Plačiai nuskambėjo jo pareiškimas mokytojams, jog algos didės tik tada, kai pagerės mokinių mokymosi rezultatai; kalbėdamasis su „Info TV“ žurnaliste Indre Makaraityte, jis kaip esminę švietimo problemą paminėjo neįvardintus pedagogus, kurie, dirbdami tik dalimi etato, yra pasigviešę per didelių atlyginimų. Per Vyriausybės valandą Seime, reaguodamas į parlamentaro Arūno Gelūno repliką, jog „pirmoko pasą“, leidžiantį nemokamai susipažinti su prasminga kultūros įstaigų veikla, reikėtų įteikti finansų ministrui, S.Skvernelis atrėžė, kad kultūros institucijos nesiekia nė darželinukų finansinio raštingumo lygio, kad valstybės pinigai čia naudojami neefektyviai ir švaistomi.
Atkreipti dėmesį į tai reikėtų todėl, kad požiūris į šias, pačias sudėtingiausias ir sykiu trapiausias gyvenimo sritis yra geriausias valdančiųjų požiūrio į visuomenę apskritai, į eilinį žmogų rodiklis.
Žmogus, nesusijęs su kultūra ir švietimu, gali paklausti: kas man darbo griežtas premjero tonas šiuo adresu, juoba kad viešojoje erdvėje laikas nuo laiko pasirodo žinių apie vieno ar kito asmens arba institucijos abejotinus reikaliukus?
Atkreipti dėmesį į tai reikėtų todėl, kad požiūris į šias, pačias sudėtingiausias ir sykiu trapiausias gyvenimo sritis yra geriausias valdančiųjų požiūrio į visuomenę apskritai, į eilinį žmogų rodiklis. Tie, kas atidžiau seka dabartinės Lietuvos Respublikos politinius procesus, daugelį kartų gavo patvirtinimą, kad konkrečios vyriausybės kultūros ir švietimo politika yra visos jos politikos lakmuso popierėlis ir miniatiūrinis modelis.
Ši vyriausybė atėjo su socialinių ir ekonominių reformų, kurios gerintų padėtį visuomenės segmento, nepakliūvančio į maždaug penkis turtingiausių šalies gyventojų procentus – tai yra vidurinės klasės, vėliava. Kadangi vidurinės klasės gerovė neįsivaizduojama be kokybiško švietimo, ypač aukštojo mokslo, ir kultūros, atitinkamai daug šiose sferose planuota keisti ir reformuoti.
Praėjusį rudenį rimčiau pasidomėjau, ką partijos siūlo daryti kultūros srityje, ir valstiečių programa man padarė tikrai pozityvų įspūdį. Kaip literatas galiu patikinti, kad ne tik jos turinys – esamos situacijos įvertinimas, tikslai, susisteminti pačių kultūrininkų siūlymai – bet ir būdas, kuriuo ji kreipėsi į kultūros žmones, skyrėsi nuo kitų programų, ypač nuo anuomet valdžiusių socialdemokratų mediniu žargonu (kelsime-didinsime-gerinsime) sulebedytos programėlės.
O dabar turime štai ką – kultūrininkai ir pedagogai nepajėgūs pasiekti gerų rezultatų, taigi yra negabūs veltėdžiai, be to, jie yra finansiniai nemokšos ir švaistūnai (čia kad nesakytumėm to stipraus žodžio iš „v“ raidės). Reikia pabrėžti, kad rūstus vertinimas daromas nieko konkrečiai neįvardijant, vadinasi, taikant visai sričiai, ir to nebandoma net retoriškai atsverti teiginiu a la „bet dauguma yra darbštūs ir sąžiningi žmonės“. Kas gi atsitiko?
Vienas dalykas – įvyko (deja) tradicinis radikalus Lietuvos politikos lyderių virsmas iš „Prieš“ į „Po“.
