– Jūsų „Disko muzika“ – dabar labai populiari tarp jaunimo, kuris nė nebuvo gimęs, kai ji buvo kuriama. Kaip buvo tuo metu – ar supratote, kad darote tokį progresyvų, laiką aplenkiantį įrašą?
– Mes su Laimiu Vilkončiumi tuo metu supratome, kad žengiame į naujas erdves, į elektroninės muzikos stilistiką, kuri čia dar nebuvo populiari. Pirmiausia, atsirado techninės galimybės. Plokštelių studija smarkiai modernizavosi, gavo daugiakanalį 24 kanalų „Studer“ pultą ir daugiakanalį magnetofoną. Pirmą kartą Lietuvoje atsirado galimybė pasitaškyti garsais kaip reikiant. Tai buvo maždaug 1980 m., tą plokštelę įrašėme 1981-aisiais. Iki tol ilgą laiką dirbau su radijo orkestru. Tai buvo tuometinė bazė mūsų kompozitoriams pasireikšti, nes visos muzikos grupės buvo kategoriškai laikomos mėgėjiškomis ir nebuvo prileidžiamos prie viešo eterio. Gaila, nes daug talentingų vaikinų taip ir nerado išėjimo. Atminty liko „Kertukai“, kurie grodavo šokiuose, bet į oficialią erdvę, deja, nepatekdavo.
Pirmą kartą Lietuvoje atsirado galimybė pasitaškyti garsais kaip reikiant. Tai buvo maždaug 1980 m., tą plokštelę įrašėme 1981-aisiais.
Radijo orkestro vos ne simfoninė sudėtis reikalavo savo specifikos ir aranžuočių, muzikinės erdvės. O man jau knietėjo rasti kažkokius kitokius kelius savo dainų raiškai.
Padariau pauzę, neberašiau dainų, o tuo metu pradėjo rastis disko stilius su soul ir funky elementais. Tie stiliai šiandien taip pat atgimė.
– Kaip jūs išgirsdavote tas naujienas?
– „Liuksemburgo radijas“ buvo išganymas tuo metu. Taip pat „Voice of America Jazz Hour“ su šviesiausios atminties Willis’u Conover’iu, taigi, bazinė informacija mus pasiekdavo. Pasiekdavo žmogų, kuris to norėdavo. Taip pat ir akademinėse technologijose. Mums nereikėjo aiškinti, kas yra dodekafonija, sonoristika, nes mūsų mokytojai – J.Juzeliūnas, E.Balsys – tuo užsiėmė.
Cenzūra griežtai nekontroliavo garso, tik literatūrinei daliai tai galiojo. Tiesa, kartais pasitaikydavo incidentų, kaip kad dėl B.Kutavičiaus, kai kam nors iš CK nepatikdavo, tada Kompozitorių sąjungos pirmininkui reikėdavo glaistyti. Ypač partiniams vadams nepatikdavo triukšmų elementai, jie buvo jiems labai neįprasti.
– O jūsų novatoriška „Disko muzika“ nesulaukė priekaištų?
– Ne, nesulaukė. Mūsų tiražas gana greitai dingo – kaip į vandenį. Tiesa, prieš kokius ketverius metus mane pakvietė į Rūdninkų knygyną, mielą kultūrinę užeigą, kur grupelė entuziastų žavėjosi mūsų plokštele. Mudu su L.Vilkončium ten pasėdėjome išplėstomis akimis, papasakojome, ir vėliau tai aprimo. Mus tik pasiekė aidas, kad „Disko muzika“ – raritetas, kad žmonės vaikosi šitos užsilikusios plokštelės. Vienas vaikinukas net susirado ir atvažiavo pas mane namo, kad pasirašyčiau jam ant plokštelės, kurią dovanojo savo panelei. Tai gražiausias prisiminimas.
– Ta entuziastų grupelė sukėlė visą žavėjimosi „Disko muzika“ bangą. Kažkas šiame laike ir jūsų muzikoje susijungė.
– Vienas panašios muzikos pavyzdys mūsų aplinkoje tada jau buvo – latvių „Zodiakas“. Jie išleido didelio pasisekimo sulaukusią plokštelę. Vis dėlto jos muzikinės mintys buvo daugiau akademiškos, tradicinės, įprastos. Tuo tarpu aš ir mano mintis perpratęs Laimis Vilkončius, atvėręs sau erdvę aranžuotei, ėmėmės daug abstraktesnių ir konstruktyvesnių sprendimų.
