– Truputį daugiau nei ketvirtis amžiaus prabėgo, kai jūsų šeima paliko Lietuvą ir pradėjo naują savo gyvenimo etapą Izraelyje. Kokios mintys ir jausmai jus aplanko dabar, lankantis Lietuvoje?
(Viačeslavas Ganelinas) – Jau ketvirtis amžiaus? O, kartais atrodo, kad tai buvo ne taip seniai. Išvykome 1987-aisiais. Daugelis ir šiandien klausia, kodėl. Juk mūsų gyvenimas buvo tikrai geras – kūryba, sėkmė, puikus darbas, draugai, puiki šeima, giminės...
Lietuva man be galo brangi ir labai daug reiškia. Aš ir šiandien leisiu sau pasikartoti: Lietuva – mano kūrybos Tėvynė. Tik čia galėjau save išreikšti, realizuoti, nepaisant to, kad ilgą laiką man artima muzika buvo draudžiama, netgi persekiojama.
Dar kartą noriu pasakyti – išvykau su skaudančia širdimi, su mintimis, kad niekada nepamatysiu krašto, kuriame užaugau, patyriau pirmąją meilę (švelniai šypsodamasis žvelgia į Juliją – aut.past.), kuriame atradau tiek daug kūrybinio džiaugsmo, pripažinimo, kuriame mane supo tiek daug draugų, bendraminčių...
Lietuva man be galo brangi ir labai daug reiškia. Aš ir šiandien leisiu sau pasikartoti: Lietuva – mano kūrybos Tėvynė. Tik čia galėjau save išreikšti, realizuoti, nepaisant to, kad ilgą laiką man artima muzika buvo draudžiama, netgi persekiojama.
Teko išlaukti 8 metus, kol 1995 metais pirmą kartą po išvykimo vėl susitikau su draugais, vėl vaikščiojau po Vilnių, kur man pažįstamas kiekvienas kampelis...
(Julija Ganelina) – Mano išvykimas buvo dar sunkesnis. Aš tikra vilnietė – gimiau Vilniuje, čia gimė ir gyveno mano tėvai, seneliai ir visas pulkas giminių. Mokiausi lietuvių mokykloje, tuometinėje S.Nėries vidurinėje, po to – Vilniaus universitete.
Turėjau viską – mylimą ir mylintį vyrą, šeimą, draugus, mėgstamą darbą. Bet mūsų giminė buvo tarsi suplėšyta į gabalus – vieni ten, kiti čia. Be to, ir tėvų sveikata... Ir noras gyventi tarp savų... Išvykimas buvo suplanuotas ir neatšaukiamas. Važiavau ir verkiau – žinodama, kad niekada negrįšiu ten, kur prabėgo vaikystė, jaunystė... Pirmoji meilė... (Švelniai šypsosi, žiūrėdama į Slavą – aut.past.)
Ir kaip mes apsidžiaugėme, kai Lietuva tapo nepriklausoma! Supratome, kad galėsime vėl susitikti su tais, su kuriais buvo nepaprastai sunku išsiskirti.
– Kokie buvo jūsų pirmieji metai Izraelyje?
(V.G.) – Kaip ir turi būti, pirmieji metai buvo sudėtingi, bet ne sunkūs. Mus pasitiko šiluma (tiesiogine ir netiesiogine prasme), rūpestis, dėmesys ir netgi, sakyčiau, globa. Pasijutome atvykę pas savus, todėl adaptacija, būdinga pakeitus aplinką, buvo lengva ir praėjo gan greitai. Man nereikėjo metų, kad įsiliečiau į visavertį gyvenimą. Svarbu buvo pajusti tą ritmą, tą nuotaiką, kurioje galėjo gimti mano kūryba. Jau po metų pradėjau dėstyti Jeruzalės muzikos ir šokio akademijoje, kurioje dirbu iki šiol.
(J.G.) – Nepasakyčiau, kad buvo kokių nors sunkumų. Gal tik tai, kad turėjau atsisakyti pedagoginio darbo. Nors tik atvykus išlaikiau egzaminus ir įgijau teisę dėstyti anglų kalbą gimnazijoje, bet dėstyti anglų kalbą, gerai nemokant krašto kalbos, gan sudėtinga, todėl greitai pakeičiau darbovietę ir pradėjau dirbti valstybinėje tarnyboje – Absorbcijos ministerijoje. Tai įstaiga, kuri rūpinasi visais tais, kurie repatrijuoja į Izraelį. Išmokau kalbą ir šioje tarnyboje dirbau visą laiką, kol išėjau į pensiją. Aš irgi pritarsiu, kad mums buvo gan lengva dėl didžiulio valstybės rūpesčio pirmaisiais metais. Ir ne tik pirmaisiais...