Nemanau, kad valstiečių programinės nuostatos, bent jau kultūros ir švietimo srityje, buvo sąmoningai kurtos siekiant suvilioti ir apgauti rinkėją. Vienas dalykas – įvyko (deja) tradicinis radikalus Lietuvos politikos lyderių virsmas iš „Prieš“ į „Po“. Iš tų, kurie atsižvelgia į įvairias visuomenės grupes – į tuos, kurie girdi vien pavaldinių ir interesantų meilikavimus, iš tų, kurie kritikuoja ir siūlo, kurie išklauso skirtingas nuomones – į tuos, kurie viską žino geriausiai, o kažkokios ten diskusijos, anot Virgio Valentinavičiaus bon mot, „tik trukdo valdyti valstybę“.
Be to, mūsų šalies specifika tokia, kad apatiškas ir nevieningas vidurinis luomas neturi stipresnių organizacijų, lobistinių grupių ar kitokių galimybių laikotarpiu tarp rinkimų ginti savo interesus ir spausti valdančiuosius laikytis įsipareigojimų; tuo tarpu tokias galimybes – labai išplėtotas, apimančias ir sąjungininkus valstybės aparate, ir politinius bei finansinius svertus, ir, ne paskutinėje vietoje, viešosios erdvės figūras bei visuomenės nuomonę formuojančią žiniasklaidą – turi tie, kurių interesus esamas status quo atitinka.
Praėję pirmieji naujos vyriausybės metai pasižymėjo itin aktyviu šių galimybių naudojimu, tinkama linkme kreipiant politikų nuostatas ir prioritetus, sudarant atitinkamas darbotvarkes, nuteikiant juos, kad padėtis valstybėje iš tikrųjų visiškai kitokia, nei šiems atrodė nebūnant valdžioje, taip pat pasufleruojant, kas yra bėdų kaltininkai, kas – „atpirkimo ožiai“.
Šiuo požiūriu logiška, kad mokesčių reforma, kuri sumažintų šiuo metu milžinišką mokestinį krūvį, tenkantį darbo užmokesčiui, ir padidintų mokesčius įvairioms turto rūšims, kuri progresiniais mokesčiais sustiprintų solidarius visuomenės saitus – žodžiu, vidurinės klasės labui tarnauti turėjusi reforma – staiga kažkur prašapo (berašant šį komentarą, finansų ministras eilinį kartą sukalbėjo viešą mantrą, koks žalingas, kam kam, bet Lietuvai nė per kur netinkantis dalykas yra progresiniai mokesčiai).
Dar prisiminkime, kad ne taip seniai premjeras pareiškė, jog Lietuvos sėkmės garantas yra daugiausia turto turintys žmonės, todėl tam, kad jie liktų šalyje, reikėtų papildomų mokestinių lengvatų, „nes gražios gamtos gali ir neužtekti...“
Nors man tai panašiau ne į premjero, o jo kanclerės stilių, vaizdas daugmaž aiškus. Vienoje (visuomenės) pusėje – įtartina fauna, kitoje – „epochos protas ir sąžinė“, kurių investicijos tuoj tuoj užlies kraštą, sukurs aibę gerai apmokamų darbo vietų, ir nušvis komunizmo, tfu, kapitalizmo aušra! Nekyla dvejonių ir dėl vyriausybės vaidmens – tai toksai generalgubernatoriaus ir revizoriaus iš Gogolio hibridas, kuris akylai ir griežtai prižiūrės, kad lodariai pagaliau pradėtų dirbti efektyviai, iki šiol nepagauti sukčiai būtų ištraukti iš šešėlio, o korupcija išnaikinta iš pašaknų.
Tačiau reikia pasakyti, kad „šešėlis ir korupcija“ yra tapę svarbiu propagandiniu „makaronu“, pateisinančiu žemą atlyginimų lygį.
Kas gali būti prieš kovą su korupcija ir šešėline ekonomika? Nė kiek neabejoju, tai opi mūsų valstybės problema, ir džiaugiuosi, kad pastaruoju metu su jos pasireiškimais, regis, kovojama aktyviau.
Tačiau reikia pasakyti, kad „šešėlis ir korupcija“ yra tapę svarbiu propagandiniu „makaronu“, pateisinančiu žemą atlyginimų lygį (jį paneigia paprasta aritmetika: pasak Laisvosios rinkos instituto tyrimo, šešėlinės ekonomikos apimtis Lietuvoje yra šiek tiek mažesnė nei Latvijoje ir Lenkijoje. Kadangi ir abiejų kaimynų BVP yra mažesni nei Lietuvos, algos ir pensijos mūsų šalyje turėtų būti gerokai didesnės. Tačiau yra priešingai – vidutinis atlyginimas ir vidutinė pensija Lietuvoje pastebimai mažesni nei Latvijoje ir ypač Lenkijoje).
