Jis – VDU ir Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, kelių monografijų apie Baltijos valstybes Pirmajame pasauliniame kare autorius, radijo laidos „Orienti d’Europa“ („Europos Rytai“) kūrėjas, italų klausytojus pažindinantis su Baltijos regiono kultūra ir istorija.
Neseniai Lietuvos istorijos instituto išleistame įspūdingos apimties tritomyje „Vilniaus istorija“, kuriame apžvelgiamas sostinės gyvenimas nuo XIII a. iki pat XX a. pabaigos, tarp gerai žinomų autorių pavardžių – ir italas istorikas A.Griffante. Savo tekste mokslininkas apžvelgia iki šiol mažai tyrinėtą kasdienį gyvenimą Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo metais.
Apie tai, kas prieš daugiau nei du dešimtmečius pirmą kartą atvedė į Lietuvą, kodėl apsisprendė mokslininko karjerą daryti mūsų šalyje, kuo taip sudomino Vilniaus istorija Pirmojo pasaulinio karo metais, ką galvoja apie desovietizacijos procesus vykstančius Lietuvoje ir kodėl iki šiol italai taip simpatizuoja Rusijai, – pokalbis su italu istoriku A.Griffante.
– Andrea, jūs gimėte, augote ir mokėtės Italijoje. O kokie keliai jus atvedė į Lietuvą?
– Pirmą kartą į Lietuvą 2000-aisias atvykau vos ne per klaidą. Mano gimtajame mieste gyveno vienas iš Lietuvos garbės konsulų Italijoje, kuris buvo mano tėvo vaikystės draugas. Žinodamas, kad tėvas laisvalaikiu užsiima grafika, pakvietė jį į dailininkų plenerą Alantoje, Molėtų rajone. Tuomet tėvas man pasiūlė prisijungti prie jo ir aš sutikau.
Lietuvos vardą išgirdau maždaug 1989–1991 m. laikotarpiu, kai per Italijos televiziją bei radiją transliuodavo reportažus bei žinias iš įvykių tuometinėje Tarybų Sąjungoje.
Lietuvos vardą išgirdau maždaug 1989–1991 m. laikotarpiu, kai per Italijos televiziją bei radiją transliuodavo reportažus bei žinias iš įvykių tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Žinoma, tie atsiminimai yra labai migloti, bet būtent tada sužinojau apie Lietuvos egzistavimą.
Na, o atvykęs į Alantą aš tiesiog įsimylėjau šį kraštą. Tuomet buvau baigęs pirmą universiteto kursą, tad grįžęs į Italiją ėmiau domėtis Lietuvos istorija. Po trejų metų mano diplominis darbas jau buvo susijęs su Lietuva – rašiau apie Stasio Šalkauskio tautos idėją.
Kelis metus buvau gavęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos skiriamą stipendiją stažuotei Lietuvoje – vieną kartą rinkti medžiagą diplominiam darbui, antrą kartą – lietuvių kalbos tobulinimui. Šitaip pamažu atsirado ryšiai su konkrečiais žmonėmis, o taip pat ir Lietuvos istorijos institutu, kuriame štai jau dirbu penkerius metus.
2006–2011 m. Lietuvoje studijavau doktorantūrą, ja baigęs ėmiau ieškoti savojo kelio. Atvirai sakant, niekada neįsivaizdavau, kad po studijų liksiu čia. Tačiau kai pagalvojau, kad per aštuoniolika pastarųjų metų ne Lietuvoje aš gyvenau vos pusantrų metų, tuomet tartum savaime tapo aišku, kur yra manoji vieta (juokiasi).
– Ar pats turite atsakymą kodėl?
– Ir pats nežinau. Bet gal labiausia todėl, kad man čia įdomu būti. Prieš dvidešimt metų žmogus iš Vakarų Europos atvykęs į Lietuvą čia matė ir patyrė visiškai kitokius dalykus, nei žmogus, kuris čia pirmą kartą atvyksta dabar. Pripažinkime, kad dabar čia jau yra kontinentinis standartas su visais privalumais ir trūkumais.
