Interviu A.Rimkutė dalinasi mintimis apie svarbiausius pokyčius, problemas ir tendencijas šalies kultūros politikoje.
– Birželį buvo priimtas Kultūros politikos pagrindų įstatymas. Kuo jis svarbus? Kokią realią jis įtaką turės šalies kultūrai?
– Kol kas šis įstatymas yra tik apibrėžimų ir paaiškinimų rinkinys. Jo svarbą Kultūros ministerija aiškina tuo, kad įstatymas apibrėžia esmines sąvokas, veikimo kultūros srityje taisykles, įtvirtina kultūrą kaip horizontalią vertybę. Tai iš tiesų svarbu, nes apie kultūrą kaip horizontalų prioritetą kalbame jau daugiau nei 10 metų, tačiau be rezultato. Tik ar jis bus įtvirtintas, pvz., žemės ūkyje, įstatyme paaiškinus, kad „tautinio paveldo produktai, tradiciniai amatai yra kultūros paveldo sudedamoji dalis“?
Įstatymas kelia ir daugiau klausimų. Horizontalumo principui paaiškinti skirtas visas 5 straipsnis, išsamiausias įstatyme. Kiti 7 kultūros politikos principai tik išvardijami, paaiškinami vienu sakiniu. Ar jie mažiau svarbūs? Kaip bus užtikrintas, pvz., valstybės nesikišimo principas, kuris yra vienas svarbiausių demokratinių šalių kultūros finansavime?
Kol kas šis įstatymas yra tik apibrėžimų ir paaiškinimų rinkinys.
Įstatymo neišsamumas ypač išryškėja palyginus jį su Švietimo ar Sporto įstatymais. Pastarieji parašyti remiantis atitinkamos sistemos tikslais, nustato jos sandarą, veiklų ir santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus. Tačiau tai yra tam tikrų sričių veikimo, o ne jų politikos įstatymai. Pirmasis Kultūros pagrindų įstatymo projektas, parengtas dar antrojo Kultūros kongreso (1996 m.) ir vėliau pateiktas svarstyti ministerijai 2012 bei 2020 m., taip pat buvo apie kultūros pagrindus. Dabartinis įstatymas yra apie kultūros politikos pagrindus.
Kita vertus, nėra lengva parengti visaapimantį kultūros įstatymą dėl srities įvairovės ir sudėtingumo. Europoje daugiau ar mažiau bendrus kultūros įstatymus turi apie 15 šalių, daugiausia Rytų Europos šalys, po 1990-ųjų reformavusios savo kultūros administravimo sistemas. Nyderlandai turi kultūros politikos įstatymą. Kitose šalyse kultūros politikos tikslai, uždaviniai ir principai nustatomi strategijomis, kurios yra laikinos ir gali būti keičiamos, o įstatymai reglamentuoja atskiras kultūros ir meno sritis – muziejus, bibliotekas, teatrus ir pan.
– Kokie, jūsų akimis, svarbiausi pokyčiai Lietuvos kultūros politikoje įvyko per pastarąjį dešimtmetį?
– Klausimas platus – į jį atsakydama apsiribosiu kultūros politikos institucijų pokyčiais, nes jie išlieka ilgiausiai ir turi didžiausią poveikį. Svarbiausiais teigiamais pokyčiais laikyčiau Stebėsenos bei analizės skyriaus įsteigimą Lietuvos kultūros taryboje (LKT) 2017 m. Svarbus buvo Lietuvos kultūros instituto veiklos nuostatų pakeitimas 2022 m., suteikęs institutui daugiau galios. Taip pat išskirčiau Spaudos, radijo ir televizijos fondo panaikinimą ir Medijų rėmimo fondo įsteigimą 2023 m.
Neigiamu pokyčiu laikyčiau 2020 m. įvykusį LKT finansavimo mechanizmo pakeitimą. Iki tol LKT lėšas sudarė Kultūros rėmimo fondas, į kurį buvo pervedami 3 proc. praėjusių metų faktinių įplaukų iš akcizo pajamų už parduotus alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką bei 10 proc. iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio. Tokiu principu tiek tarpukariu, tiek atgavus Nepriklausomybę, buvo ir tebėra finansuojami kultūros rėmimo fondai Latvijoje bei Estijoje. 2004 m. latviai atsisakė fiksuoto procento finansavimo principo, tačiau susigrąžino jį 2022 m.
