Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus BNS sakė apie netektį sužinojęs ketvirtadienio rytą.
Mažeikiuose gimusi Liūnė Sutema, kurios tikrasis vardas Zinaida Nagytė-Katiliškienė, baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vakarus, ir nuo 1949 metų iki šiol gyveno Jungtinėse Valstijose, Lemonte.
V.Adamkus sakė ilgus metus bendravęs su poete, ji buvo jo artima pažįstama. Prezidento teigimu, poetė jo prisiminimuose liks iškili kultūrinio gyvenimo asmenybė ir šiltas žmogus.
„Gyvenome netoli vieni nuo kitų, bendravome „Santaros-Šviesos“ federacijoje, ji dalyvaudavo suvažiavimuose. Ji buvo viena iš iškilių lietuvių literatūros žmonių, labai šilta asmenybė, tikrai be galo nuoširdžiai išgyvenusi dėl Lietuvos padėties, domėjosi jos kultūriniu gyvenimu“, – BNS sakė V.Adamkus.
„Tai yra gyvenimo realybė, aš manau, kad jinai išėjo iš gyvenimo galbūt per anksti, gal savęs dar visiškai kūryboje neatidavusi“, – svarstė prezidentas.
Poetė 2007 metais buvo apdovanota Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija.
Kūrybą JAV lietuvių spaudoje spausdinusi Liūnė Sutema priklausė vadinamajai bežemių, neornamentuotos kalbos kartai. Ji išleido poezijos rinkinius „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962), „Bevardė šalis“ (1966), „Badmetis“ (1972), „Graffitti“ (1993).
Anot kritikų, poetės kūryboje istorinė savimonė atsiskleidė per gimtosios žemės ir asmeninio likimo ryšį.
1981 metais pasirodžiusiame rinkinyje „Vendeta“ svarbiausia tapo mirties ir gyvenimo prasmės problema, kuri svarstoma kaltės ir atleidimo kontekste. 2006 metais Liūnė Sutema dar išleido poezijos rinkinį „Tebūnie“.
Liūnė Sutema 1941 m. pradėjo rašyti paskatinta brolio poeto Henriko Nagio. Gyvendama Vokietijoje, 1945 metais susipažino su savo būsimu vyru, rašytoju Mariumi Katiliškiu.
1949 m. menininkė išvyko į JAV ir apsigyveno Lemonte. Visą poetės gyvenimą lydėjo tragiškos netektys. 1964 m. netikėtai mirė artimi draugai Julius Kaupas ir Algimantas Mackus. 1980 m. po sunkios ligos, amputavus abi kojas anapilin iškeliavo jos vyras Marius. Jauni iš gyvenimo pasitraukė ir abu vaikai – sūnus Saulius ir dukra Agnė.
Kai saulė išduos
Esu neprijaukinama mirties –
ana moteris,
ieškanti žemės purios savo pėdom,
šaukianti žemę motinos vardu,
ir skausmo aštrumu išraižius
akmenyje vardus, neviltim sužeidusi veidus
mylinčius ir giedrius –,
tai ne aš –
ana moteris,
nemokėjusi tausot daiktų,
nesuradusi niekur namų
ir dabar gyvenanti stotyje,
rami ir santūri pasiruošus kelionei
į nepažįstamą šalį,
tai ne aš –,
ji tiktai panaši į mane.
Aš vaikštau šaligatviu arba gruodu,
kad nepalikčiau ženklų –
braižau laiškus ant apledėjusio lango
prieš pat atodrėkį,
ir viską renku, lyg senutė šykštuolė,
renku ir slepiu,
nuo aklų akių ir rankų šiurkščių,
ir besidžiaugdama savo turtu sudeginau
žemėlapį į nežinomą šalį –,
aš noriu palikti čia, ir esu
atsargi ir budri kiekvienai vilionei
į Tenai –
mano žmonės ir mano daiktai pas mane
laimingi ir saugūs.
Neprijaukinsi manęs, mirtie,
tik sugausi klastingai – staiga –,
kai saulė puolus ant gruodo
išsilies, įklampindama provėžoj
mano pėdas giliai –,
kai raidės ant apledėjusio lango
pražydės nuo šerkšno baltai,
nesulaukę atodrėkio –
kai beglostant mylimą veidą
skaudi šviesa iškraipys pažįstamus bruožus
ir daiktų kietas briaunas –
kai saulė išduos, tu paimsi
neprijaukintą mane.
Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.