Kur šios muzikos sėkmė šiandien? Kodėl jaunimui, kuris šiandien taip žavisi logotipiniais ir asketiškais šūkiais, ji tiko? Bet juk tai ir slypi šitoje muzikoje, tose aranžuotėse. Šitoks mąstymas neatrodo pasenęs ir palyginus su tuo, ką dabar transliuoja įvairūs radijai arba su nemaža dalimi dainų, skambančių mūsų „Eurovizijos“ atrankoj. Matyt, tai ir stebina.
Mano indėlį tame įraše pratęsė Vilkončiaus vizija, jo menas. Jis apskritai nuostabus aranžuotojas ir puikus kompozitorius. Gaila tik, kad jo muzikos yra mažai. „Disko muzikoje“ jis darė kompiuterinį meną sintezatoriams. Bet ir jo orkestruotės didžiajam orkestrui yra etaloninės. Tai šimtaprocentinis komfortas ausiai ir sielai.
– „Disko muzikoje“ komfortą ausiai ir sielai kuria ir poezija. Ar eiles rinkotės jau pritaikydami jas prie muzikos?
– Du tekstai ten yra genialaus poeto V.P.Bložės. Su juo mes visada dirbdavome jau „ant muzikos“. Tai neįtikėtinas žodžio virtuozas. Kiti tekstai yra Jono Mačiukevičiaus. Ten muzika buvo derinama su tekstais. Tų tekstų tematika gana specifinė. Tuo metu po plačiąją sovietiją buvo nemažas judėjimas, kur kas laisvesnis, nei anksčiau. Jau kvepėjo perestroika. Nors kvepėjo ir dar kai kas. Mano vienas giminaitis, kuris devintajame dešimtmetyje dirbo ekonomikoje, man sakė – šalies ekonomika nebevaldoma, bus didelės permainos. Teko palaukti 10 metų, įvyko stebuklas ir mes išsilaisvinome.
J.Mačiukevičiaus tekstai buvo konkrečiai skirti „priverstinai savanoriškoms“ statybinėms brigadoms. Kaip ten bebūtų, tai ir naujų meilių atradimas, ir Tėvynės Lietuvos ilgesys, ir naujų horizontų pamatymas, ir – pamatymas vietų, kur mūsų žmonės buvo išvežti ir žuvo sukaustyti leduose ir pakirsti ligų. Tas literatūrinis darbas turėjo prasmės.
– Štai kiek šaltinių subėgo į tą plokštelę. 35-eriems metams prabėgus ji skamba taip pat gaiviai, taip pat naujai – jūsų kūryba įveikė laiko kilpą. O kodėl prieš „Disko muziką“ jūs darėte pauzę dainų kūrime?
– Pajutau, kad nėra erdvės minčiai. Daug šlagerių, baladžių. „Jūros laiškai“, „Kalnų sakmė“, bosanova „Žiedai žiedai“, kurią labai gražiai įrašė S.Povilaitis, „Rugpjūčio baladė“... Bet tai romantinė stilistika. Man norėjosi pereiti į tiesmukiškesnę stilistiką, į tą pačią logotipinę raišką. Yra tokia daina „Mėnesiena“, kurią yra įrašęs M.Suraučiaus ansamblis. Kai per vieną laidą man ją pagrojo, aš pats aiktelėjau, – koks keistas daiktas! Dar prisidėjo M.Suraučiaus menas su hipiškais elementais – stulbinantis dalykas. Mano aranžuotė buvo orkestrinė, švelnesnė. Laimis Vilkončius ir padainavo, jis juk žavingai, labai poetiškai ir jautriai dainuoja.
– Jūs kasdien rašote? Nė dienos be natos?
– Nebent kas nors išskirtinio sutrukdo, o šiaip – kas dieną sėdžiu prie savo MIDI sistemos ir dirbu. Mano užmojai dabar kuklesni ir apsiriboja akademine muzika. Daug rašau vargonams ir styginių orkestrui. Man patinka monolitinis skambesys, kuris duoda daugybę atspalvių. Ten labai gerai jaučiuosi. Akademinė kūryba prasidėjo po studijų – rašiau vargonams, kantatas, kurios, beje, vis dar gyvos, štai po 30 metų kauniečiai atliko Čiurlioniui skirtą „Saulės poemą“.
