Vos prieš kelias dienas į Lietuvą po premjeros Vokietijoje grįžęs L.Pautienius pasidalijo mintimis apie savo esamus ir būsimus planus Lietuvoje ir užsienyje.
– Prieš porą dienų Diuseldorfo operoje dainavote G.Verdi operos „Traviata“ premjeroje. Koks tai spektaklis?
– Taip, pati premjera buvo ne Diuseldorfe, o Diusberge, bet tai – tas pats teatras, tiesiog turime dvi scenas. Visi solistai buvo iš teatro trupės, dirbo žinomas vokiečių režisierius Andreas Homoki. Šiuo metu jis yra Ciuricho operos generalinis direktorius, o prieš tai buvo Berlyno Komische operos meno vadovas. Pats spektaklis nėra naujas, jo premjera vyko dar 1996 metais Bonoje, po to jis buvo perkeltas į Leipcigą ir dabar tai – jau trečias teatras, kuriame atliekamas šis kūrinys. Aš dainavau Žermoną – pagrindinio herojaus Alfredo tėvą.
– „Traviatoje“ esate dainavęs ne vieną kartą. Ar dar gali kas nors nustebinti?
– Pirmą kartą dainavau Estijoje, atrodo, 2004 metais, po to Rygos operoje, tuomet Kaune, dar kartą Rygoje, bet jau atnaujintame spektaklyje, ir štai dabar – Diusberge. Tai – mano penktasis „Traviatos“ pastatymas ir penktasis Žermonas.
Šis Diusbergo variantas yra sudėtingas ir reikalauja iš solistų labai daug, nes visi yra matomi kaip per padidinamąjį stiklą. Scenografija sumanyta taip, kad scena lieka tuščia. Dekoracijų, daiktų, kuriais būtų galima pasinaudoti, lyg ir nėra. Yra apšvietimas, yra galinis scenos paveikslas, pati scena – kylanti, puslankio formos. Visos grindys – lyg veidrodinės, išdėstytos kvadratėliais ir išpurkštos spindinčiu laku. Vienintelis „daiktiškas“ scenografijos elementas yra pirmame veiksme iš grindų pražystančios gėlės. Ir tą žiedų jūrą nuskina atėjęs choras.
Tokį asketišką vaizdą „atperka“ kostiumai, kurie yra dviejų spalvų – juodos ir baltos. Nors scenoje – šiuolaikinis minimalizmas, kostiumai yra tradiciniai „Traviatos“ operai – pūstos suknelės ir t.t.
– Kuo šis vokiečių „Traviatos“ spektaklis skiriasi nuo kitų?
– Skiriasi tuo, kad, kaip ir minėjau, solistui nebėra už ko pasislėpti. Taigi atsiranda labai daug aktorinio darbo. Kadangi aš jau daug kartų dainavau šią operą, man buvo paprasčiau, bet Alfredo ir Violetos vaidmenys teko jauniems solistams, be to, jie juos atliko pirmą kartą. Tad debiutuoti tokiame pastatyme, kur viskas priklauso nuo tavo meistriškumo ir aktorinių sugebėjimų, kai scenoje jautiesi visiškai vienas, – yra didžiulis stresas. Dar vienas sunkus dalykas, kad buvo tik viena sudėtis – nė vienas iš mūsų neturėjo dublerių.
– Režisierius Andreasas Homoki yra vadinamas vienu įsimintiniausių avangardinio, netradicinio teatro režisieriumi. Koks įspūdį apie jį susidarėte dirbdami kartu?
– Pirmą repeticijų savaitę mes dirbome su asistentais – žmogus vadovauja tokiam teatrui, kaip Ciuricho opera, taigi natūralu, kad jis yra užimtas. Be to, šis spektaklis jau buvo pastatytas anksčiau. Režisieriaus darbe avangardo ar naujovių nepastebėjau. Vaidmenys buvo kuriami, remiantis klasikine logika, neišradinėjant dviračio. Iš mano pusės nekilo jokių nesutarimų. Tai buvo vienas iš retų atvejų, kai darbo metu nebuvo pakeltas balsas.
