Portalas 15min pristato 7 įdomiausius S.Tyzenhauzaitės del Šuazel-Gufjė biografijos faktus, kurie leis pažinti šią drąsią ir išsilavinusią moterį.
1. Pirmoji Lietuvos moteris, kuri rašė romanus. Bajorų Tyzenhauzų šeimoje gimusi S.Tyzenhauzaitė buvo pirmoji moteris romanų rašytoja istorinėje Lietuvoje. Ji rašė prancūzų kalba, kuri jai buvo gimtoji.
Didžioji jos kūrybos dalis – istoriniai romanai. Dėl tikslaus kūrinių skaičiaus dar ginčijamasi, tačiau žinoma apie bent dešimt jos išleistų knygų, kelios kurių pasirodė po mirties. Kol kas Prancūzijoje S.Tyzenhauzaitės kūryba žinoma geriau negu Lietuvoje.
S.Tyzenhauzaitės rašyti romanai paremti tikrais Lietuvos ir Lenkijos istorijos faktais, susiję su senosios Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu. Tarp jos romanų personažų – Barbora Radvilaitė, Jogaila ir Jadvyga ir taip toliau. Tačiau, ko gero, žymiausia jos knyga tapo 1862 m. išleisti memuarai – „Reminiscencijos apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I“.
Lietuvių kalba 2004-aisiais pasirodė jos „Reminiscencijos“, o 2006-aisiais – „Halina Oginskytė, arba švedai Lenkijoje“. Tačiau Prancūzijoje Sofija vis dar yra žinoma geriau negu Lietuvoje.
2. Pateko į „Karą ir taiką“. Sofija amžininkų dažnai buvo vadinama gražuole. Jos išvaizda sužavėjo ir į Vilnių 1812 m. pavasarį atvykusį Rusijos carą Aleksandrą. Pasak istorinių šaltinių, Ukmergės rajone esančiame Taujėnų dvare apsistojęs Aleksandras, nepaisydamas etiketo, visą vakarą šoko būtent su Sofija, kuriai tuomet buvo 22-eji.
Ne kartą istorikų aprašytas pobūvis figūruoja ir Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“. Jame aprašoma scena, kaip adjutantas nutraukia poros šokį ir imperatoriui praneša apie per Nemuną persikėlusią Napoleono kariuomenę.
Sofija netrukus po šio susitikimo tapo carienės freilina – viena iš caro Aleksandro dvaro damų. Su caru Aleksandru Sofija draugiškus ryšius palaikė iki pat jo mirties 1825 m. Apie tai savo atsiminimuose rašo pati Sofija. Vis dėlto jokių įrodymų, kad jų santykiai kada nors buvo peržengę draugystės ribas, nėra.
3. Sužavėjo Napoleoną. Tais pačiais 1812 m. prancūzų kariuomenei užėmus Vilnių, Sofija susipažino su imperatorium Napoleonu. Ji pasirodė jam su caro Aleksandro dovanota sege su Rusijos imperijos simbolika ir pasisakė esanti caro – Napoleono priešo – freilina.
Pasakojama, kad kiti Napoleono taip bijojo, kad tikrai nebūtų drįsę taip pasielgti. Tačiau patį Napoleoną sužavėjo damos drąsa. Jis vėliau yra pasakęs: „Ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją, tai pažintis su Sofija.“
Nors caras Aleksandras nemažai bendradarbiavusių su Napoleonu didikų po karo, pasibaigusio Napoleono pralaimėjimu, nubaudė, jis įvertino Sofijos drąsą ir Sofijai bei jos aplinkai persekiojimų pavyko išvengti.
4. Tuokėsi Rokiškyje. Sofijai ypatingai artimas buvo Rokiškis, kur stovėjo jos tėvo Ignato Tyzenhauzo statytas Rokiškio dvaras. Jame ji kurį laiką gyveno. Ir su savo išrinktuoju prancūzų Oktavijum Šuazeliu-Gufjė ji 1818 m. vasario 3 d. tuokėsi ne Prancūzijoje ar Lenkijoje, kaip ilgą laiką buvo manyta, bet Rokiškyje. Beje, jų vienintelio sūnaus krikštatėvis buvo tas pats caras Aleksandras.
5. Buvo tikra europietė. Vis dėlto ištekėjusi grafienė Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą: keliavo po Europą, daug laiko praleisdavo Italijoje, Prancūzijoje, nes jos vyras, 1815 m. restauravus Burbonų monarchiją, atgavo tėvoninius dvarus.
Prancūzijoje Sofija bendravo su Aleksandru Diuma, pažinojo ir daug kitų savo laikotarpio Vakarų Europos menininkų. Tačiau vis dėlto net ir gyvendama Prancūzijoje ji dažnai grįždavo į Lietuvą, atsiminimuose apie gimtąjį kraštą kalbėjo teigiamai.
6. Sukūrė unikalų patiekalą. Daug laiko Sofija Tyzenhauzaitė leisdavo Platelių dvare, kuris priklausė jos vyrui. Plateliuose gaminamas jos spanguolių pienas buvo arkliais gabenamas į Paryžių ir pelnė ten tikrą susižavėjimą. Tiesa, tikslus jo receptas šių laikų nepasiekė.
Plungės rajonas Sofijos šeimos atminimą saugo iki šiol – čia esantis Aleksandravo kaimas buvo pavadintas jos sūnaus garbei. Tarpukariu užfiksuoti tuomet jau garbaus amžiaus sulaukusių Platelių gyventojų atsiminimai apie Sofiją atskleidžia, kad ji paprastiems žmonėms, dvaro tarnautojams, buvo labai gera, jiems parūpindavo drabužių, maisto.
7. Vilniuje Sofijos atmintis gyva ir dabar. Sofija ir jos romanas „Reminiscencijos“ yra įamžinta Vilniuje, Literatų gatvėje. Jai skirtos lentelės nr 116 autorė – Agnė Šemberaitė.
Restauruotame „Pacų“ viešbučio pastate Sofijos garbei įsikūrė baras „Sofija“, kurio barmenai sukūrė kokteilį – modernią Sofijos spanguolių pieno versiją.
Informaciją apie S.Tyzenhauzaitę surinko „Idėjų karalystės" gidės Elena Gasiulytė ir Rūta Norkūnė, organizuojančios įvairias netradicines ekskursijas po Vilnių. Tarp jų ir ekskursija „(Ne)pamirštos Vilniaus moterys“, kurioje gidės pristato nepelnytai istorijos primirštas Vilniaus moteris, tarp jų ir S.Tyzenhauzaitę.