Negana to, kiekvienas šių reiškinių tyrėjas patvirtins, kad vienintelis išties efektyvus būdas juos sutramdyti yra atsigręžti ne į padarinius, o į priežastis, tai yra sukurti tokias sąlygas ir tokią atmosferą, kad sąžiningumas apsimokėtų ir moraline, ir tiesiogine prasme. Mano tezė: šiandien Lietuvos vystymuisi ne mažiau nei realiai egzistuojantys korupcija ir šešėlis kenkia išankstinis visų artimiausiam ratui nepriklausančių žmonių įtarinėjimas, kad jie yra sukčiai ir korupcionieriai. Įtarumas yra išankstinis – tai yra egzistuoja kitiems dar nieko nenuveikus, jis save pateisinantis, tai yra sugeriantis visas insinuacijas, prielaidas, gandus (jeigu Jonas Lietuvis išgirsta dvi žinias apie artimą savo, vieną gerą, kitą blogą – kurią jis renkasi, kuria tiki?).
Šiandien Lietuvos vystymuisi ne mažiau nei realiai egzistuojantys korupcija ir šešėlis kenkia išankstinis visų artimiausiam ratui nepriklausančių žmonių įtarinėjimas, kad jie yra sukčiai ir korupcionieriai.
Žinoma, nepasitikėjimo nesavais perviršius – ne vien politikos, bet ir visos visuomenės liga. Tačiau matome, kad iniciatyvos teisę turinti vyriausybė ir jos vadovas to nebando keisti, o pataikauja gūdžiausiems instinktams. Tai savo ruožtu išduoda, kad ji, gal pati to ir nesuvokdama, nuo vakarietiškos demokratijos, grindžiamos įsitikinimu, jog oriame žmoguje ir laisvoje visuomenėje gerosios savybės nusveria blogąsias, dreifuoja link rytietiško sukirpimo autoritarizmo – jo išeities taškas yra fatališkas žmogaus sugedimas, kurį pataisyti ar bent išlaikyti padorumo rėmuose galinti tik griežta valdžios ranka.
Reikia pripažinti, kad tokios nuomonės laikosi tam tikra, mažiau išsilavinusi mūsų visuomenės dalis. Per nepilnus tris antrosios Respublikos dešimtmečius ne kartą girdėjau samprotavimus, kad „mūsų žmogus“ nėra pribrendęs laisvei, kad įstatymų laikosi tik tada, kai bijo bausmės (šie samprotavimai, žinoma, iš esmės nesiskiria nuo rusų literatūroje randamų „gerojo caro“ ar Stalino pateisinimų). Tad stiprėjantis autoritarinis premjero įvaizdis atitinka šių sluoksnių lūkesčius ir tai, matyt, yra viena iš jo „prezedentabilumo“ priežasčių.
Kas iš pradžių atrodo absurdiška, pagalvojus pasirodo kaip dėsnis: „visi (lietuviai, politikai... įstatyk pats) yra vagiai“ mąstysenos žmoguje nepagrįstą nepasitikėjimą kitais periodiškai turi pakeisti lygiai taip pat nepagrįstas tikėjimas tyru ir visagaliu politiniu „gelbėtoju“ (kuris, pridurkime, neilgai trukus išsivadėja, užleisdamas vietą naujam ir dar tulžingesniam įtarumo periodui).
Nusileidę dar vienu laipteliu arčiau dostojevskiško rūsio, pamatysime šias mintis grindžiančią savotišką etiką, pagal kurią padorumas – tai ne pastangos teisingai elgtis (o suklydus – atitaisyti skriaudą), bet išankstinis savo neteisumo ir kaltumo pripažinimas, bet kartu išankstinis visko sau atleidimas, nes „visi tokie“ ir „aš bejėgis ką nors pakeisti“.
