Pasigirdo aiškinimų, kad tai propaganda, ne mažiau pavojinga lietuvių intelektualams kaip Gazmanovo ir kitų popžvaigždžių bei Rusijos televizijos kanalų – paprastai liaudžiai. Šitaip kalbant visų pirma ignoruojamas akivaizdus faktas: Rusijos grėsmės akivaizdoje kultūros elitas ir apskritai didžioji dalis inteligentijos yra vieningi ir patriotiškai nusiteikę. Bandymas juos pavaizduoti kaip kvailelius, kurie, žiūrėk, tuoj pasiduos Sokurovo geopolitiniams pasvarstymams, yra savaime kvailas.
Čia kyla svarbus klausimas: ar mes kultūros veikėjus rikiuosime į vieną griežtą gretą, kaip sovietiniais laikais?
Vladimiras Laučius pateikė vienintelį kultūrininkų ideologinio „apsinuodijimo“ pavyzdį: kai kurie nepritarė Žaliojo tilto skulptūrų pašalinimui. Čia kyla svarbus klausimas: ar mes kultūros veikėjus rikiuosime į vieną griežtą gretą, kaip sovietiniais laikais? O šio klausimo išklotinė tokia: ar kaltintojai iš tikrųjų mano, kad tie, kurie pasisakė už skulptūrų palikimą, buvo paveikti Putino propagandos arba ilgisi sovietmečio? Ar kaltintojų tik tokia skurdi vaizduotė? Ir ar mes negalime leisti nuomonių pliuralizmo kitokiu pagrindu? Dauguma kultūros veikėjų aiškiai pritarė skulptūrų pašalinimui, tai ar reikia kalti prie kryžiaus kitokią nuomonę, išreikštą dėl visai kitokių priežasčių, negu įsivaizduoja fundamentalistai?
Didžioji rusų literatūra, kuri yra neatskiriama pasaulio kultūros paveldo dalis, nėra persmelkta kokio nors vieningo mentaliteto, kokios nors nuodingos dvasios, kurios persiėmę lietuviai imtų pritarti Putino politikai ir Kremliaus imperialistinio revanšizmo užmačioms. Tai nėra indoktrinacijos pastanga. Iracionalumo galima rasti ir dalyje vokiečių filosofijos, romantizmo literatūroje, simbolistų arba siurrealistų kūryboje ir apskritai įvairiose Vakarų kultūros srityse.
Gal vertėtų suvokti, kas yra politika, kas yra kultūros politika ir kas yra menas. Latvių teatro režisierius Alvis Hermanis (kuris yra Europos masto garsenybė, pavyzdžiui, statantis operą Berlyno, spektaklį Vienos garsiausiuose teatruose ir kitur Europoje) po Rusijos agresijos prieš Ukrainą jau 2014 metų kovą atsisakė su savo Rygos teatru gastroliuoti Rusijoje ir sumanymo statyti numatytą spektaklį Maskvos Didžiajame teatre. Tai buvo kultūros politikos veiksmas.
Menas yra jo spektaklių turinys, kuris dažniausiai neturi nieko bendro su politika. Reikia pasakyti, kad Lietuvos menininkai ir kultūros žmonės visa tai yra aiškiai suvokę, ir tuo reikėtų džiaugtis, užuot ieškojus sufantazuotų kultūros žmonių paklydimų. Bet kai kas mūsų kultūros žmones laiko nesusitupėjusiais naivuoliais, kurie, žiūrėk, tuoj ir sugers kai kurių rusų kultūros veikėjų skleidžiamus putiniškus nuodus.
Ir, beje, Sokurovas nėra Rusijos imperializmo ir putinizmo propagandistas, koks, pvz., yra kitas garsus režisierius – Nikita Michalkovas. Sokurovas, kaip pats teigia, balsuoja už opozicinę partiją „Jabloko“; bet nuskambėjusiame interviu kai kuriais klausimais tiesiog išreiškė daugumos Rusijos gyventojų nuomonę, ir ji mums yra visai nepriimtina – tai tiesa. Visų pirma, gana primityvu manyti, jog lietuvių kultūrininkai tokie primityvūs, kad nesugebėtų atskirti talentingo režisieriaus meninės veiklos nuo jo politinių pažiūrų ir pastarosioms pasiduotų.
Antra, mums vertėtų šaltai priimti tai, kad kai kurie talentingi rusų menininkai laikosi mums nepriimtinų politinių pažiūrų, ir nereaguoti į tai nervingai. Ir neužmiršti, kad kai kurie menininkai, pvz., tokio pat pasaulinio garso rašytojai, kaip Sokurovas režisierius, Liudmila Ulickaja arba Vladimiras Sorokinas, yra atvirai ryžtingi Putino režimo priešininkai. Rusija visada turėjo ir turės laisvai mąstančių ir savo nuomonę atvirai reiškiančių menininkų bei intelektualų. Sovietmečiu tokių turėjo daug daugiau negu lietuviai.
Tokie aiškintojai galėtų pagrįsčiau teigti taip: „Nei apie rusų, nei apie pasaulio kultūrą nieko neišmanau, bet nuomonę reiškiu.“
Interneto komentaruose arba Facebooke kartkarčiais vis šmėsteli teiginių, kad rusai geros literatūros sukūrė tik XIX amžiuje arba kad rusų kultūra baigėsi po bolševikų revoliucijos. Tokie aiškintojai galėtų pagrįsčiau teigti taip: „Nei apie rusų, nei apie pasaulio kultūrą nieko neišmanau, bet nuomonę reiškiu.“ Pagal analogiją su ta garsiąja 1958 metais daugelio viešai kartota fraze apie Boriso Pasternako romaną „Daktaras Živago“: „Knygos neskaičiau, bet smerkiu.“ Pasternakas buvo vienas iš daugelio talentingų XX amžiaus rusų rašytojų. Yra jų ir dabar.
O remiantis daugybe XX amžiaus politinių batalijų pavyzdžių, verta suvokti, kad menininko kūryba ir jo politinės pažiūros yra skirtingi dalykai. Talentingų menininkų kūryba išliks amžiams, o kai kurios jų pažiūros liks tik kaip pašalinis kuriozas. Istorijoje tokių pavyzdžių netrūksta: Knutas Hamsunas ir Ezra Poundas pritarė naciams. Komunizmu ar net stalinizmu susižavėjusių menininkų Vakaruose buvo dar daugiau. Reikia džiaugtis, kad šiuo metu tarp įtakingesnių lietuvių visų sričių kūrėjų „naudingų idiotų“ nesimato, labai mažai jų ir Vakaruose.
Ir kam jau kam, o mums, lietuviams, yra ką prisiminti. Salomėja Nėris (o ir kai kurie kiti) pasielgė išdavikiškai. Tačiau Nėries ankstesnioji poezija tebėra lietuvių literatūros lobyno dalis, ir niekas to nepakeis. Juk turbūt nemanome, kad tie, kas žavisi eilėraščiu „Rudenio arimuos“, taip pat žavisi ir „Poema apie Staliną“? Tad nereikėtų laikyti naivuoliais ir tų, kurie gėrisi puikiu Aleksandro Sokurovu filmu „Frankofonija“ (beje, aukštinančiu Vakarų kultūrą), ir manyti, kad dėl to jie taip pat skeptiškai žiūrės į Lietuvos narystę NATO.