Žinoma, būdavo momentų, kai lyg ir norėjosi daryti kažką kitaip. Nemačiau kitų šios produkcijos variantų. Tikiu, kad kituose teatruose mano vaidmens atlikėjas galėjo būti labiau patyręs, vyresnis nei aš. Galbūt dėl to atkartoti kai kuriuos jau surepetuotus gestus, ypač dirbant tik su asistentu, buvo sudėtinga. Bandžiau prisitaikyti, naudodamas kituose spektakliuose savo įgytą patirtį, o atvažiavus pačiam režisieriui, vėl teko kai ką keisti. Tačiau jam atvykus visas darbas iš tiesų labai palengvėjo. (Šypsosi)
– Lietuvoje Verdi „Traviata“ yra beveik nacionalinė tautos opera. Kaip ją priima Vokietijos žiūrovai ir kokią vietą ji užima vokiečių operos repertuare?
– Aš manau, kad „Traviata“ yra mėgstama ne tik Lietuvoje. Man tik pasirodė labai keista, kad Vokietijoje premjera vyko savaitės pradžioje, antradienį, nors paprastai jos vyksta savaitgaliais. Ir mes, stebėdami bilietų pardavimus, dar prieš porą savaičių pamatėme, kad į premjerą yra nupirkta tik pusė bilietų, o į savaitgalį vykstantį spektaklį parduoti visi. Vis dėlto atėjus premjerai, salė buvo visiškai pilna. Iš to tik galėjau susidaryti įspūdį, kad „Traviata“ – visais laikais populiarus spektaklis.
Be to, 2013-ieji yra jubiliejiniai G.Verdi metai. Kaip tik likus savaitei iki „Traviatos“ premjeros teatre buvo kitos G. Verdi operos – „Luiza Miller“ – premjera.
– Iš nuotraukų matėme, kad jums buvo padarytas įspūdingas, sendinantis grimas. Ar nebaisu buvo pamatyti save po 30 metų?
– Na, Estijoje buvau dar įspūdingiau nugrimuotas. Tai vyko beveik prieš dešimtį metų, tad ir sendinti mane reikėjo daug labiau. (Juokiasi) Bet šį kartą grimas buvo labai vykęs – minimaliomis priemonėmis buvo išgautas maksimalus rezultatas. O pamatyti save po 30 metų buvo labiau įdomu negu baisu.
– Kaip grimas ir šukuosena paveikia jūsų personažą?
– Be abejo, atlikti vaidmenį tampa daug lengviau, nes automatiškai atsiranda laikysena, pasikeičia net ir žvilgsnis.
Jeigu grįžtume prie kostiumų – aš vilkėjau storą lietpaltį, o dar ir perukas ant galvos uždėtas taip, kad atrodo, jog esi su kepure, taigi šalta tikrai nebuvo. Po spektaklio mano marškinius nuo prakaito buvo galima tiesiog gręžti. (Juokiasi)
– Diuseldorfo operoje esate jau nuo 2009 metų. Per tą laiką sukūrėte tikrai nemažai svarbių vaidmenų.
– Per šį laiką Vokietijoje atlikau 11 vaidmenų. Na, pradėkime iš eilės: Achilas – G.F.Hendelio operoje „Julius Cezaris“, Orkanas – J.Ph.Rameau „Paladinuose“, Oneginas P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, Silvijus – R. Leoncavallo „Pajacuose“, Šarplesas – G.Puccini „Madam Buterfly“, Marčelas – G. Puccini „Bohemoje“, Don Žuanas W.A.Mozarto „Don Žuane“, Grafas – W.A.Mozarto „Figaro vedybose“, J.Bramso „Vokiškasis Requiem“, dabar – Žermonas.