Atidaviau dainų kūrimui apie dvidešimt metų. Po to lūžio dainų periodas užsibaigė, ir šiandien manęs tai netraukia.
Po to, matyt, didžiulis rusiškos produkcijos antplūdis per radiją paskatino rašyti dainas. Tuo labiau kad pajutau, jog turiu dovaną rašyti melodijas. Kad galiu formuluoti aiškią muzikinę mintį.
Žinoma, mano profesorius Julius Juzeliūnas smerkiančiai į tai žiūrėjo. Atidaviau dainų kūrimui apie dvidešimt metų. Po to lūžio dainų periodas užsibaigė, ir šiandien manęs tai netraukia.
– O kaip gimsta melodijos, kurios paskui paliečia tiek daug širdžių? Įmanoma tai atsekti?
– Melodijos, kaip, beje, ir akademinės muzikos „vežantis“ tematinis branduolys, tai tam tikro emocinio lauko išlydis. Tu koncentruojiesi į kažkurią pusę, kartais reikia nemažai laiko, kol blyksteli ta žiežirbėlė, ir tada nuplaukia. Daina toks daiktas – jeigu ją neša, ji pasirašo, o jeigu pradedi zulinti, tai ji ir užsizulina. Žinoma, kad tinkamai padarytum, reikalingas geras amato išmanymas. To dažniausiai trūksta mūsų mielam jaunimui. Daug talentingų intonacijų, gražių sumanymų, kurie nukenčia dėl to, kad nepilnavertiškai pateikiami. Stilius čia nesvarbu. Trūksta tinkamos kompozicinės struktūros. Taip jau yra, deja.
– Ar yra šiuolaikinių lietuvių dainų autorių, kuriuos girtumėt, kuriais žavėtumėtės?
– Dabar autoriaus pavardė – slaptas daiktas. Mūsų televizijos retai skelbia autorių vardus. Kai pasižiūriu Latvijos pirmąjį kanalą, jie būtinai kokias dešimt sekundžių rodo autorių pavardes, kai skamba daina. Šiuo atžvilgiu jie kur kas korektiškesni. SEL yra padaręs labai gražių dainų. S.Stavickis-Stano turi tą logotipo talentą kaip retas, randa išraiškos, šilumos.
– O Ten Walls – Marijus Adomaitis, elektroninės muzikos korifėjus Lietuvoje?
– Jis yra mano dvi dainas padaręs tobulai. „Vėjas man pasakė“ perdarė dviem variantais. Labai greitu ir labai lėtu, dėl to lėto aš tiesiog žodžių neturiu. Labai delikačiai ir gražiai padarytas. Mano melodija atsiskleidžia kaip gražiausias žiedas.
– Papasakokite apie savo studijas, kaip atradote savy kompozitoriaus talentą?
– Muzikos akademijoje kompoziciją man dėstė J.Juzeliūnas. Jo mokykla buvo konstruktyvi, svarbiausia, išmokiusi įsigilinti į didžiąsias kūrinio proporcijas, dėstymo logiką, formos formavimo subtilumus, ir – orientuotis į tautiškąjį intonacinį žinyną. „Likime namuose“, – sakydavo Juzeliūnas, – „kol mes tokie, mes įdomūs pasauliui, gal ir keisti, bet įdomūs“. Jis teisus šimtu procentų.
– Jūsų „Disko muzikoje“ yra to tautinio skambėjimo?
– Be abejo – intonacijose, Vilkončiaus kontrapunktuose ir mano. Juzeliūnas labiau kalbėjo apie akademinę muziką ir jos struktūras. Aš niekada nenaudojau tiesioginių citatų. Viskas yra subtiliuose vingiuose, kurie daro muziką autentiška, kiek aš tai sugebu. Tai, kaip aš įsivaizduoju savo tautiškus namus ir savo tautiškąjį identitetą, kalbą.
– O tai turėtų išlikti? Jaunimas, kuris metasi į elektroninę muziką, kuris žavisi jūsų „Disko muzika“, turėtų sąmoningai „likti namuose“?