– Slava, esate kūrybos žmogus – muzikas, kompozitorius, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje ir dar toliau pripažintas, garsus. Kaip jus pasitiko Izraelio muzikinė visuomenė?
Būčiau neteisus, sakydamas, kad mane pasitiko išskėstomis rankomis. Krašte, kuriame klesti kūrybinė laisvė, laisvė sakyti ir daryti, ką nori, gan sunku iš karto kažką įrodyti...
(V.G.) – Būčiau neteisus, sakydamas, kad mane pasitiko išskėstomis rankomis. Krašte, kuriame klesti kūrybinė laisvė, laisvė sakyti ir daryti, ką nori, gan sunku iš karto kažką įrodyti...
Taip, aš nebuvau nežinomas – jau vien gastrolės su „Ganelin Trio“ buvo žinomos. O ir mano muzika kino filmams, kurių jau tada buvo priskaičiuojama per trisdešimt, operos pastatymas Maskvoje, na, ir, žinoma, „Velnio nuotakos“ sėkmė. Tačiau ne iš karto viskas stojo į vietą. Kaip ir kiekvienam, reikėjo įrodyti, ko esi vertas. Manyčiau, kad man pasisekė. Kurį laiką daug dirbau, kurdamas muziką, mažiau nei įprasta koncertavau. Ieškojau savęs, partnerių. Bandžiau...
Pamažu apsipratau, radau bendraminčių, pradėjau koncertuoti. Mane prisiminė Europoje, kiek vėliau – ir buvusių Sovietų Sąjungos kraštų muzikos gerbėjai. Atėjo laikas ir pradėjau visavertį kūrybinį gyvenimą.
– Julija, garsių menininkų antrosios pusės dažnai atsiduria lyg antrame plane, lyg savo garsaus vyro šešėlyje. Ar ir jums teko tokia dalia?
(J.G.) (Juokiasi) – Gyvenant Sovietų Sąjungoje nebuvo priimta į įvairius sambūrius kviesti žmonų. Bet aš nesijaudinau, nes Slava ir pats nemėgsta lankytis vakarėliuose, o ypač be manęs. Atvykus gyventi į Izraelį, viskas kardinaliai pasikeitė. Visur – į visus priėmimus, vakarėlius – buvo privaloma ateiti su antrosiomis pusėmis, nesvarbu kuris – vyras ar moteris – yra garsus. Taip, kad aš savo atsiėmiau. (Juokiasi)
O jei rimtai, tai aš visada buvau šalia ir niekuomet nesijaučiau šešėlyje. Visada pirmoji išgirsdavau tai, ką paskui girdėdavo visi. Jurgos ariją iš „Velnio nuotakos“ pirmoji sudainavau aš. Slava visada pirmiausia klausia mano nuomonės ir visada rimtai išklauso mano pastabas, kritiką.
(V.G.) – Julija apdovanota nuostabia intuicija. Ji visuomet pasako tai, ką paskui patvirtina kiti, taip pat ir publika...
– Ar po 25 metų, praleistų Izraelyje, Lietuvos žmonės, jūsų akimis, labai pasikeitė?
Prieš 16-17 metų mus liūdindavo, kai gatvėse nematydavome džiugių, besišypsančių veidų. Dabar Lietuvoje daug daugiau linksmų, patenkintų žmonių. Ir ne tik jaunų. Vadinasi, gyvenimas gerėja, džiaugsmo daugėja...
(J.G.) – Žinoma, be jokios abejonės. Prieš 16–17 metų mus liūdindavo, kai gatvėse nematydavome džiugių, besišypsančių veidų. Dabar Lietuvoje daug daugiau linksmų, patenkintų žmonių. Ir ne tik jaunų. Vadinasi, gyvenimas gerėja, džiaugsmo daugėja...
