Nors dėl nestabdomai augančio užsakymų skaičiaus, atidaromos asmeninės parodos ir panašių veiklų Malaizijoje gyvenantis kūrėjas dažnai paprasčiausiai pritrūksta laiko apkeliauti svarbius meno renginius, Ernestas visada stengiasi prisidėti prie kokybišką gatvės meną skatinančių reiškinių. Per paskutinius metus lietuvis buvo pakviestas dalyvauti didžiausiuose ir keliuose mažesniuose, tačiau išskirtiniuose gatvės meno festivaliuose.
– Kodėl savo asmeninei parodai pasirinkai Portugalijos sostinę Lisaboną?
– Keliaudamas sutikau portugalą menininką Vhils, kuris mane pakvietė aplankyti Lisaboną, o ten nuvažiavęs susipažinau su jo kolegomis ir galerijos Underdogs komanda. Čia jaučiuosi puikiai, todėl ir nusprendžiau parodą surengti būtent šiame gyvame, įdomiame mieste.
– Ką lankytojai išvys tavo parodoje? Kuo ji skiriasi nuo ankstesnių tavo parodų galerijose?
– Parodai darbus kūriau reziduodamas Lisabonoje, taigi jie visiškai švieži ir atspindintys vietinę kultūrą. Eksponuojama nauja tapybos darbų serija, instaliacijos, oforto (giliaspaudės grafikos technika) tiražas ir keli darbai pačiose miesto gatvėse.
– Praėjusiais metais dalyvavai festivalyje „NuArt“ Norvegijoje – kokia jo atmosfera?
– Stavangeris yra mažas žvejų miestelis, kur nevyksta jokie didesni renginiai, o tai automatiškai sukuria įdomias sąlygas tokio masto reiškiniui. Festivalis „NuArt“ prasidėjo nuo muzikos projekto „NuMusic“, o meno parodos prisijungė tik vėliau. Muzikos dalies festivalyje jau nebebus – visas dėmesys skiriamas vizualiesiems gatvės menams.
Atmosfera? Sakyčiau, ypatingai progresyvi. „NuArt“ yra eksperimentus skatinantis gatvės meno renginys, kurio dalyviai nuolatos raginami išbandyti tiek naujas formas, tiek naujas kūrybos sritis. Jaučiamas stiprus palaikymas tarpdisciplininiams menams, kūrybiniams ieškojimams ir kitokiems atradimams. Kasmet vykstantis festivalis daro tikrai nemažą įtaką visai gatvės meno rinkai, kadangi jame kone kaskart išryškėja bent kelios naujos meno srovės.
– Kaip „NuArt“ festivalį palygintum su Atlantoje (JAV) vykstančiu „Living Walls“, kuriame taip pat dalyvavai?
– Labai gaila, kad „Living Walls“ kitais metais nebevyks – organizatoriai jau dirba kituose projektuose, apie kuriuos, tikiu, irgi greit išgirsime. Palyginti šiuos Norvegijoje ir JAV vykstančius festivalius gan paprasta: „NuArt“ komanda sudaryta iš jau daug metų panašia veikla užsiimančių profesionalų, o „Living Walls“ organizuoja vietiniai entuziastingi jaunuoliai, keli jauni menininkai ir meno mylėtojai, kurie lėšas susirenka iš pačių įvairiausių rėmėjų, visai panašiai kaip tai daro festivalio „Vilnius Street Art“organizatoriai Lietuvoje.
„Living Walls“ – labai bendruomeniškas, atviras, tolerantiškas, liberalus renginys. Pats Atlantos miestas labai glaudžiai susijęs su festivaliu, nes tai, ko gero, yra svarbiausias kultūros renginys visiems gyventojams. Jei „NuArt“ vadintume visiškai eksperimentiniu, tai „Living Walls“ tektų pakrikštyti kaip orientuotu į tiesmukiškesnį, akivaizdesnį gatvės meną. Atlantoje aktualios ir socialinės idėjos, todėl festivalio rengėjai beveik visada stengiasi jas atspindėti.
