Šis straipsnis yra naujo 15min ciklo „Kultūra yra svarbi“, skirto nagrinėti kultūros politiką, dalis. Pokalbiai su politikais, aktyvistais, institucijų vadovais nuo šiol pasirodys kiekvieno trečiadienio vakarą.
– Sakoma, kad Lietuvoje kino finansavimas vis dar neadekvatus. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu?
– Tektų sutikti. Palyginę su kaimyninėmis šalimis, matome, kad Lietuvoje atsiliekama su pagrindiniu finansavimu. Pavyzdžiui, Latvijos kino finansavimo biudžetas yra labai panašus į Lietuvos, bet atsiminkime, kad Latvijoje gyvena kone trečdaliu mažiau žmonių. Vadinasi, kino industrija yra žymiai mažesnė. Estijoje valstybinis kino finansavimas, mano požiūriu, yra 30 proc. didesnis. Nepaisant mažiausio finansavimo Baltijos šalyse, mūsų kino kūrėjai, patekę į didžiausius pasaulio kino festivalius, per pastaruosius metus pasiekė labai daug, į ką mūsų kolegos iš kitų šalių žiūri tyliai ir su pavydu. Sakyčiau, kad šiuo metu prasidėjo antrasis Lietuvos kino aukso amžius, kuris dar tikrai nesibaigė. Taigi galime įgyvendinti dar daugiau. Todėl didesnis šios industrijos finansavimas padėtų dar labiau išnaudoti turimą potencialą. Deja, per pastaruosius metus nemačiau jokio proveržio sisteminiame Lietuvos kino finansavime. O juk šioje srityje, lygiai kaip ir kitose, įgyvendinimo kaštai išaugo 20–30 proc. Laikas eina į priekį, finansavimo apimtys nedidėja, vadinasi, kasmet vis mažiau kino galime sukurti.
– Kodėl LKC finansavimas nedidėja? Ar nepavyksta įtikinti Kultūros ministerijos? O gal Kultūros ministerija negeba įtikinti kolegų Vyriausybėje?
Vis primename, kad prašome ne išmaldos, bet investicijos į labai tvarią sritį.
– Greičiausiai ši tendencija yra būdinga visam kultūros sektoriui. Kasmet kultūros ministerija surenka visų kultūrininkų poreikius, analizuoja ir tik vėliau prasideda Vyriausybės lygmens derybos. Kai kam valstybė gali skirti daugiau papildomų lėšų, bet, panašu, per pastaruosius keletą metų tokio sprendimo nebuvo.
Praėjusiais metais LKC minėjo savo veiklos dešimtmetį, o kitose valstybėse panašaus tipo institucijos jau veikia beveik 30 metų, kas reiškia didesnį institucinį svorį ir įdirbį. Reikėtų atsiminti, kad po truputį yra vis kopiama didesnio finansavimo link, bet svaresnio proveržio pastaraisiais metais nėra nutikę. Kalbame su Finansų ministerija, taip pat Vyriausybei esame pateikę gerus rezultatus ir didelius pasiekimus. Vis primename, kad prašome ne išmaldos, bet investicijos į labai tvarią sritį. Kinas yra viena tvariausių kūrybinių-kultūrinių industrijų. Atsiminkime, kiek žmonių dirba vien pilnametražio filmo kūrime, jų yra šimtai. Yra kuriamos darbo vietos, negana to, pritraukiamos investicijos iš papildomų sričių. Filmas yra didžiulis, galima sakyti, verslo projektas, suteikiantis galimybę Lietuvą pristatyti užsienyje.
– Ar būna, kad LKC finansuotas filmas tampa pelningas arba tiesiog padengia valstybines išlaidas?
– Pagal mūsų sukurtus instrumentus tokios analizės neatliekame. Verta atsiminti, kad tai, kaip Lietuvoje skiriama pagalba audiovizualinei sričiai, priklauso ir nuo europinių reguliavimų. Europoje pinigai skirstomi kitaip, lyginant su Šiaurės Amerikos holivudine industrija, kurioje visiškai orientuojamasi į pelną. Tuo metu Europoje sekama Prancūzijos tradicija, skatinančia įvairovę, nekomercinį kiną ir kuriančia mūsų europietišką identitetą. Todėl mūsų kinas atrodo kitaip nei Holivude.
Visgi, atsakydamas į klausimą, galiu pasidalinti asmenine įžvalga. Taip, tikrai turime tokių filmų, kurie, palyginus su tuo, kiek kainavo jų gamyba, ne tik atsipirko, bet dar ir uždirbo.
– Visai neseniai pradėjote finansuoti televizines dramas, kaip antai „Trolių ferma“. Koks to tikslas?
