Šiandieną kaip niekad anksčiau lengva individą, kurio elgesio ir moralės normos, įsitikinimai ne visiškai atitinka susiformavusį lojalaus piliečio naratyvą, apskelbti vatniku, drąsiai naudojantis grynai emociniais argumentais, ypač jei asmuo, kuriam lipdoma ši etiketė, linkęs savo tiesą ginti.
„Verktinių“ pavyzdys netgi perteklinis – užtektų gerokai kuklesnių, tiesą sakant, niekinių priežasčių – nevienaprasmiškai suvokiamo žodžio, abstraktesnio gesto, kad pro tavo duris (na, gerai, ne duris, o į Facebook profilį) įsirovę lietuviškumo ir tėvynės sargai jaustųsi drąsūs skelbti nuosprendį: čia yra acto, yra kretinizmo, yra Rusijos.
Šiandieną kaip niekad anksčiau lengva individą, kurio elgesio ir moralės normos, įsitikinimai ne visiškai atitinka susiformavusį lojalaus piliečio naratyvą, apskelbti vatniku, drąsiai naudojantis grynai emociniais argumentais, ypač jei asmuo, kuriam lipdoma ši etiketė, linkęs savo tiesą ginti.
Į vieną gretą su vadinamaisiais „acto garintojais“, „vatinukų nešiotojais“ šiandieną nepelnytai sustatoma daug Lietuvos ir Europos likimu nuoširdžiai susirūpinusių, talentingų žmonių, savo jėgas ir intelektą pasirengusių skirti būtent tam, kad Lietuvoje būtų mažiau realybę ir akivaizdžius faktus iškreipiančių „acto garų“.
Nors aiškios logikos, leidžiančios numatyti, kas bus apskelbtas vatniku, nėra (pvz., tarnavimu Rusijos interesams buvo apkaltinti kalafiorų kainas pakėlę prekybos centrai), čia pirmiausia turiu galvoje jaunus žmones, ant kurių galvų pastaruoju metu išpilta nemažai purvo dėl įvairių protesto iniciatyvų, – ypač dėl šauktinių ir naujojo Darbo kodekso, dėl raginimų išsaugoti Žaliojo tilto skulptūras, anksčiau jiems nuolat kliūdavo dėl sumaišties kėlimo kovo 11-osios eitynėse ir t.t.
Tačiau ir tarp vatnikų medžiotojų yra ne mažiau tikrų Lietuvos patriotų, žmonių, daugybę jėgų skiriančių visuomeniniams reikalams, ir nuolat analizuojančių situaciją, neišleisdami iš akių fakto, kurį anksčiau minėtoji grupė gal šiek tik linkusi ignoruoti (ar bent jau nenorėtų pervertinti), kad Lietuva jau de facto susiduria su agresija (pvz., kibernetiniais išpuoliais, propaganda ir t.t.), ir ją atremti reikia ieškoti būdų jau dabar, ne kažkokią hipotetinę rytdieną.
Užsidėjęs niūrią inkvizitoriaus kaukę tradicinis patriotizmas, kurį iš esmės palaiko didieji portalai, televizija, užpuola tai, kas pirmiausia galėtų ir netgi turėtų reprezentuoti jį patį – naujas idėjas ir naują požiūrį į tai, kas yra meilė tėvynei.
Ši situacija verčia daryti prielaidą, kad riba, už kurios prasideda „vata“ (ar bent jau nesąmoningas kenkimas valstybei), nūdieną dažnai brėžiama netiksliai, neatsižvelgus į žmonių intencijas, motyvus, tikslus, amžių, ir neįsitikinus, ar išoriniai požymiai tikrai neapgauna.
Užsidėjęs niūrią inkvizitoriaus kaukę tradicinis patriotizmas, kurį iš esmės palaiko didieji portalai, televizija, užpuola tai, kas pirmiausia galėtų ir netgi turėtų reprezentuoti jį patį – naujas idėjas ir naują požiūrį į tai, kas yra meilė tėvynei, o jaunimas, neretai mąstantis ne geopolitinėmis, bet vien demokratijos kategorijomis, regi nacizmą ir ksenofobiją ten, kur kartais esama vien nuoširdaus rūpesčio valstybės ir kiekvieno piliečio fiziniu saugumu.