Asmeninio ir visuomeninio gyvenimo sankirtomis besidomintys rašytojai ir sociologai žino, kiek daug šičia sveria socialiniai vaidmenys ir su jomis tradiciškai siejami lūkesčiai. Štai padorūs politikai pagrįstai skundžiasi, kaip sunku dirbti įtarumo ir cinizmo kupinoje atmosferoje, kur tik ir laukiama, kada jie padarys ką nors savanaudiško, sufušeriuos ir apgaus. Kaip šauksi, taip ir atsilieps, sako lietuvių patarlė – ir išties, egzistuoja ne vienas valdžios vyras ir moteris, iš pradžių turėję neblogų ketinimų, bet ilgainiui pasidavę aplinkos spaudimui ir „įėję į vaidmenį“.
Neabejoju, kad su tuo ne kartą susidūrė ir politikas Skvernelis; deja, tai nesulaiko jo nuo apibendrintų kaltinimų ne savo rato žmonėms. Ar ne todėl viena po kitos sudaromose vyriausybės komisijose aukštojo mokslo reikalams spręsti nėra nė vieno šiuo metu srityje dirbančio, akademinės bendruomenės gerbiamo mokslininko, vien tik „savi“ – politikai, valdininkai ir vadybininkai?
Šiame lauke premjeras – stambiausias, bet ne vienintelis karys. Toks įspūdis, kad jam įkandin ir kairė, ir dešinė, ir nemaža dalis žiniasklaidos komentatorių bei „nuomonės lyderių“ ėmė varžytis, kas paniekinamiau atsilieps apie Lietuvos aukštąsias mokyklas, jose dirbančius mokslininkus ir dėstytojus. Tai ne pirmiena – kultūrą bei švietimą kaip žaibolaidžius savo negatyvumui nuleisti ir dėmesiui nuo savų bėdų nukreipti politinis ir ekonominis elitas naudoja jau seniai, mažiausiai nuo Vilniaus – Europos kultūros sostinės laikų.
Ar, konstatavus sunkią aukštųjų mokyklų situaciją ir kritusį kai kurių įstaigų lygį, kas nors pasako, jog tai visų pirma ilgiau nei dešimtmetį trukusios socialdemokratų „saldaus miegelio“ (ne)politikos padarinys, kuriam vėjo į bures dar padavė liberalų-konservatorių „studentų krepšelių“ sistema?
Dabar stebime naują bangą; taip tvirtinu todėl, kad emocingame chore nematau elementariausios nuovokos, iš kur problemos atsirado, kas ir kiek už jas atsakingi, ir kaip jas reikėtų spręsti.
Ar, konstatavus sunkią aukštųjų mokyklų situaciją ir kritusį kai kurių įstaigų lygį, kas nors pasako, jog tai visų pirma ilgiau nei dešimtmetį trukusios socialdemokratų „saldaus miegelio“ (ne)politikos padarinys, kuriam vėjo į bures dar padavė liberalų-konservatorių „studentų krepšelių“ sistema? (Būtent dėl jos socialdemokratų išpūsti universitetai tapo dar masiškesni, o kai kurios programos prarado daugumą universitetinių studijų požymių).
Kas, vainodamas dėl išlikimo kovojančių universitetų administracijų bizniukus, nors pamini, kad politikai per tuos metus nesiėmė nieko, jog aukštųjų mokyklų valdymo ir finansavimo svertai būtų ne sutelkti ministerinės ir universitetinės biurokratijos rankose, o tarnautų tiems, kam jie iš tikrųjų skirti – dėstytojui ir studentui?
Ar ne sadistiška reikalauti iš dešimtmečiais elgetiškus atlyginimus gaunančių ir kelis kartus didesniais krūviais nei Europos kolegos apkrautų pedagogų dabar pat pakelti mokymo lygį? Ar, turint omeny ilgalaikę bado dietą ir politikos bei viešosios nuomonės nesidomėjimą švietimo problemomis, tas lygis nėra aukštesnis, nei galėtų – ir šiaip jau turėtų būti? Ar linksniuojamas „efektyvumas“ aukštojo mokslo srityje pasiekiamas mechaniško „skudurų sumetimo“ ir keliaklupsčiavimo užjūriniams reitingams būdu, ar – pirmiausia – sudarant nors kiek panašesnes į tarptautines sąlygas dėstantiems ir mokantiems, studijuojantiems ir besimokantiems?