– Kalbant apie unikalius gatvės meno renginius, kokį festivalį dar paminėtum?
– Gerą įspūdį paliko „Memorie Urbane“, vykstantis Gaetoje, Italijoje. Jį rengia viena mažytė komanda, dirbanti tiesiogiai su miesto savivaldybe. Savivaldybė yra vienintelis ir didžiausias rėmėjas, kadangi Gaeta išgyvena beveik vien iš turizmo. „Memorie Urbane“ neturi konkrečių ir nejudinamų datų, todėl menininkai atvyksta po vieną, ne visi iš karto, o bendras renginio tikslas yra tiesiog populiarinti šį miestą bei padaryti jį kuo įdomesnį svečiams. Dar niekada nebuvau matęs taip tvarkingai suorganizuoto, skrupulingai suplanuoto ir vientiso gatvės meno renginio.
Žinoma, būtų nuodėmė nepaminėti gigantiškojo „Pow! Wow!“, organizuojamo Havajuose, JAV. Šis festivalis yra lyg visų trijų anksčiau minėtų renginių mišinys, tai festivalis-milžinas. Dėl patrauklios savo lokacijos „Pow! Wow!“ pritraukia nesuvokiamai daug dalyvių ir publikos – juk mažai kas atsisakytų atvykti į Havajus, jei tik turėtų galimybę. Greičiausiai tai yra pirmasis gatvės meno renginys, kuris tiesioginiais darbais stengiasi visiškai globalizuoti šią rinką. Atrodo, kad pačiam menui čia skirta ne tiek daug dėmesio, kiek festivalis skiria pats sau – „Pow! Wow!“ jau tapo tarsi didžiuliu meno prekės ženklu.
– Galbūt pastaruoju metu pastebėjai kažkokias gatvės meno tendencijas, kurios keičia tiek visą sektorių, tiek pačius festivalius?
– Gatvės meno festivaliai, kiek matau, tampa gana panašūs į didžiuosius muzikos festivalius – Glastonburio, Roskildės ir t.t. Kartu ryškėja ir dar viena su tuo susijusi tendencija – tarptautiniu mastu žinomi menininkai anksčiau nuvažiuodavo į festivalį ir antrąkart ten nebeapsilankydavo, tačiau dabar į tokius renginius kaip „Pow! Wow!“ pargrįžta vis daugiau gerbtinų kūrėjų. Juos, žinoma, traukia didelis finansavimas, atsiveriančios naujos galimybės, noras būti dar svarbesne meno pasaulio dalimi ir nenumaldomas paties renginio plėtimasis.
Kol vieni gatvės meno festivaliai tampa vis masiškesni, daugėja mažų šios atšakos renginių. Netgi tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva mes jau turime du kasmetinius gatvės meno reiškinius.
Kol vieni gatvės meno festivaliai tampa vis masiškesni, daugėja mažų šios atšakos renginių. Netgi tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva mes jau turime du kasmetinius gatvės meno reiškinius.
Masiškumas ir organizuotumas, beje, niekada nebuvo sietinas su gatvės meno renginiais, tačiau palaipsniui lankymasis šiuose festivaliuose tampa standartu žymių menininkų planuose.
Kiekvienas autorius šiandien gali susirasti sau komfortabiliausią ir jo skonį labiausiai atitinkantį renginį – tokio pasirinkimo prieš penkerius-šešerius metus dar tikrai nebuvo. Dėl betarpiško žmonių bendravimo ir kiekvieno iš mūsų turimos „dokumentacijos“ priemonės kišenėje menas pasidarė absoliučiai viešas, atviras ir prieinamas visiems.
Kalbėjosi Kipras Šumskas
Trečiasis tarptautinis gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“ prasidės 2015 m. rugpjūčio 19 d.