– „Trolių ferma“ buvo pirmasis projektas, finansuotas valstybinio kino finansavimo lėšomis. Tokia galimybė atsirado neseniai, 2020 metais. Televizijos serialų kategorija plečiasi visame pasaulyje. Be to, pastebima didėjanti paklausa, tad ir šio serialo pasirodymas atitinka bendrą tendenciją. Ši kategorija gali ir atitinka bendrus reikalavimus, keliamus geram kokybiškam kinematografiniam kūriniui. Apie tai kalbame ne mes vieni – praėjusiais metais europiniu lygmeniu buvo įsteigta nauja priemonė. Ilgą laiką turėjome tik kiną remiantį fondą „Eurimages“. O šiuo metu atsirado nauja priemonė, skirta televizijos dramos kategorijos finansavimui, kuri turėtų startuoti šįmet. Ko gero, nuo kitų metų ir mes bandysime jungtis prie pastarosios.
– Bet koks yra televizinių dramų finansavimo tikslas? Rodos, kad viena iš LKC vizijų turėtų būti paremti būtent nekomercinį kiną.
– LKC vaidmuo yra kur kas platesnis. Nuostatose yra įtvirtinta, kad ši institucija skatina ilgalaikį Lietuvos kino srities vystymąsi ir konkurencingumą bei rūpinasi kino paveldu. Į šią situaciją reikėtų žvelgti taip – LKC ieško būdų surasti balansą. Paremti ir nekomercinius projektus, bet ir kitus kokybiškus filmus, kurie kelia susidomėjimą. Žvelgiant į kino platinimo formas, ribos visiškai išnyks. Mes nebeatskirsime, ar čia televizinė, platforminė, ar kino teatrinė produkcija. Po pandemijos visame pasaulyje stebime pasikeitusius vartotojų įpročius, taigi tampa aišku, kad žmonės kino teatruose lankosi vis rečiau bei renkasi namų kino platformas. t. y. jau nekalbant apie Lietuvoje vis dar didžiulę piratavimo problemą.
– 2022-ųjų vasarą vyko diskusija, kurioje buvo kalbama apie LKC paskirstytą finansavimą. Kaip tik tuo metu „Trolių ferma“ gavo tęstinį finansavimą, o režisieriai Laurynas Bareiša, Algimantas Puipa, Maratas Sargsyanas ne. Kokie buvo finansavimo kriterijai LKC? Kaip dabar žvelgiate į šią situaciją?
– Vertinimo kriterijai yra nustatyti taisyklėse. Čia vertėtų kalbėti apie konkrečias paraiškas. Anuomet ekspertai gautas paraiškas įvertino balais pagal tai, kokio turinio jos buvo tuo metu. L.Bareiša dar kartą aplikavo rudenį ir gavo finansavimą. Pamenu šią diskusiją, be to, apie tai buvo vieša laida, kurioje režisierius Raimundas Banionis komentavo, kad, jo vertinimu, L.Bareišos scenarijus tuo metu buvo neišbaigtas. Vėlgi mes kalbame ne apie gamybos, o parengiamųjų darbų konkursą, kurio finansavimui turėjome galimybę paremti tik labai mažą skaičių projektų (du ar tris parengiamųjų darbų bei keletą scenarijų), o aplikavo apie 20 žmonių. Todėl rezultatą nulėmė labai mažai balų.
– Kodėl debiutinis kinas Lietuvoje taip mažai finansuojamas? Ar čia dar viena mažo biudžeto problema?
– Visiškai teisingai. Norėtume finansuoti daugiau debiutinio kino. Tame matau labai didelę prasmę ir tai turėtų būti vienas iš didesnių LKC prioritetų. Kaip tik šią savaitę vyksta paraiškų priėmimas iš labai mažų lėšų, likusių antrajam konkursui. Paskelbtos kategorijos daugiausia susijusios su filmų parengiamųjų darbų projektų finansavimu ir, pavyzdžiui, trumpametražio ir debiutinio filmų gamyba. Kalbant apie gamybą, mes įvertinome, kad bent jau debiutinio trumpametražio filmo srityje turime įsitraukti, nes itin svarbu sulaukti jaunųjų talentų. Kaip tik diskutuojame ir apie 2024-ųjų biudžetą, į kurį norėtume įtraukti daugiau debiutantų. Jeigu valstybė klaus, kur nukreipsime lėšas, tai vienas iš jų būtų bent dviejų debiutinių ilgametražių filmų finansavimas.
– Naujasis Vilniaus meras Valdas Benkunskas tarp savo prioritetų yra numatęs Vilniuje įkurti kino paviljoną, vietą, kurioje būtų filmuojama, skatinant į Lietuvą pritraukti daugiau investicijų. Ką manote apie šią idėją?
– Manau, kad tai puiki idėja. Kaip žinia, LKC administruoja pelno mokesčio lengvatą filmų gamybai, kurią daugiausia naudoja užsienio prodiuseriai. Labai tikimės, kad Seimas nuspręs ją pratęsti, mat ji galios tik iki šių metų pabaigos. Per pastaruosius dvejus metus dėl šios lengvatos rezultatai buvo geri – kasmet turėjome maždaug 20-ies proc. augimą. Pagal pastarųjų metų statistika šia lengvata pasinaudoję gamintojai į Lietuvą atnešė beveik 18 mln. eurų.