Tuo tarpu prieš dvidešimt metų Lietuva buvo visiškai kitokia: čia aš atradau tai, ką savo vaikystės bei jaunystės pasakojimuose girdėjau apie pokario Italiją, kurios nemačiau. Kažkuria prasme tuometinėje Lietuvoje aš tartum nusikėliau pusę amžiaus į praeitį ir man šis patyrimas buvo labai įdomus.
Prieš dvidešimt metų Lietuva buvo visiškai kitokia: čia aš atradau tai, ką savo vaikystės bei jaunystės pasakojimuose girdėjau apie pokario Italiją, kurios nemačiau.
Kita vertus, nuo jaunų dienų mane labai domino Rytų Europa ir būtent čia aš galėjau ją apčiuopti, pajusti ir patyrinėti. Taip pat svarbus buvo ir pojūtis, kad esu kažkur kitur, kitame kontekste, tarp kitų ir šiek tiek kitokių. Tai labai intriguoja. Tik su laiku galiausiai supranti, kad galima gyventi Amerikoje, Pietų Afrikoje ar Šiaurės Norvegijoje, bet problemos, su kuriomis savo kasdienybėje susiduria žmonės, daugiau ar mažiau, visur yra tos pačios.
Gyvendamas Lietuvoje ėmiau atidžiai tyrinėti ar čia yra tai, kas mane domina kaip mokslininką. Šitaip iš arti ėmiau pažinti Vilnių bei šio krašto istoriją ir tuomet supratau, kad yra daugybė temų, su kuriomis galiu dirbti.
– O ne paprasčiau, kažkuria prasme gal net lengviau, tyrinėti didžiųjų kraštų istorijas – juk Lietuva, Baltijos šalys ilgą laiką buvo Europos istorijos pakraštyje, savotiška terra incognita?
– Viskas priklauso nuo to, į ką žmogus žiūri ir kam jis nori paaukoti savo gyvenimą. Jau minėjau – Rytų Europa man buvo žymiai įdomesnė nei Vakarų Europa. Taip, tai buvo terra incognita, kažkas kitoniško, nematyto, nepažinto – ir tai mane labai sužavėjo.
Ar lengviau dirbti su didžiųjų kraštų istorijomis senuosiuose Europos universitetuose? Na, bent jau žvelgiant iš akademinio mokslo perspektyvos, Lietuvoje tai daryti žymiai lengviau ir paprasčiau nei, tarkime, Italijoje. Visų pirma, tai lemia paprastesni santykiai su akademinėmis struktūromis, aplinka ir gerokai mažesnė biurokratija.
Žinau, kad Lietuvoje žmonės skundžiasi didele biurokratija, tačiau pamėginkite Italijoje patekti į akademinę aplinką, jei nedalyvaujate tam tikroje suinteresuotų grupių veikloje ir pamatysite, kad tai tiesiog neįmanoma ar bent jau yra labai labai sudėtinga.
Kita vertus, prieš tris dešimtmečius Italijos švietimo programoje apie Rytų Europą nebuvo visiškai jokių žinių. Buvo rašoma apie carinę Rusijos imperiją ir staiga iš niekur atsiranda Lietuvos vardas – kodėl ir kaip – nieko nepaaiškinta. Tuo tarpu apie Abiejų Tautų Respubliką, nepaisant to, kad savu laiku tai buvo didžiausia Europos valstybė, aš sužinojau tik atvykęs į Lietuvą. Tad kaip gali būti neįdomu atrasti ir pažinti tai, kas daugybę metų tau, o ir didžiajai daliai Vakarų europiečių, buvo ir tebėra nežinoma žemė...
– Vis dėlto, kokie sunkumai ir kokie privalumai yra tyrinėti istoriją šalies, kuri didžiąją gyvenimo dalį tavo istorijos, geografijos suvokime išvis neegzistavo?