Lietuvos Kultūros rėmimo fondas, skirtingai nuo latvių ir estų, buvo įsteigtas ne kaip juridinis asmuo, o kaip biudžeto programa, todėl nevykdė jokios savarankiškos veiklos, negalėjo sudaryti sandorių, turėti nuosavybę ir pan. Tačiau programos buvimas užtikrino LKT biudžeto pastovumą ir neleido juo manipuliuoti besikeičiančioms vyriausybėms, į fondą grįždavo nepanaudotos lėšos, kurias buvo galima panaudoti kitais metais.
2020 m. Konstitucinis teismas išaiškino, kad Fondo įstatymo straipsnis, nustatantis, kokia surinkto akcizo ir loterijų mokesčio dalis turi būti pervesta į fondą, prieštarauja Vyriausybės konstitucinei teisei siūlyti Seimui biudžetą, atsižvelgiant į socialinę ir ekonominę šalies situaciją. Fondas buvo panaikintas ir atitinkamai pakeistas LKT įstatymas, o taip atsisakyta vieno svarbiausių „pagarbaus atstumo“ principo elemento – nepriklausomo kultūros finansavimo šaltinio.
– Lietuvoje, kalbant apie kultūros politiką, daugiausia kalbama apie finansavimą – įprastai, apie jo stoką. Ar finansavimas, finansavimo mechanizmas ir su juo susiję klausimai šiandien yra opiausia kultūros politikos problema šalyje?
– Kalbant apie finansavimą, svarbiausia man atrodo ne tai, kiek jo yra, nes lėšų visada trūksta, o kaip jis skiriamas ir paskirstomas. Čia vėl galima prisiminti Latvijos kultūros kapitalo fondo istoriją – siekdami susigrąžinti buvusį finansavimo mechanizmą, tiek fondo atstovai, tiek kultūros bendruomenė nuolat argumentavo, kad jiems svarbu ne finansavimo dydis, o jo nepriklausomybė nuo politikų valios.
Kalbant apie finansavimą, svarbiausia man atrodo ne tai, kiek jo yra, nes lėšų visada trūksta, o kaip jis skiriamas ir paskirstomas.
Manyčiau, kad ir Lietuvos kultūros politikoje ši problema yra opiausia – visada buvo ir bus politikų, kurie norės manipuliuoti LKT ir menininkų profesiniais sprendimais, daryti spaudimą, primesti savo estetinį skonį, o finansavimo didinimas ar mažinimas tam labai parankus instrumentas.
– Vienas kultūros politikos principų yra decentralizacija, kai miestai, regionai gali formuoti ir vykdyti savo kultūros politiką. Vis tik pastaraisiais metais kai kuriose savivaldybėse susidurta su atvejais, kai vietinės valdžios formuojami kultūros politikos principai prieštarauja centrinės valdžios nuostatoms. Garsiai nuskambėjo Klaipėdos miesto savivaldybės pasikeitusi kultūros finansavimo tvarka. Štai ir Kauno savivaldybė neseniai nutarė, kad nebus įsteigta Istorinės atminties komisija, o meninių objektų Kauno mieste atsiradimą iš esmės toliau spręs politikai ir administracijos darbuotojai. Kaip turėtume vertinti tokius atvejus?
– Decentralizacija laikoma pažangiu principu, tačiau ji turi ir trūkumų, ypač kultūros srityje. Vietinės valdžios lygmeniu dažnai trūksta kompetencijos, sunku rasti nešališkus ekspertus, veikia stipresni pažįstamų ir draugų tinklai, vietinę valdžią lengviau užgrobia korumpuoti elitai.
Norint išvengti šių pavojų, vertikalią decentralizaciją (sprendimų perdavimą iš centro vietinei valdžiai), turi lydėti horizontali decentralizacija – politinės valdžios galių padalinimas tarp savivaldybės ir visuomeninių organizacijų. Šiems procesams būtinas kultūros ir meno bendruomenės aktyvumas, profesinis solidarumas, noras patiems tvarkyti savo reikalus.
Vietinės valdžios lygmeniu dažnai trūksta kompetencijos, sunku rasti nešališkus ekspertus, veikia stipresni pažįstamų ir draugų tinklai, vietinę valdžią lengviau užgrobia korumpuoti elitai.