***
Dabar grįžkime prie pradinio klausimo – ką visiems lietuviams žada toks valstiečių vyriausybės ir jos premjero požiūris į švietimą ir kultūrą?
Atsakymas: visiškai nieko naujo, visiškai tą patį kaip ir anksčiau.
Todėl šiuokart nesunku pavirsti aiškiaregiu ir žvilgtelti į netolimą ateitį. Taigi: nors niekas negalėtų tvirtinti, kad ši vyriausybė nebandė daryti reformų, gerinti situacijos, dabar jau ir jie patys suglumę pastebi, kad iš jų pastangų nežinia kodėl išeina šnipštas.
Periodiškai vyksta garsūs, visuomenės dėmesį pritraukiantys korupcionierių ir šešėlininkų procesai, kurie vis dažniau baigiasi tyliu švelniu nuosprendžiu. Bet, keista, korupcija ir šešėlis nepranyksta, ir net nebaisiai mažėja, tik įgauna gudresnes ir brangesnes, vadinasi, žalingesnes formas. Periodiškai išbaramos neefektyvios valstybės įstaigos. Jos arba radikaliai apkarpo išlaidas, palikdamos „ant ledo“ ištisas iki tol kuruotas sritis, arba su didele pompa reformuojamos (ir netrukus pasiekia lygiai tokią pačią išlaidų apimtį kaip ir anksčiau).
Mirtinai persidirbusias STT, FNTT ir VMI stebi skvarbios premjero akys, bet daugiau prižiūrėtojų etatų nėra iš kur paimti, nes valstybės tarnyba pagal pažangiausius marksizmo-leninizmo, tfu, verslo vadybos modelius buvo ką tik sumažinta. Gerai bent tiek, kad dėl nesenų atleidimų ir šiaip bendros atmosferos žemesnės ir vidurinės grandies valdininkai yra žiauriai įsigąsdinę ir užsiima tik tuo, kas seniai žinoma, rutiniška, ir kas raiškiai palaiminta aukščiausios vadovybės.
Jei būtų jų valia, jie išvis paskelbtų moratoriumą ir jų žinioje esančias lėšas paliktų nepajudintas, nes kiekvieną veiksmą gali pastebėti nesavas ir nutekinti informaciją nedraugui. O jeigu kuris netyčia inicijuoja kokią permainą, tai net jei daugelis sielos gilumoje sutinka, kad tai reikalinga ir gera, kolegos ir nekolegos ją vis tiek nugesina dėl to, kad sugalvota kito, nemūsų; po ranka visad yra universalus triuškinantis argumentas – tai galimai neskaidru, tarnauja kažkurios grupės interesams.
Antra vertus, kadangi daug ir įsakmiai kalbama apie lygio kėlimą ir tarptautinius reitingus, reikia kažko imtis. Tad į vieną ar kitą pusę pamasažuojama statistika; netrukus tai išaiškėja, bet dėl to (bent dėl to!) niekas labai nesijaudina. Juk visi mena Kadencijos Pradžios Precedentus, kai, norint pateisinti antialkoholinį vajų, lietuviai pavirto labiausiai geriančia tauta pasaulyje, taip pat – kai bandant nurėžti pinigų iš kultūros, jai skiriamas BVP procentas iš rankovės padidintas kelis kartus. Ir ką – ar žemė apsivertė?
„Žiauriosios akcijos“, delspinigiai ir baudos, mokesčių ir rinkliavų didinimai nuolat krečia smulkiuosius verslininkus, laisvųjų profesijų atstovus, dirbančius pagal liudijimus ir sutartis.
Juk jie negali pasisamdyti tokių gerų verslo teisininkų kaip „MG Baltic“ ar „Maxima“, todėl nors šiek tiek papildo dėl nereformuotos mokesčių sistemos gerokai tuštesnį nei kaimyninėse šalyse valstybės biudžetą. Pedagogai, kultūrininkai, nevyriausybinės organizacijos vos kvėpuoja po milžiniška biurokratinių reguliavimų, ataskaitų, ir t.t. piramide – ji, žinia, turi užtikrinti efektyvią ir skaidrią jų veiklą.