– Didžiausias sunkumas yra susijęs su informacijos trūkumu – aišku, tai labiausiai tinka kalbant apie istorijos tyrinėjimus prieš du dešimtmečius. Dabar, kai daugybė šaltinių yra pasiekiama internetu, tai nebėra jokia problema.
Tuo tarpu prieš du dešimtmečius itališkai apie Lietuvą galėjai perskaityti keletą knygų iš tarpukario istorijos, dešimt knygų angliškai apie vėlyvąjį sovietmetį ir viskas. Maža to, kai pradėjau mokytis lietuvių kalbos, nebuvo net lietuvių-italų kalbos vadovėlio, tad norėdamas sužinoti kažką daugiau, tiesiog neturėjau iš ko. Tačiau per kelis pastaruosius dešimtmečius ši situacija yra kardinaliai pasikeitusi į gera.
Apie Abiejų Tautų Respubliką, nepaisant to, kad savu laiku tai buvo didžiausia Europos valstybė, aš sužinojau tik atvykęs į Lietuvą.
Sunkumų kelia ir tai, kad žmogus iš šalies ateina į kitokią aplinką, tad jis ne iškarto atpažįsta tuos kultūrinius kodus, mąstymo įpročius, kurie vietiniams yra savaime suprantami. Kita vertus, tai galima matyti ir kaip privalumą, mat žmogus iš šalies turi mažiau išankstinių nuomonių apie tyrinėjimo objektą, tad, kažkuria prasme, gali būti labiau nešališkas.
Tačiau įtakos turi ne tik šalis, kurioje esi gimęs, tačiau ir socialinė bei kultūrinė aplinka, kurioje augai. Juk siekis suprasti kitą, kitoniškumą yra neatsiejama nuo žmogaus intelektualinių pastangų ir tų priemonių, kuriomis jis naudojasi.
– Savo darbuose daug dėmesio skiriate pirmajai XX a. pusei, Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiui, taip pat Vilniaus istorijai šiuo laikotarpiu. Kuo jums įdomus būtent šis laikas?
– Pirmojo pasaulinio karo istoriją Lietuvoje tyrinėju maždaug penkiolika metų. Tuomet šis laikotarpis čia buvo dar labai mažai žinomas. Beje, įdomu tai, kad ilgą laiką aš pats šios temos tiesiog negalėjau pakęsti. Tai susiję su mano gimtąja aplinka – aš gimiau ir augau netoli vietos, kur Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Austrijos-Italijos pasienis. Su šia mitologizuota mūšių ir kovų istorija aš augau ir man tai kėlė didžiulę alergiją. Vis dėlto, su laiku pamačiau, kad karo istorija tėra rėmai, kuriuos vyksta ne tik kautynės, bet ir žymiai didesni dalykai – gyvenimas. Ir būtent tai aš norėjau atrasti ir tyrinėti Lietuvoje.
Pamenu, kai kolegoms pasakydavau, kad ketinu gilintis į Pirmojo pasaulinio karo temą, neretai sulaukdavau atsakymo, kad apie šį metą Lietuvos archyvuose nėra absoliučiai nieko. Bet kai girdi pasakymą, kad „nėra nieko“, tai dažnai reiškia tiesiog tinginystę. Tokiu atveju reikia išeiti pro duris, nukeliauti iki archyvo, pažiūrėti bylų apyrašus ir tuomet pamatai, kad visko yra pilna, tik niekas iki čia dar nebuvo atėjęs. Taip aš ir pradėjau gilintis į šį labai turtingą laikotarpį Lietuvoje.
Įdomu tai, kad panašiai kaip mano gimtajame krašte, taip pat ir Lietuvoje šis metas taip pat yra stipriai mitologizuotas. Susidaro įspūdis, kad tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui visiškai iš niekur staiga užgimė Lietuvos valstybingumas ir prasidėjo nauja istorija. Tačiau išties spalvingas gyvenimas virė ir iki tol.