Kaune turime situaciją, kai miestas „puošiamas“ kūriniais, kurių nevertina menotyrininkų ir meno kritikų komisija. Savivaldybės nedomina profesionalų nuomonė šiais klausimais, nejaudina kritika spaudoje. Ir taip yra dėl dalies miesto ir meno bendruomenės pritarimo šiems kūriniams, nes pritariančiųjų visada atsiranda – dėl naivumo, neišprusimo ar gautos naudos.
– Kaip būtų galima vertinti Lietuvoje šiandien vykdomą mecenatystės politiką? Kiek ji palanki tolesnei mecenatystės plėtrai?
– Mecenavimas yra tik viena iš privačių finansavimo formų. Pasaulyje populiaresnis komercinis rėmimas, kuris daromas dėl reklamos, prekės ženklo matomumo ir t.t. Mano akimis žiūrint, Lietuvoje būtent jį ir reiktų skatinti, nes mecenatų – tokių žmonių, kurie rems kultūrą dėl reputacinės naudos, – nėra daug.
Jei norime paskatinti privataus sektoriaus finansavimą kultūrai, galbūt turime keisti Paramos ir labdaros įstatymą, išgryninti skirtingas rėmimo formas, pasiūlyti mokestines lengvatas – jos turi būti tokios, kad apsimokėtų kultūrą remti. Svarbu keisti požiūrį, taip pat ir pačiai kultūros bendruomenei, to rėmimo siekiančiai. Galbūt trūksta bendravimo su verslu kultūros, gebėjimo tinkamai pateikti rėmimo pasiūlymą, už jį atsiskaityti?
– Kultūros politika apima skirtingų kultūros sričių politikas. Kuri jų Lietuvoje šiandien labiausia reikalauja perkrovimo?
– Šiuo klausimu dažnai diskutuojame su meno vadybos studentais per kultūros politikos paskaitas. Populiariausias jų atsakymas – kultūros edukacija. Šios srities politika paskutiniu metu suaktyvėjusi, galima paminėti „Kultūros paso“ programą moksleiviams, tačiau ilgus metus trukusi švietimo ir kultūros politikos atskirtis dar nėra įveikta.
Asmeniškai man norėtųsi didesnio dėmesio ekonominiams ir socialiniams kultūros sektoriaus tyrimams. Įsteigus Stebėsenos ir analizės skyrių LKT, ši sritis pradėjo žengti į priekį, turime daugiau informacijos apie įvairių kultūros sričių būklę, taikytų priemonių poveikį. Tačiau norėtųsi ne tik statistinių ir nuomonės tyrimų, bet ir ekonominių, sociologinių.
– Į kokios valstybės kultūros politikos modelį ar gerąsias praktikas galėtų lygiuotis Lietuva?
– Nėra universaliai gerų praktikų, tačiau yra šalių, kurios yra daug pasiekusios tam tikrose kultūros srityse, išvysčiusios „pavyzdinius“ jų politikos modelius. Pvz., analitikai giria Danijos kino politikos modelį, Islandijos literatūros politikos modelį, Vokietijos sociokultūrinę politiką.
Stebint, kaip Lietuvoje kuriami įvairūs politiniai dokumentai, man atrodo, kad Lietuva teisingai eina savo keliu – darant kokios nors kultūros srities reformas domimasi šalių, kuriose ta sritis ypač gerai išplėtota, praktika. Mūsų specifika, kad esame nedidelė šalis, kalbanti tokia kalba, kuria nekalbama jokioje kitoje šalyje. Todėl mums artimos turėtų būti panašaus dydžio ir kalbinės situacijos šalys – Latvija, Estija, Skandinavijos šalys. Kiek matau, į jų kultūros politikos sprendimus mes ir orientuojamės.
– Kokią įtaką kultūros politikai daro „kūrybinių industrijų“ samprata? Ar „kūrybinių industrijų“ terminas ir veikimo logika visada pasitarnauja kultūros naudai?
– Kūrybos industrijų terminas įvairių šalių kultūros politikoje pradėtas vartoti XX a. pabaigoje. Buvo atlikta nemažai kultūros ekonominio poveikio tyrimų, kurie rodė, kad tradiciškai suprantami kultūra ir menas turi išorinį poveikį: veikia kitų sričių – dizaino, reklamos, turizmo, informacijos ir komunikacijos technologijų, – plėtrą. Tuomet gimė idėja pasinaudoti šių sričių, bendrai pavadintų kūrybinėmis industrijomis, ekonomine galia, argumentuojant už investicijų į kultūrą svarbą.