Taip nuoširdus noras demaskuoti valstybės priešus arba kurti vaisingą diskusiją vienu ar kitu visuomenei svarbiu klausimu tampa demonizuotas ir apgaubtas irzlios paranojos, kurios fone susidaro tinkamos sąlygos pavienių diskurso narių radikalizacijai – tiek „vatos“ ieškojimas, ypač jei jis nėra pasiruošęs išklausyti ir siekia keršto, tiek agresyvus akivaizdybės neigimas, kurį kartais praktikuoja žmonės, įsivaizduojantys girdį „abi puses“, visuotinės neapykantos atmosferoje veda į „vatą“.
Vis dėlto jausčiausi nepasiekęs tikslo, jei šis tekstas apsiribotų neapykantos tema ir vien tais žmonėmis, kurie dėl įvairių priežasčių išties įkliuvo į pinkles ir norom nenorom ėmė tarnauti propagandos mašinai.
Svarbiau suvokti, kaip skirtingos gyvenimo patirtys ir skirtingi kontekstai, kuriuose formavosi dabartinio diskurso dalyviai, veikė jų supratimą apie tai, kas yra patriotizmas, ir kaip, sutinkamai su tuo, kokia jo raiška atrodo priimtina, jis pritaikomas kasdienėse situacijose.
Norėčiau pagrįsti mintį, kad dažnu atveju priešiškumą gimdo ne idėjiniai / vertybiniai, bet techniniai dalykai – nenoras pripažinti, kad patriotizmo (kaip ir, pavyzdžiui, seksualumo) formų gali būti ne viena, ir kad nė vienos jų a priori neturėtume laikyti antrarūše.
Nors vengia atvirai romantinio naratyvo (čia juk pilna „pažangiais“ ir „moderniais“, kovotojais su dogmomis save laikančių žmonių), ši grupė jį iš esmės palaiko per tradicinį šalies patrioto – tėvynės gynėjo – tikro vyro – paveikslą, ir kiekviena proga eksplikuoja pralietą protėvių kraują.
Juo labiau tai galioja šiuo atveju, kai kalbame apie priešpriešą (ir ją lydinčią įtarumo bei nepasitikėjimo atmosferą) tarp daugiau ar mažiau tradicinio patriotizmo šalininkų, kurių skaičių dešimteriopai padidino karo Ukrainoje šleifas, ir savo teisių reikalauti linkusio daugiausia kairuoliško ar liberalesnio jaunimo; keliu prielaidą, jog šioji priešprieša pačia plačiausia prasme yra nesusikalbėjimo tarp žmonių, plukdančių savo tapatybę iš vasario 16-osios (simboliškai pavadinkime ją „Vasario 16-osios Lietuva“), ir pilietiškumą daugiakultūrinėje aplinkoje ES atradusios „2004 m gegužės 1-osios generacijos“, rezultatas.
Štai kodėl svarbu suvokti, kaip mąsto vieni ir kiti, ir kodėl šioms dviems sąlyginėms grupėms priskirtini individai vieni kitų retorikoje linkę nepagrįstai įžiūrėti kenkėjišką, antivalstybinį elementą.
Be abejo, tradicinio patrioto, šame tekste siejamo su vasario 16-osios Lietuva, pažiūros mums daug geriau pažįstamos, – ir vien dėl to, kad pažįstamos, atrodo geriau suprantamos. Tiesą sakant, net pati patriotizmo sąvoka natūraliai siejama būtent su šia grupe, ir dėl to kritika jai neretai tampa paties patriotizmo, kurį tokiu atveju oponentai būna linkę sieti su kietakaktiškumu ir paranoja, kritika.
Nors vengia atvirai romantinio naratyvo (čia juk pilna „pažangiais“ ir „moderniais“, kovotojais su dogmomis save laikančių žmonių), ši grupė jį iš esmės palaiko per tradicinį šalies patrioto – tėvynės gynėjo – tikro vyro – paveikslą, ir kiekviena proga eksplikuoja pralietą protėvių kraują. Tarnystę tėvynei šie žmonės supranta ne kaip diskusiją dėl raidos proceso detalių, bet vien kaip stovėjimą kovinėje parengtyje prieš kolosalias stichijas ir, greta to, tyčiojimąsi iš Rusijos ir vadinamojo vatniko.