– Neseniai išleistame tritomyje „Vilniaus istorija“ yra publikuojamas jūsų straipsnis apie gyvenimą Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo metais. Jei paprašyčiau surengti ekskursiją po to laikotarpio Vilnių, kokius objektus, vietas ar istorijas būtinai įtrauktumėte į savo pasakojimą?
– Kalbėdami apie istoriją mes, visų pirma, dažniausiai mąstome apie įvykius. Tačiau aš savo tekste didžiausią dėmesį skyriau ne įvykiams, o gyvenimo kasdienybei, kuri, įprastai, yra gan pilka ir niūri. Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje ta kasdienybė iš esmės būtent tokia ir buvo.
Jei rengčiau ekskursiją po Vilnių, visų pirma, vesčiau prie numanomų valgyklų vietų, kur skirtingų tautinių grupių nariai teikė maitinimą nuo karo nukentėjusiems žmonėms.
Jei rengčiau ekskursiją po Vilnių, visų pirma, vesčiau prie numanomų valgyklų vietų, kur skirtingų tautinių grupių nariai teikė maitinimą nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Tuo metu Vilniuje veikė skirtingos lenkų, lietuvių, žydų, rusų labdaros draugijos, kurios iš dalies atliko ir nacionalinio identiteto formavimo vaidmenį.
Šių draugijų nariai – iškilios politikos, kultūros, mokslo asmenybės – taisė, organizavo gyvenimą sunkiomis karo sąlygomis, o iš to vėliau susikūrė ir pokario Vilniaus, taip pat ir Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos gyvenimas. Tarkime, vienas iš pagrindinių Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikėjų buvo ne kas kitas, o Antanas Smetona.
Akivaizdu tai, kad karo metu aktyvūs žmonės tiesiog pakeitė savo veiklos pobūdį, o vėliau, įvykus politiniams bei socialiniams pokyčiams, prisidėjo prie valstybingumo kūrimo. Būtent ši veiksmų grandinė man ir yra įdomiausia šioje Pirmojo pasaulinio karo metų istorijoje.
– Kiek istorijos tyrinėjimuose šiandien lemia emocija, bandymas susitapatinti su tame laike, tuose įvykiuose dalyvavusiais žmonėmis – ne tik įsivaizduoti, ką jie darė, kalbėjo, bet ir ką jautė, patyrė, išgyveno?
– Šiandien emocijų istorija yra atskira istorijos disciplina, kuri labai stipriai papildo ir praplečia anksčiau įprastą didžiųjų įvykių istoriją. Susidomėjimas šia sritimi užgimė Prancūzijoje praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, vėliau stipriai išaugo po Antrojo pasaulinio istorikų marksistų gretose Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje šią sritį puoselėjo socialinės istorijos mokykla.
Per pastaruosius tris dešimtmečius ši tyrimų sritis labai stipriai pasikeitė, mat tuo pačiu pasikeitė ir ideologinis fonas, kuriame istorikai veikia. Tai nulėmė ir nuoseklus istorikų atsigręžimas į įvairias kitas disciplinas – antropologiją, sociologiją ir t.t.
Sovietų Sąjungos griūties mažųjų istorijų tyrimai Rytų Europoje išvis neegzistavo. Visi istoriniai eksperimentai gyvavo tik Vakaruose.
Svarbu pabrėžti, kad iki Sovietų Sąjungos griūties mažųjų istorijų tyrimai Rytų Europoje išvis neegzistavo. Visi istoriniai eksperimentai gyvavo tik Vakaruose. Tuo tarpu dabar socialinė istorija Lietuvoje, nors ir yra pakankamai nauja disciplina, vystosi nepaprastai sparčiai.