– Reikia ieškoti savų kelių likti namuose. Viskas priklauso nuo jų intelekto, polėkio, galimybės sintezuoti. Negalima kartoti to, kas buvo, reikia ieškoti savo kelio. Žmonės ir naujausiais laikais randa tokių kelių. Pvz., SEL muzikoje yra nuostabių intonacijų, kurios taip atliepia senoms lietuviškoms darbo dainoms, su savo tūkstantmete tradicija, kad kartais pagaugai eina girdint.
Pvz., SEL muzikoje yra nuostabių intonacijų, kurios taip atliepia senoms lietuviškoms darbo dainoms, su savo tūkstantmete tradicija, kad kartais pagaugai eina girdint.
– Gal jie to net nesiekia sąmoningai?
– Bet jie to neatmeta, nors gali atmesti.
– Melodijų kūrimas jums susijęs su intensyviu emociniu lauku, jo išlydžiais. Ar kurdavote, ar skirdavote dainas savo žmonai?
– Turiu nuostabią žmoną, nepaprastą žmogų, su kuriuo pažįstamas nuo gimnazijos laikų. Mes bendraklasiai. Bet mano „meilės muzika“ yra tik vienas kūrinys – „Trys šokiai“, kurių orkestrinę versiją S.Sondeckio orkestras grojo daugiau kaip 400 kartų. Šis kūrinys jai specialiai dedikuotas. Ji yra klausytoja, ir pasako savo nuomonę, ypač, kai jaučia, kad per ilga, kad reikia žirklių. Aš jai labai dėkingas už tai.
– Ar yra laimingo santuokinio gyvenimo receptų, taisyklių?
– Svarbiausia taisyklė yra savitarpio pagarba ir tono nekėlimas. Reikia kalbėtis ir išklausyti vienas kitą. Kartais ne visada iškart pavyksta, kartais ji man turi ilgiau paaiškinti, kaip viskas turi atrodyti, nei aš jai.
– Ar jums neatrodo, kad dabar populiariojoje muzikoje vyrauja stiliaus kokteiliai ir perdirbiniai, o originalios muzikos mažiau?
– Perdirbiniai turi savo žavesio, nes perdirbama tai, kas yra tvirtai suręsta ir vertinga. Niekas šiukšlių neperdirbinėja mene, nors ir iš to kartais padaro visai neblogą meną. Tie variantai – gražu, ypač pramoginėje muzikoje. Kažkada, rodos, per „Žinių radiją“ išgirdau tūkstantis pirmą D.Elingtono „Karavano“ versiją – dar negirdėtą, ir apėmė džiaugsmas, kad žmonės sintezuoja naują išeitį, spalvą, horizontą. Vadinasi, intelektas nebunka.
Tikras, profesionalus menas, tas, kuriame yra fundamentalus proporcijų pojūtis, visada palieka tam tikrus paminklus, kurie išlieka. Filosofai, tiesa, sako, kad mene nieko kito nėra, tik nuolatinė degradacija. Bet ji taip gražiai kvepia, tokia įdomi ir graži! Kiekviena epocha tarsi vis blogesnė ir blogesnė. Tik po kurio laiko pasirodo, kad – ne. Naujos kartos perpranta naujai tai, kas buvo sukurta iki jų, įjungia į savo gyvenimą. Didžiosios žmogiškos vertybės yra universalios. Jos nesikeičia. Keičiasi tik drabužiai. Kaip gali keistis padorumas? Jis yra arba jo nėra. Lygiai tą patį, ką prieš tūkstantį metų savo vokaliniuose motetuose parašė Perotinas, lygiai tą patį darome mes, tik ten tų natų šiek tiek daugiau ir jos kitaip juda.
– Ar naujos technologijos reiškia, kad bus dar daugiau geros muzikos?
– Be abejo. Viskas priklauso nuo talento, nuo atrankos. Nuo kūrėjų intelekto, išsilavinimo, fantazijos, kultūros. Jeigu jis kalba keikdamasis ir jo muzika bus tokia pati.
– Ką palinkėtume jauniems žmonėms, kurie žavisi jūsų „Disko muzika“ ir prašo jūsų autografo ant to vinilo?
– Linkiu mokytis, šviestis, skaityti daug knygučių, viską perprasti daug geriau. Svarbiausia – netingėti, dvasiškai judėti. Dirbti – savo ir savo Tėvynės labui.
Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“