Taigi kino centras rūpinasi ne tik filmų gamyba, bet ir šia industrine dalimi. Abi jos viena kitą papildo: norėdami sulaukti užsienio projektų, turime ne tik ugdyti savo profesionalus, bet ir atvirkščiai – sekti pasaulines tendencijas, turėti santykį su tarptautine rinka. Infrastruktūra yra vienas didžiausių rūpesčių. Pavyzdžiui, kai atvyksta kino kūrėjai iš užsienio su tikslu nufilmuoti filmą, reikalingos ir studijų patalpos. Labai įdomių pavyzdžių teko matyti lankantis Reikjavike, Islandijoje.
– Pereikime prie Nacionalinės filmotekos klausimo. 2021 m. liepą buvo galutinai likviduotas UAB „Lietuvos kinas“. Kokios perspektyvos šioje srityje?
– Likvidavimas vis dar tebesitęsia ir LKC laukia labai daug techninio darbo. „Lietuvos kine“, Ozo gatvėje esančiose patalpose, buvo daugiau nei 50 tūkst. juostų, kurios labai ilgą laiką stovėjo.
Manau, kad pati filmoteka yra žymiai daugiau nei galime perimti ir ką turėjo „Lietuvos kinas“. Iš esmės tai yra kino paveldo tvarkymas, restauravimas ir sklaida. Antroji kryptis – tai renginiai, trečioji – kino edukacija. Tiesa, dalis iniciatyvų, atitinkančių šias kryptis, Lietuvoje jau yra, tačiau LKC galėtų tvariai, sistemingai ir skiriant deramą dėmesį visu tuo rūpintis. Visi kiti projektai tikrai gali egzistuoti ir jie tikrai atras savo vietą. Čia konkurencijos tikrai nėra, bet matau poreikį tikslingam rūpinimuisi kino paveldu ir kultūra. Per kiną galime pasiekti ir dar daugiau tikslų, pavyzdžiui, pilietiškumo, valstybingumo ugdymo.
Formaliai šiuo metu LKC dar nėra perėmęs jokių objektų, nes kol kas Vyriausybėje yra svarstoma, ar mums bus galima perduoti Palangoje esančio kino teatro „Naglis“ ar „Lietuvos kino“ patalpas. Ko gero, tai įvyks iki šių metų vasaros, o jau vėliau LKC lauks daug buitinių, techninių, administracinių rūpesčių, kuriuos išsprendus „Lietuvos kinas“, kaip nacionalinės filmotekos dalis, galės startuoti apie 2026-uosius.
Na, o artimiausiu metu susitvarkys „Naglio“ atgaivinimas ir pritaikymas veikloms, į kurias įeina ne tik kino rodymas. Tai bus savotiškas Nacionalinės filmotekos startas per renginius ir edukacijas.
– Nusimato ilgas procesas.
– Taip, žvelgiant į bendrą kino infrastruktūrą Lietuvoje, tai, kas vyko pastaruosius du dešimtmečius, matome, kad mažėja kino rodymo salių, ypač regionuose. Kino teatrai visiškai išėjo į prekybos centrus, nepaisant to, kad Vilniuje esama išimčių kaip „Pasaka“ ar „Skalvija“.
Visgi per tą laiką, kai „Lietuvos kinas“ valdė patalpas regionuose, erdvės tikrai nebuvo išnaudojamos kino reikmėms. Dviejų dešimtmečių laikotarpis šioje srityje neišlaikė įmanomo potencialo.
– Jeigu jūsų visiškai neribotų finansinės ribos ar biurokratiniai pančiai, ką svarbiausio norėtumėte įgyvendinti LKC ir kino lauke?
– Ko gero, pirmieji planai, ką tikimės ir realiai įgyvendinti, yra kino klasikos archyvo sutvarkymas bei jo adaptavimas edukaciniams tikslams. Šiuo metu Lietuvoje gebame restauruoti tik keturis ar penkis filmus, o didžiuosiuose kino festivaliuose tokio kino sklaida vis stiprėja. Vienas iš gerųjų pavyzdžių yra Arūno Žebriūno filmas „Gražuolė“, kuris šįmet Berlyno kino festivalyje pateko į retrospektyvinių filmų programą. Įprastai konkuruojame su nauju kinu, bet štai atsiranda dar viena galimybė pristatyti ir senuosius kūrinius.
Kalbant apie kino industriją, tai neseniai sulaukiau iš Kultūros ministerijos klausimo, kokio norėčiau valstybinio kino finansavimo. Atsakiau, kad būtų gerai, jog nuo vieno Lietuvos gyventojo kinui tektų 5 eurai. Turėdami 14–15 mln. eurų, mes laisvai galėtume sustiprinti visas savo priemones – tiek kino kultūros sklaidos projektus, tiek festivalius, tiek mūsų kino finansavimą. Peržvelgus šių metų finansavimo rezultatus, matome, kad vienas vaidybinis pilnametražis gauna apie 600 tūkst., nors taisyklėse praėjusiais metais buvo numatyta iki 800 tūkst. eurų. O štai Europoje vidutiniškai vienam filmui skiriama truputį daugiau nei 2 mln. eurų. Mes iki šiol gyvename gerokai suspaudę šiuos biudžetus.