Pirmieji šiuos žingsnius Lietuvoje žengė sovietologai, kurie drąsiausiai ir iš įvairių perspektyvų ėmė tyrinėti daugiausia vėlyvąjį sovietmetį. Tai Lietuvos akademiniame pasaulyje atvėrė naujas erdves – įvairių sričių tyrėjai pamatė, kad tai ne tik įmanoma, bet ir yra labai įdomu. Juk šitokia perspektyva itin praturtina iki tol gyvavusį politinės istorijos pasakojimą. Dabar vis dažniau socialinės istorijos tyrimus ima atlikti ir kitų laikmečių mokslininkai, visų pirma, pradedant tarpukariu ar vėlesniais laikais.
– O kokie yra šaltiniai tyrinėti emocijų istoriją tuomet, kai nebelieka tiesioginių liudininkų, kurie atsimena savo kasdienybės patirtis? Tarkime, vėlyvojo sovietmečio liudininkų rasti dar nėra jokia problema, bet vėlyvojo tarpukario pasakojimai su kiekvienais metais vis labiau blėsta, jau nekalbant apie dar ankstesnius laikus.
– Kasdienybės istorija turi savo specifiką ir savo metodologiją. Be abejo, pirminiai šaltiniai yra archyvai – tai, kas ten yra išsaugota, dokumentuota, užfiksuota. Tačiau ne ką mažiau svarbu mokėti interpretuoti ir tylą – tai, apie ką archyvuose nerašoma.
Arba štai paimkime kokį nors šaltinį – tai, kas užrašyta neretai automatiškai traktuojama kaip istorija. Bet tai nėra istorija, nes mes nerašome kronikų. Tai – šaltinis, kurį tyrėjas interpretuoja pateikdamas savo klausimus ir keldamas hipotezes. Uždavus kitokį klausimą, kitoks gali būti ir atsakymas. O jei atsakymo nėra – tenka interpretuoti tylą. Tai gali skambėti labai filosofiškai, net ezoteriškai, bet taip tikrai nėra.
Ne ką mažiau svarbu mokėti interpretuoti ir tylą – tai, apie ką archyvuose nerašoma.
Viena iš svarbių mano domėjimosi temų yra vaikystė. Jei aš noriu išsiaiškinti edukacijos istoriją, tuomet nagrinėju Švietimo ministerijos dokumentus – čia viskas daugiau mažiau aišku. O jei aš noriu sužinoti ką galvojo vaikai? Tuomet einu į archyvus ir žiūriu, kas ten yra. Tarkime, vienoje byloje randu šimtą vaikų piešinių – tai būtų neapsakomai didelis lobis...
Iškart kiltų daugybė klausimų: kas šiuos piešinius įdėjo į šią konkrečią bylą? Kas juos piešė? Kas liepė tai piešti? Kodėl? Kas vyko toje mokykloje tą dieną? Žinoma, nebūtinai randi atsakymus į visus klausimus, tačiau pamažu ima vertis kontekstas, detalės. Paskui į pagalbą pasitelkęs kitokią akademinę sritį, tarkime, vaikų psichologiją, bandai interpretuoti tai, ką matai pavaizduota šiuose piešiniuose. Būtent tai aš ir turėjau galvoje sakydamas „interpretuoti tylą“.
Deja, Lietuvos archyvuose vaikų piešinių iš Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio kol kas man rasti nepavyko. Tiesa, Ženevoje, vos ne per klaidą, yra pavykę aptikti didžiulę 1500 vaikiškų piešinių kolekciją. Šie darbai išliko todėl, kad iš 1927 m jie dalyvavo pirmajame pasauliniame vaikų piešinių konkurse. Tačiau paprastai archyvuose vaikų piešiniai pasitaiko labai retai, nes jie yra išmetami kaip nieko verti popiergaliai.