(Čia būtų galima pastebėti, jog būtent įsivaizduojamas priešiškų stichijų mastas suteikia dingstį susimąstyti apie Lietuvos „mažumą“, „silpnumą“, gal netgi ir apie jos neapginamumą, ir taip per Lietuvos kaip aukos įvaizdį, kurį kitados plėtojo J.Marcinkevičius, užmezgamas visai autentiškas ir jautrus santykis su nekenčiamąja sovietine vaizdinija.)
Vis dėlto privalome sutikti, kad dabartinė Lietuva yra sukurta daugiausia šių žmonių pastangomis, taigi ir kraujas, kurį jie mėgsta minėti, nėra hipotetinė sąvoka: jie matė jį labai įtikinamoje vietoje – po sausio 13-osios tanku.
Be to, jie yra vienintelis realiai veikiantis pilietinis mechanizmas, leidžiantis laiku pastebėti išorės ir vidines grėsmes. Deja, šis mechanizmas neapsaugo nuo grėsmės, kurią valstybei kelia patys šie žmonės, – bėgant laikui, nemažai jų suranda save kraštutinėje dešinėje, kur sklando ksenofobija ir nacizmas, arba (iš esmės taip pat kraštutinėje) liberalybėje, pasiruošusioje skelbti vatniku bet ką, kas nesutinka garbinti prekių gausos parduotuvėse.
Būtent įsivaizduojamas priešiškų stichijų mastas suteikia dingstį susimąstyti apie Lietuvos „mažumą“, „silpnumą“, gal netgi ir apie jos neapginamumą.
Tai žmonės, žinantys, kokios trapios yra konvencijos ir taikos susitarimai, ir suprantantys, kad tėvynės gynyba yra ne fikcija, ne kažkokia abstrakti veikla erdvėje tarp dviejų valstybių, bet bukas ir grubus prievartos teatras, kuriame laimi ir išgyvena stipresnysis.
Iš dalies tas supratimas lemia, kad šie žmonės tėvynės meilę (taigi ir patriotizmą) kartais instinktyviai pajunta kaip nepasitikėjimą potencialiu priešu, platesne prasme – kaip gniaužiamą pyktį kitam (kuris patriotizmą ir tarnystę tėvynei supranta kitaip; neretai, nors anaiptol nebūtinai – ir kitaspalviui, kitataučiui, kitokios seksualinės orientacijos žmogui ir t.t.).
Nesinorėtų čia perlenkti lazdos, bet neturėtume praleisti pro akis fakto, kad dalį šių žmonių, – bent jau slapčia, – kaitina ir dirgina gana nauja mintis, neva naujaisiais laikais laisvės nė kiek ne daugiau, o gal net ir mažiau nei sovietmečiu („ir už ką gi mes kovojome?“) – išskyrus seksualinę laisvę („iškrypėliai siautėja“), ir taip jie pavojingai priartėja prie tikrųjų vatnikų, ES politkorektiškumą ir laisvamanybę reginčių kaip Didžiojo Brolio apraiškas.
Ir, žinoma, atvirkščiai – daug skaitlingesniam jų būriui būdingas griežtas dalykų skirstymas į Europietiškus (vadinasi, gerus, kokybiškus) ir Sovietinius (netinkamus, atgyvenusius, demoralizuojančius), tad iš tikrųjų nieko nuostabaus, jog ir demokratiją (kuri yra gera, nes iš Vakarų) šie žmonės neretai supranta kaip savo teisę nuspręsti, kas yra gera valstybei, o kas ne, o žmogaus patikimumą išmatuoti pagal palankumą laisvosios rinkos ideologijai.
Be abejo, šiems žmonėms kažkoks prieš DK ar ką nors panašaus protestuojantis, karinės prievolės vengiantis ir net iš jos besityčiojantis anarchistas, arba, pavyzdžiui, toli nuo Tėvynės karjerą darantis mokslininkas natūraliai atrodys grynas vatnikas – tėvynės priešas, ir jų santykiai bus tiesiog pasmerkti nesusipratimams.