– Džiugu, kad Lietuvos žiūrovai galėjo išvysti jus, atliekantį kelis vaidmenis iš šio sąrašo ir Lietuvoje, bohemiečių spektakliuose. O kokius naujus darbus ruošiate šiam sezonui?
– Šį sezoną naujas bus tik Albero vaidmuo J.Massenet „Verteryje“.
– Ar jau spėjote priprasti prie gyvenimo Vokietijoje? Ar galėtumėte sakyti, kad ši šalis tapo jūsų namais?
– Ne, namai visuomet liks Merkinėje. Jei nekonkretizuočiau, sakyčiau, kad namai visuomet bus pati Lietuva. Ir nemanau, kad pasilikčiau Vokietijoje. Dabar turiu kontraktą iki 2016 metų, o kas po to – dar nežinau.
– Kokie trys dalykai jums Vokietijoje patinka labiausiai ir kurie – nepatinka iš viso?
– Man labai patinka klimatas – prieš kelias dienas ten vis dar buvo 20 laipsnių šilumos. Vasaros būna karštos, o žiemos – ne tokios žiemiškos.
Jeigu kalbėsime apie teatrą, jame yra labai malonus ir geranoriškas kolektyvas. Kas man ten nepatinka, tai tik perdėta tvarka. O daugiau pretenzijų neturiu. (Juokiasi)
– Dabar jūsų laukia pasirodymas VCO ROCK koncertuose, kur operų arijos bus atliekamos roko stiliumi. Ar neteko pačiam vaikystėje dainuoti roko grupėje?
– Ne, roko dainuoti niekada neteko, nors mokykloje turėjome subūrę vokalinę grupę su keturiais draugais, bet mes atlikome tikrai ne roką, gal daugiau populiariąją muziką. Grupėje aš dainavau ir grojau klavišiniais. Tai buvo 7 ar 8 klasėje.
– Ar pats nesidomėjote roko muzika?
– Ne. Be abejo, pasiklausydavau ir roko, bet man artimesnė buvo šokių muzika.
– Kokie įspūdžiai išlikę apie Vilniaus sporto rūmus, kuriuose ir įvyks būsimas projektas?
– 1987 metais ten vyko „Jaunimo estrada“, į kurią važiavome su klase. O kiek juose matyta krepšinio varžybų, koncertų... Didžiausias išlikęs įspūdis – tas didingumas, ta kylanti tribūna, aikštelės dydis. Ypatingai mažam vaikui tai buvo neišdildomas įspūdis... Taigi bus smagu po tiek metų įžengti į šią erdvę. Manau, kad jausmas bus puikus ir tas didingumas neturėtų būti niekur dingęs.
– Jau girdėjote savo arijas. Ar jums artima tokia roko aranžuotė?
– Man ji patinka ir, manau, kad turėtų skambėti labai įdomiai. Tai – visiškai kita muzika, besiskirianti nuo originalo, skambanti kitaip ir tikrai įdomiai, intriguojančiai.
– Ne pirmą kartą bohemiečiai dirba su alternatyvios, ne klasikinės muzikos atstovais. Prieš 3 metus jūs pats dainavote elektroninėje operos fantazijoje „XYZ“. Kokie įspūdžiai išlikę iš praėjusio projekto? Ką tokie eksperimentai suteikia solistui?
– Galiu pasakyti, kad vokalas išlieka toks pat. Pati mano dainavimo stilistika niekaip nepasikeitė. Elektronika, manau, daugiau keitė pačią nuotaiką, spalvą. Jei kalbėčiau tik iš savo patirties, galiu pasakyti, kad kas kartą dainuojant, svarbiausia būna perteikti kūrinio mintį, žinoma, keičiantis muzikos stiliui šis tas vis dėlto kinta.
Lyginant elektroninę muziką su roku, sakyčiau, kad čia atsiranda daugiau netikėtumo, juk elektroninėje muzikoje viskas jau yra užprogramuota, o čia groja gyvi žmonės. Roko muzikoje didėja improvizacijos tikimybė.