– Prasidėjus aktyviai Rusijos invazijai į Ukrainą, Lietuvoje atsinaujino sovietmečio patirčių apmąstymai, buvo priimtas viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymas, imti keisti gatvių pavadinimai, nukėlinėti sovietmetį menantys skulptūriniai objektai. Kaip jūs žvelgiate į šį tebeaktualų ir visuomenėje gan prieštaringai vertinamą klausimą?
– Nemanau, kad tokius dalykus turėtų nuspręsti komisija arba įstatymas. Šitokius sprendimus turėtų lemti visuomenės apmąstymai bei diskusijos. Žinoma, didžiulė pareiga čia gula ant švietimo sistemos pečių, o mokytojai turėtų skatinti jaunimą gilintis į šiuos klausimus, apsvarstyti istoriją, nebijoti ieškoti nestandartinių sprendimų.
Didžiausia blogybė, kas čia gali nutikti – tai politikų kišimasis į šiuos klausimus. Problema ta, kad jų sprendimai paprastai yra visiškai nereflektuoti. Tarkime, Salomėjos Nėries atvejis tikrai nėra vienareikšmiškas, tačiau nemanau, kad asmens prieštaringumas yra pretekstas jo atminimą ištrinti iš viešųjų erdvių.
Visai kas kitka yra konkretūs simboliai, kurie akivaizdžiai siejami su režimu bei ideologija. Tačiau didžioji dalis komunistinių ženklų buvo panaikinta nepriklausomybės pradžioje. Tai buvo savalaikis politinis sprendimas. Bet dabar tokie nurodymai skamba labai prastai.
Tarkime, Žaliojo tilto skulptūros. Kai kurios jų išties turėjo tam tikrus elementus, kurie buvo akivaizdžiai siejami su sovietine santvarka, bet ar jie buvo taip stipriai ideologiniai? Nemanau.
Bėda ta, kad politikams norisi priimti sprendimus nedelsiant, todėl jiems visiškai nerūpi ir istorikų argumentai.
Paprastai šiais klausimais leidžiama pasisakyti ir istorikams. Ir jie pasisako. Bėda ta, kad politikams norisi priimti sprendimus nedelsiant, todėl jiems visiškai nerūpi ir istorikų argumentai. Gerai, kad jų nuomonės klausiama, bet blogai, kad į tą nuomonę visiškai neįsiklausoma.
Kita vertus, dabar istorikai nėra vieninteliai istorijos tyrėjai. Mano galva, šiandien kino režisieriai yra žymiai svarbesni istorikai, mat kino režisierių kalba yra labiau suprantama ir plačiau pasklidusi nei mokslininkų. Tad kuo daugiau istorijos tyrimų lauke yra skirtingomis formomis veikiančių žmonių, tuo geriau yra ir pačiai visuomenei.
– Kaip jūs nusakytumėte dabartinį Lietuvos įvaizdis Italijos viešojoje erdvėje, ypač kalbant apie Rusijos tebevykdomą agresiją prieš Ukrainą? Italai, kiek suprantu, turi gan seną simpatizacijos Rusijai istoriją. Tad kaip pačioje Italijoje yra girdimos ir suprantamos lietuvių pastangos nuolatos remti Ukrainą ir didinti spaudimą Rusijai?
– Šių metų rugsėjo pradžioje visoje Italijoje buvo iškabinti didžiuliai plakatai, vaizduojantys dvi besisveikinančias rankas nuspalvintas Italijos ir Rusijos vėliavų spalvomis. Virš piešinio rusų ir italų kalbomis buvo skelbiama: „Italų tauta nėra mano priešas“. Tai akivaizdi Rusijos propaganda. Keliai, kuriais šie plakatai atkeliavo į Italiją yra žinomi – tai dabartinės Italijos vyriausybės kelių partijų narių darbas. Viešojoje erdvėje jie skelbia remiantys Ukrainą, tačiau atsisako skirti ginkluotę – tokia logika...