(V.G.) – Mūsų gyvenimas Izraelyje daug sunkesnis, mes gyvename apsupti nedraugų, nuolatinėje baimėje. Ir vis dėlto mūsų gatvėse nepalyginamai daugiau šypsenų, linksmų ir džiaugsmingų veidų. Noriu palinkėti visiems – ne tik savo draugams – daugiau šypsokitės! Net jei sunku, šypsokitės. Neleiskite jūsų priešams (jei tokių turite) galvoti, kad jums blogai. Tegul jie vaikšto susiraukę, galvodami, kad jums viskas gerai. Prieš susiraukdami, visada pagalvokite, kad būna dar blogiau...
– Rijan, viso pokalbio metu šypsotės, klausydama savo senelių...
(Rijan) – Man gera, kad mano senelis ir močiutė taip mielai priimami Lietuvoje, kurią aš pirmą kartą pamačiau tik prieš trejus metus. Man labai čia patinka. Kol galėsiu, visada važiuosiu į Lietuvą, į Druskininkus, į tą kraštą, kurį myli mano seneliai ir kuriame jie turi tiek daug draugų.
– Jums jau trylika metų. Kuo gyvenate dabar ir ką planuojate ateityje?
(R.) – Šiuo metu gyvenu Kanadoje, mokausi, bet baigusi mokyklą grįšiu į tėvynę, tarnausiu kariuomenėje, mokysiuosi ginti savo šalį. Baigusi tarnybą kariuomenėje, pirmiausia atvažiuosiu į Druskininkus atostogauti. (Juokiasi) Ir toliau gyvensiu Izraelyje.
– Slava, atgavus Nepriklausomybę, daug jaunų žmonių emigruoja iš Lietuvos, ieškodami laimės svetur. Ar toks reiškinys egzistuoja ir Izraelyje?
(V.G.) – Laisvoje šalyje laisvai judama po visą pasaulį. Izraelitai labai aktyvūs žmonės. Jauni žmonės išvyksta iš šalies mokytis, tobulintis, bet vėliau visada grįžta į tėvynę parodyti, ko išmoko, ko pasiekė. Tas nuolatinis migravimas turi labai didelę naudą – neprarasdami ryšio su pasauliu, jie praturtina savo šalį, garsina savo kraštą. Valstybė tuo suinteresuota ir visomis išgalėmis stengiasi padėti.
Aš pats dirbu komisijoje, kurioje sprendžiama, kiek ir kaip skatinti jaunus menininkus tobulėti ir tarnauti savo kraštui. Jiems teikiama finansinė parama, skiriamos lėšų įrangai, instrumentams, aparatūrai įsigyti. Žodžiu, valstybė skatina jaunimo veiklą, sudaro sąlygas, kad žmonės, įgiję žinias, jas pritaikytų savo tėvynės labui. Tokių jaunų žmonių, kurie visam laikui išvyksta gyventi svetur dėl dėmesio ar materialinės gerovės, Izraelyje vienetai.
(J.G.) – Yra ir tokių, kurie neprisitaiko prie tokio gyvenimo tempo arba tiesiog nepritampa prie šios šalies gyvenimo būdo ir išvažiuoja. Šiuo metu didžiulė repatriacijos banga vėl užplūdo Izraelį – labai daug tautiečių palieka Prancūziją ir grįžta namo.
(V.G.) – Nuolatinis judėjimas gimdo progresą. Pas jus kalbama, kad čia vyksta labai jau daug įvairių festivalių, konkursų. Pas mus jų daug daugiau, nes visi, kurie grįžta po kūrybinių klajonių, nori parodyti save arba nori supažindinti su savo kūrybiniais bičiuliais iš kitų kraštų. Mano supratimu, laisvas judėjimas po pasaulį – labai labai skatintinas. Tik, žinoma, su viena sąlyga – visi turime tarnauti savo tėvynei.
Man nepaprastai malonu, kad mano gerbėjai Lietuvoje manęs nepamiršo, kad esu kviečiamas koncertuoti, kurti Lietuvos publikai.
– Slava, kokius jausmus jaučiate Lietuvos publikai?
(V.G.) – Man nepaprastai malonu, kad mano gerbėjai Lietuvoje manęs nepamiršo, kad esu kviečiamas koncertuoti, kurti Lietuvos publikai. Esu dėkingas Donatui Katkui ir „Kristoforo orkestrui“ už mano kamerinės muzikos atlikimą. Dėkingas bičiuliams, kurie kasmet kviečia mane muzikuoti kartu. Jau nuo praėjusio amžiaus pabaigos mano sąsajos su Lietuva sustiprėjo, kai atsirado naujas trio „Ganelin trio priority“, kuriame – mano dideliam malonumui – muzikuoju su Petru Vyšniausku ir būgnininku iš Vokietijos Klausu Kugeliu.