Be abejo, šiems žmonėms kažkoks prieš DK ar ką nors panašaus protestuojantis, karinės prievolės vengiantis ir net iš jos besityčiojantis anarchistas, arba, pavyzdžiui, toli nuo Tėvynės karjerą darantis mokslininkas natūraliai atrodys grynas vatnikas – tėvynės priešas, ir jų santykiai bus tiesiog pasmerkti nesusipratimams: pradedant nuo to, kad abi grupės bus suformavusios skirtingą santykį su pačiu žodžiu „Lietuva“ (vietoj jo, arba vietoj žodžio „šalis“, beveik visada, tarsi pabrėžiant savo grynai pilietinį santykį, pilietiškasis jaunimas vartos žodį „valstybė“), o baigiant tuo, kad jų nuomonės susikirs jau anksčiau probėgšmiais minėtoje „audiatur et altera pars“ pozicijoje: pirmųjų visažinystė kai kuriais jautriais atvejais diskusiją tiesiog padarys neįmanoma ir negalima, o antrųjų naivumas reikalaus suteikti žodį netgi „prie Rusijos prisijungti norėjusiems Krymo darbo žmonėms“.
Skirtingai nei vasario 16-osios patriotams, kuriems tėvynė visada liks susijusi su krauju, skausmu ir budėjimu, 2004-ųjų gegužės 1-osios generacijai patriotizmas yra negalutinė, o į kažkokį tolimą, galbūt netgi su saviugda ir asmeniniu tobulėjimu susijusį tikslą orientuota sąvoka; kokybė, kurios nėra, bet kurią galbūt galima sukurti atsisakius mąstymo rėmų ir geografinių, kultūrinių, rasinių ribų.
Natūralu, kad šių žmonių santykis su tėvyne natūraliai bus labiau paremtas ne pasiryžimo ją ginti deklaracijomis ar ginklų rūšių išmanymu, kaip elgiasi A.Bačiulio tekstų skaitytojai, bet ryžtu ginti demokratiją savo artimiausioje aplinkoje ir vadinamąja „diskusijų kultūra“, atsisakant netgi ir paties patriotizmo termino, kuris jiems yra savotiškas tabu; tiesą sakant, įmanoma, kad 2004-ųjų gegužės 1-osios generacijos atstovų pažiūros bus grįstos idėjomis ar prielaidomis, kurios vasario 16-osios patriotams atrodys pavojingos, antivalstybinės (ir, žinoma, prorusiškos, todėl iš jų turėtojas – vatnikas), ypač tokiose kebliose situacijose, kai tie žmonės nuoširdžiai, remdamiesi tariamais „moksliniais argumentais“, kels klausimus dėl pokario partizaninio pasipriešinimo veiksmų ir metodų, arba protestuos dėl, tarkim, karių mitybos raciono, kad būtų užtikrintos teisės New Age praktikuojančiam kariui, tačiau gana akivaizdų pavojų iš Rytų nuoširdžiai regės kaip paranoją (juoba ir karas daugeliui jų nuoširdžiai atrodys tai, kas neliečia civilių).
Vis dėlto tradiciniai patriotai, nors jų pasipiktinimas šių žmonių naivumu ir akiplėšiškumu galėtų pasirodyti teisėtas ir pagrįstas, dažniausiai neįstengia įvertinti fakto, kad laisvė be demokratijos, taigi tam tikra prasme ir be opozicijos jų įsitikinimams, yra nedaug ko verta, ir kad neužtenka būti ją iškovojus ir atkūrus, o dabar tik budėti, stebint, kad kas nors jos nepaglemžtų – kad laisvė būtų, ir būtų tokia, kad dėl jos kritusieji neatrodytų žuvę veltui, reikia nuobodaus kasdienio triūso, reikia abejoti ir tikrinti, kelti versijas ir klysti, ryžtingai aptikti negeroves ir jas viešinti, išlikti blaivais proto, bet drauge išsaugoti ir naivumą, be kurio daugelio tikslų pasiekti tiesiog neįmanoma; ir visa tai mums gali pasiūlyti tik „2004-ųjų gegužės 1-osios Lietuva“.
Kad laisvė būtų, ir būtų tokia, kad dėl jos kritusieji neatrodytų žuvę veltui, reikia nuobodaus kasdienio triūso, reikia abejoti ir tikrinti, kelti versijas ir klysti, ryžtingai aptikti negeroves ir jas viešinti, išlikti blaivais proto, bet drauge išsaugoti ir naivumą, be kurio daugelio tikslų pasiekti tiesiog neįmanoma.