Aktyvių karo veiksmų pradžioje, po to, kai tuometinis Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pareiškė apie ketinimą stabdyti traukinių tranzitą iš Baltarusijos į Kaliningradą, vienoje Italijos televizijoje buvo transliuojamas pokalbis, kuriame dalyvavo Italijos kariuomenės generolas, politologas, populiarus žurnalistas ir diplomatas. Pastarasis – buvęs NATO vyriausiasis civilinis įgaliotinis Afganistane Stefano Pontecorvo. Būtent jis tuomet tiesiai šviesiai pasakė, kad lietuviai yra puspročiai, kišantys pirštus Rusijai į akis. Tai geriausiai parodo ką dalis italų galvoja apie lietuvių „kraštutinumą“. Anot jų, lietuviai, o taip pat latviai, estai, lenkai, rumunai yra radikalai, kurie bando sukiršinti Vakarus su Rusiją.
Buvęs NATO diplomatas, tuometinį Vilniaus žingsnį viešai įvardijęs beprotybe, prieš pusę metų atvyko į Vilnių ir atstovaudamas didžiausiai Italijos ginklų gamybos įmonei, pasirašė sutartį su Lietuvos Krašto apsaugos ministerija.
Beje, labai įdomu, kad tas buvęs NATO diplomatas, tuometinį Vilniaus žingsnį viešai įvardijęs beprotybe, prieš pusę metų atvyko į Vilnių ir atstovaudamas didžiausiai Italijos ginklų gamybos įmonei, pasirašė sutartį su Lietuvos Krašto apsaugos ministerija dėl ginkluotės tiekimo. Tad tenka karčiai pripažinti, kad verslas yra pragmatiškas ir esant reikalui nebemato jokios problemos dėl tariamo Rusijos erzinimo...
Tai yra vieno žmogaus pavyzdys, tačiau panašiai mąsto didelė Italijos politikos elito dalis. Išties Italijoje, ypač tarp kairiųjų, tebeveikia Sovietų Sąjungos mitas, kuris automatiškai tapatinamas su dabartine Rusija. Jie įsivaizduoja, kad Rusija įkūnija tuos idealus ir tas vertybes, už kurias savu laiku Italijoje kovojo vyresnioji italų dalis.
Tuo tarpu tai, ką Rusiją savu laiku darė Čečėnijoje, Gruzijoje, Sirijoje ar tebedaro Ukrainoje – jiems mažai rūpi, nes šios šalys yra labai toli nuo Italijos. Net Jugoslavija italams buvo toli, nors tas karas vyko 150 kilometrų nuo mano namų. Italų mentalinė geografija baigiasi Trieste, o visa kas už jo – jau svetima kitų teritorija...
Italų mentalinė geografija baigiasi Trieste, o visa kas už jo – jau svetima kitų teritorija...
Žinoma, Italijoje esama žmonių, kurie nuoširdžiai palaiko Ukrainą ir geba įvardyti Rusijos keliamą grėsmę Europai. Tačiau visuomenėje gyvuoja ir tam tikros terpės – tiek tarp kraštutinių kairiųjų, tiek ir tarp kraštutinių dešiniųjų – kur Rusija matoma kaip kovos prieš globalizaciją simbolis. Aišku, viskas čia dažniausiai pragmatiškai susiveda į nuolatos plaukiančią finansinę Maskvos paramą tiek partijoms, tarkime, „Šiaurės lygai“, tiek ir atskiroms politikos asmenybėms.
Deja, situacija Prancūzijoje arba Vokietijoje taip pat nėra kažkuo kitokia. Todėl didelių vilčių į Vakarų Europą aš nebededu. Užtenka pamatyti, kaip beviltiškai didžiausia Europos valstybė – Vokietija – blaškosi tamsoje ir nesupranta, kas vyksta aplinkui. Vienintelė Europos viltis – šiaurės ir rytų europiečiai, kurie puikiai suvokia Rusijos grėsmę ir daro realius žingsnius apsisaugoti nuo to. Tai yra reali ir vienintelė Europos saugumo garantija.
