daug gražių iniciatyvų, kurios įsilietų į visą šventę, kurioms irgi nereikia finansavimo. Idėjų labai daug. Jas tik reikia sugebėti apjungti bendram tikslui.
