„Kol kas sekasi labai sveikai miegoti, nes tas keturias valandas miegas būna gilus ir sveikas – atsikėlusi nesijaučiu pavargusi. Aš save išmuštravau kaip kareivį, kad turiu būtinai keltis 6 val. arba 6.30 val., jog turėčiau pakankamai laiko įsivažiuoti, nes rytas man yra kančia“, – prisipažįsta kultūros ministrė.
Sprendimų kontūrai kultūros lauke po truputį ryškėja. Atrodo, kad toliau bus dar stipresnių veiksmų. Naujoji ministrė, į šį postą atėjusi iš Lietuvos kino centro, neslepia niekada nevengusi judesio, skatinančio prasmingus rezultatus. L.Ruokytė-Jonsson 20 metų gyveno Šiaurės šalyse ir teigia niekada nebuvusi tylia, ramiai per gyvenimą plaukiančia tarnautoja.
„Aš visada ieškau sąsajų, nes neegzistuoja viena sritis. Jeigu nori kažką nuveikti vienoje srityje, visada atsiranda ir kitos sritys, kurios turi būti vienaip ar kitaip susijusios. Dėl to aš mėgstu tarpdisciplininius menus, man patinka, kaip turbūt daugeliui moterų, sąsajos, mes mėgstame viską susieti, supinti, atrasti ryšį. Vyrams galbūt labiau patinka aiškumas, aiškios dėžutės, kas kur padėta“, – sako pašnekovė.
Buvusi Lietuvos kultūros atašė Švedijos, Danijos, Norvegijos Karalystėse ir Islandijos Respublikoje tikina, kad būtent Šiaurės šalys suformavo ją kaip asmenybę. O iki kultūrinės diplomatijos ji domėjosi teatru ir literatūra. Dar prieš 12 metų Lietuvos rašytojų sąjungos išrinkta metų vertėja už Lietuvos poezijos vertimus į švedų kalbą, Liana laisvai kalba septyniomis kalbomis.
„Jeigu nori tapti visuomenės dalimi, jeigu nori integruotis, kad pajustum tiek bendruomenės, tiek kultūros pulsą, reikia mokėti kalbą. Kitaip tu nepajusi niuansų. Kadangi turėjau troškimą visa esybe įsilieti į tos šalies gyvenimą, tai buvo rimta motyvacija mokytis švedų kalbos“, – pasakoja L.Ruokytė-Jonsson.
Kultūros ministrė tikina, kad kalbų reikia mokytis su meile. Mokymasis turi kelti ne vargą, o malonumą. Tačiau L. Ruokytė-Jonsson prisipažįsta, kad būtent tos meilės, motyvacijos ir malonumo ji pristigo, kai bandė išmokti prancūzų kalbą.
Motyvacijos terminas ministrės kalboje – dažnas. Prisimindama metus, praleistus Švedijoje ir Danijoje, ji patvirtina, kad tas laikas jai davė daug naudos ir rikiuoja ne vieną argumentą, kodėl ten gyvenama kitaip, kodėl tenykštis požiūris į žmogų pranašesnis.
„Tas aspektas, kad moterį priešinga lytis priima kitaip, mane labai maloniai nustebino. Tu gali atsipalaiduoti ir negalvoti, ką pasakysi. Švedijoje nesureikšminami valstybės vadovai, jie yra paprastučiai žmonės ir kartais gali pamatyti juos vaikščiojančius gatvėje su sportiniais bateliais ir džinsais. Pas mus, aišku, protokolas griežtesnis“, – skirtumus vardija reportažo herojė.