Prasidėjo meno, kultūros ir kūrybos industrijų politikos „surodiklinimo“ vajus, siekiant skaičiais įrodyti jų ekonominį poveikį. Visa tai didina kultūros ekonominės reikšmės suvokimą, tačiau tuo pačiu ir kenkia natūraliai jos raidai – kartais siekiama nebe tikslo, o rodiklio, pradedamos ignoruoti veiklos, kurių poveikį kiekybiškai sunku apskaičiuoti.
Akivaizdu, kad kultūros vertės neišsemia jos ekonominis poveikis. Net jeigu mums pavyktų vienareikšmiškai įrodyti, kad ekonominis kultūros poveikis lygus nuliui, ar dėl to liautumės mokyti vaikus dainuoti, šokti, piešti, rašyti eilėraščius?
Akivaizdu, kad kultūros vertės neišsemia jos ekonominis poveikis.
Kita vertus, kiekvienai šaliai svarbu turėti stiprias kultūros ir kūrybos industrijas, nes jose sukuriami kūriniai – knygos, muzikos įrašai, filmai ir videožaidimai, radijo ir televizijos laidos – užpildo žmonių laisvalaikį, juose atspindimos ir diskutuojamos dabarties problemos, kuriamas kasdienybės klimatas. Jeigu nėra stiprių nacionalinių industrijų, jų vietą paprastai užima analogiški užsienio kūriniai.
– Ar, jūsų akimis žiūrint, kultūros sektoriaus darbuotojai Lietuvoje yra pakankamai susipažinę su kultūros politika?
– Sprendžiant iš diskusijų viešoje erdvėje, kultūros sektoriaus darbuotojai gana gerai susipažinę su srities, kurioje dirba, politika. Kiek jie turėtų išmanyti ne tik savo srities, bet ir viso kultūros lauko politiką – atviras klausimas. Idealiu atveju, ją turėtų išmanyti kiekvienas. Bet realybėje dėl didelio darbo krūvio mūsų kultūros žmonėms dažnai trūksta energijos ir laiko domėtis politika – ne tik kultūros, bet ir bendrąja. Kita vertus – domėjimasis politika vyksta skaitant informacijos šaltinius, tad jis priklauso ir nuo to, kaip įdomiai, suprantamai, operatyviai apie politiką rašo žiniasklaida.
– Kokį vaidmenį kultūros politika užima platesnėje šalies politinėje darbotvarkėje? Kiek Kultūros ministerijai istoriškai pavyko kultūros politikos klausimus iškelti į svarbesnes pozicijas?
– Vaidmuo nežymus, bet ne tik Lietuvoje. Kultūros klausimai nepaliečia mūsų gyvybinių interesų – mes nebadausime, jei nebus kultūros. Būsime tik dvasios skurdžiai.
Tačiau Lietuvoje buvo bent keli kultūros ministrai, kurie sugebėjo išstumti kultūros darbotvarkę į aukštesnį lygį – pvz., Arūnas Gelūnas, Liana Ruokytė-Jonsson. Tai buvo labiau matomi ministrai, supratę, ką daro kultūros srityje ir priėmę svarbius dokumentus. Tačiau norint kultūros darbotvarkę iškelti aukščiau, svarbus ir pačios kultūros bendruomenės svorio klausimas, menininkų kaip viešųjų intelektualų vaidmuo. Nesakau, kad bendruomenė yra pasyvi – ji pasisako tam tikrais klausimais, tačiau dažnai nesulaukia didesnio atgarsio ir į jos balsą nelabai atsižvelgiama.
– Artėja Seimo rinkimai. Į ką, skaitant politines programas, siūlytumėte atkreipti dėmesį kultūros bendruomenei?
– Europoje pastebima kultūros politikos demokratėjimo tendencija. Pvz., finansavimas atiduodamas skirstyti nepolitinėms organizacijoms, menininkų asociacijoms ir pan. Politikai vis labiau pasitiki pačia kultūros bendruomene: kad pati susitvarkys savo reikalus, be korupcijos ir skandalų išsidalins finansus pagal savo profesinius kriterijus. Man atrodo, kad ir mes turėtume siekti, kad kultūros bendruomenė turėtų kuo daugiau savarankiškumo. Į tai pirmiausia ir verta kreipti dėmesį.