Bet tuo tarpu ji lemia, kad norėdamas nusipirkti spausdinimo popieriaus visuomenininkas turi užpildyti beveik tokį patį kiekį popierių; kad norėdamas pakviesti geriausią savo srities žinovą, iniciatorius turi skelbti konkursą, kuriame laimi pasiūlęs mažiausią kainą. Na, bet su laiku jie, kaip ir kiti kažką savo tėvynei nuveikti vis dar norintys lietuviai, vis geriau įgunda imituoti reikalaujamas procedūras. Tik kodėl tas nuolatinis nepasitenkinimas, kodėl bjaurus graužaties jausmas?
Apie universitetus apskritai nėra daug ką kalbėti – efektyviausiais vadybos metodais (pagal žaidimą „Monopolis“ ir dar truputį pagal kaladėles) jie buvo optimizuoti taip, kad dabar ten tik pirmykštis chaosas ir kova dėl būvio. Taip, už sutaupytus pinigus suremontuota nemažai pastatų ir pripirkta kompiuterių, bet šviesuomenė galutinai atsisveikino su viltimi, kad šioje srityje galime ne vien individualiomis pastangomis, bet ir instituciškai pasivaržyti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Infliacijos graužiami biudžetai patrupinami taip, kad daugiausia šansų juos gauti turi niekam neužkliūnančios vidutinybės, o tie, kas negali realizuoti sumanymų, tenenusimena, nes visada šalia yra unikalaus grožio Lietuvos gamta!
Tarp jaunimo, ir ne tik tarp jaunimo sparčiai populiarėja kraštutinės kairiosios ir dešiniosios jėgos, kurios svarbiausiu tikslu kelia dabartinės sistemos sunaikinimą – nesvarbu, kokiomis priemonėmis ir su kokiais sąjungininkais. Emigracija kaip sunkaus ligonio pulsas – tai truputį sumažėja, tai vėl staiga pašoka. Todėl patyliukais įteisintas darbininkų atsivežimas „iš trečiųjų šalių“. Stambūs magnatai bei juos aptarnaujantys toliau vysto prašmatnų stiliuką „po manęs nors ir tvanas“, o jei kyla nepasitenkinimas – paleidžia nugrotą plokštelę apie nuostabias sėkmės istorijas (jų pačių) ir apie tinginius lūzerius, pačius kaltus dėl savo lūzeriškos padėties.
Kažkas pakampėj dar murma, kad tvarią šalies gerovę kuria ne nuo turčiaus stalo nukritę trupiniai, o tas pats švietimas, mokslas, kultūra. Ne žinių kimšimas konvejeriu, o platoniška pedagogika, mąstančių individų ugdymas; tikrai pasaulinio lygio išsilavinimas ir neimituota erudicija. Ne šią akimirką truputį pilnesnis kapšas, o pasitikėjimas savimi ir savo bendrapiliečiais, sąžinė ir moralinis stuburas. Ne vadybinis įpakavimas, o laisva kūrybinė dvasia, iš tiesų nestandartinės ir originalios idėjos, kurios vienintelės gali atnešti ilgalaikę naudą ir pasaulinį įvertinimą. Visi šitie dalykai niekaip neperteikiami Excelio formatu, bet jie kur kas realesni nei... bet tai, žinia, marginalai, marginalai, jie neturi jokių įgaliojimų, jie niekam neatstovauja, todėl jų klausytis nepravartu!
Ei, žiūrėkit, skaičiukai, balansai, reitingai, korupcijos ir skaidrumo rodikliai, žiūrėkit, viskas sueina, viskas gerėja! kartojama vyriausybiniuose pranešimuose.
Visuomenė į tai atsako senu bajeriu – teoriškai arklys, praktiškai neatsikelia.
Vyresnieji prisimena ir pasakoja jaunesniesiems apie tarybinius laikus, sąstingį, genseką Andropovą, pasišovusį iš Tarybų šalies išguiti veltėdžiavimą ir pavedusį saugumiečiams kontroliuoti viską, net ir dieninių kino seansų lankytojus.
Skaičiukai sueina, BVP auga, mes kontroliuojame padėtį, viskas pažangu, viskas efektyvu!
Jokio proveržio. Jokių permainų. Nė dvelktelėjimo.