Apskritai svarbu suprasti, kad laisvė ir laisvė būti laisvam šiems žmonėms yra galbūt netgi daugiau nei tiems, kurie tą laisvę apgynė su vėliava rankose ar garsiai už ją melsdamiesi prie Aukščiausios Tarybos – tik jie regi ją šiek tiek kitoje šviesoje: visada pasiruošę atsižvelgti į atskirą individą ir jo poreikius, bet sunkėliau aprėpiantys visumą, netgi vengiantys bet kokio bendresnio apibendrinimo, nes jų akimis tai būtų manipuliacija (dėl ko kartais jų šnekas galima suprasti taip, lyg valstybė jiems būtų natūralus blogis, susijęs su prievarta).
Čia atsiranda galimybė kaltinti šiuos žmones egoizmu, kraštutiniu individualizmu, tačiau aš neabejoju, kad laisvę, – taip pat ir laisvę nuo vadinamųjų „tautinių idealų“, – pavertę savo pasaulėžiūros kertiniu stulpu, jie neišdrįstų delsti, jei pavojus iškiltų vienai tos laisvės daliai – tėvynės laisvei (nors dalis jų dėl savo pacifistinių įsitikinimų tikriausiai pageidautų rinktis ne karinę prievolę, bet kitus tarnystės tėvynei būdus).
Tiesą sakant, daugelis jų jau dabar kaunasi už tai, kad būtų geriau ir patogiau gyventi ne tik hipotetinę rytdieną, bet ir šiandien – tuose pačiuose protestuose, demonstracijose ir lygių teisių paraduose, reikalaujančiuose lygių teisių ir lygių galimybių visiems Lietuvos piliečiams.
Net jei tie protestai ne visada palankiai sutinkami arba nėra protingi ir orūs (nusirengti prie vyriausybės – galimas, tačiau nebūtinai pats geriausias būdas pasakyti savo nuomonę), jie – svarbi mūsų valstybės ateities dalis, bent jau tikrai ne menkesnė nei ta, kuri pasirengusi budėti ir sergėti, kad tos ateities apskritai nesumanytų pasiglemžti kas nors svetimas.
Tik suvokę, koks įvairiapusis, kartais dviprasmiškas gali būti lojalumas savo valstybei, ir bandydami suprasti, kaip iš tikrųjų tai veikia – o čia produktyvus nebent kompromiso, suvokimo, susitaikymo kelias, – galėsime judėti pirmyn.
Matyt, yra atėjęs laikas pripažinti, kad patriotizmo sąvoka nėra tokia monolitiška kaip kai kam galbūt norėtųsi manyti, ypač turint tikslą prastumti į vadovėlius daugiau propagandinės medžiagos. (Gal kaip tik, tarkim, patriotiškiau yra įtraukti į vadovėlius lytinio švietimo kursą, išbraukiant kokį vieną kitą Maironio eilėraštį?)
„Kvaili ir naivūs anarchistai, jie tarnauja Rusijos interesams“ nepasako daugiau negu „jie sužaloti sovietmečio ir atgimimo kovų, visur mato tik grėsmę, ir jiems visai nerūpi žmogaus teisės“.
Taip bendrauti, – o juk, pripažinkime, dažniausiai taip ir bendraujame, – šiandieną yra beprasmiška ir neracionalu. Tik suvokę, koks įvairiapusis, kartais dviprasmiškas gali būti lojalumas savo valstybei, ir bandydami suprasti, kaip iš tikrųjų tai veikia – o čia produktyvus nebent kompromiso, suvokimo, susitaikymo kelias, – galėsime judėti pirmyn.
Vietoj Post Scriptum:
Mūsų valstybė kitados nesugebėjo pastatyti filmo apie Žalgirio mūšį – iš pradžių kažkur išgaravo pinigai, paskui – ir ryžtas. Galbūt tai – galimybė dabarčiai. Sukurti filmą apie kovą už tiesą, kuri nežinoma, apie mokymąsi iš klaidų, apie buvimą su visais kaip vienam iš jų.
Tai būtų iš esmės kitoks – XXI amžiaus patriotinis filmas. Filmas, kuriame svarbus ne siužetas, bet įsiklausymas. O gal net visai ir ne filmas.