Esu dėkingas visiems, kurie negali pamiršti „Velnio nuotakos“. Kartais net pats netikiu, kad šis miuziklas išvydo Lietuvos padangę prieš 40 metų. Siunčiu didžiausius linkėjimus Lietuvos kino metrui Arūnui Žebriūnui. Su šiuo nuostabiu menininku, puikiu žmogumi man teko bendrauti labai ilgai. Man didelė garbė, kad Arūnui patiko mano muzika ir jis kvietė ją kurti net 6 kino filmams. Pasitikėjimą mano kūryba išreiškė ir kitas garsus Lietuvos kino menininkas Gytis Lukšas.
Esu be galo dėkingas savo mokytojui kompozitoriui Antanui Račiūnui už nepaprastai jautrų ir tikslų sugebėjimą manyje pamatyti kūrėją. Dėkingas ir kitam nuostabiam profesoriui – Eduardui Balsiui, padėjusiam atsiskleisti, nebijoti išreikšti savęs.
Labiausiai norėčiau, kad jau kitais metais Lietuvoje, būtent Lietuvoje, būtų pastatytas naujas Slavos miuziklas, kuris būtų toks pat populiarus kaip „Velnio nuotaka“! Nes aš myliu muziką, ypač – Ganelino.
– Slava, jūsų kūryba, vienaip ar kitaip, dalijama dviem kraštams – protėvių žemei ir kūrybos tėvynei Lietuvai. Ką palinkėtumėte sau kaip kūrėjui?
(J.G.) (Nelaukdama, kol Slava atsakys) – Labiausiai norėčiau, kad jau kitais metais Lietuvoje, būtent Lietuvoje, būtų pastatytas naujas Slavos miuziklas, kuris būtų toks pat populiarus kaip „Velnio nuotaka“! Nes aš myliu muziką, ypač – Ganelino muziką. (Šypsosi)
(V.G.) (Juokiasi) – Man nebelieka nieko pridurti, Julija viską pasakė... Kiekvienam kūrėjui nepaprastai malonu, kai jo kūryba vertinama, klausoma, žiūrima. Ir visiškai nesvarbu, ar tai didelis, ar mažesnis kūrinys. Koks džiaugsmas aplanko kūrėją, kai jo kūrinio laukia, kai jo dainas dainuoja. Ir visiškai nesvarbu, ar tai simfonija, ar kamerinis kūrinys, ar miuziklas, opera ar gera improvizacinė kompozicija. Nieko nėra svarbiau už pasikartojančius susitikimus su pačiu nuostabiausiu kritiku – publika, o ypač ten, kur atradai save kaip kūrėją ir ten, kur tavęs laukia.
Muzikanto Viačeslavo Ganelino koncertų Klaipėdoje ir Vilniuje žiūrovai informuojami, kad atsirado laiko ir vietos pasikeitimų.
V.Ganelino koncertas „Pasikalbėjimai“ Klaipėdos koncertų salėje iš rugsėjo 26 dienos 19 val. perkeliamas į spalio 26 dieną 19 val. Įsigyti bilietai galioja, o dėl bilietų gražinimo kreiptis bilietai.LT
Tuo tarpu Vilniuje koncertas įvyks ne Vilniaus kongresų rūmuose, bet Vilniaus kameriniame teatre (Konstitucijos 23b). Vietoje anksčiau skelbtos spalio 4 dienos, koncertas perkeliamas į spalio 27 dieną 17 val. Įsigyti bilietai galioja, norintys grąžinti bilietus, prašome kreiptis bilietai.LT
Koncerto organizatorius VŠĮ „Didžioji septima“atsiprašo už nesklandumus.
Pirmoje koncertų dalyje kompozitorius „čia ir dabar“ sukurtą kompoziciją skirs Lietuvos muzikos gerbėjams. Antroje dalyje V.Ganelinas pirmą kartą improvizuos, matydamas ir girdėdamas įvairius muzikinius kūrinius iš „Youtube“. Kiekviename koncerte skambės visiškai nauja, iki tol negirdėta muzika.
