Į Lietuvos kino istoriją aukso raidėmis įrašyta aktorė E.Pleškytė, eidama 75-uosius metus, po sunkios ligos užgeso penktadienį vakare. Sulaukę liūdnos žinios apie mylimos aktorės mirtį, E.Pleškytės kolegos ir talento gerbėjai tikino, kad Lietuva neteko įvairiapusio talento, išskirtinių gabumų ir ypatingo grožio aktorės, kuri buvo tikra žvaigždė.
Prieš trejus metus, atsiimdama „Auksinės gervės“ apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus Lietuvos kinui, E.Pleškytė prisipažino besijaučianti labai laiminga, matydama savo draugus, partnerius, režisierius nepriklausomoje laisvoje Lietuvoje. Tie patys jai brangūs, svarbūs ir artimi žmonės antradienį susirinko atiduoti paskutinę pagarbą talentingai artistei ir palydėjo urną į Antakalnio kapines, kur E.Pleškytė amžinai ilsėsis kartu su kitomis iškiliomis Lietuvos meno ir kultūros asmenybėmis Menininkų kalnelyje.
„Piene, piene – nuostabi gėlele, ko tu rymai vėjų pabarėly? Kur priglausi baltąją galvelę? Kur užsnūsi vėlų vakarėlį?“ – prie amžino poilsio vietos iš kurso draugių lūpų skambėjo Salomėjos Nėries eilės. Jas keitė Jono Strielkūno eilėraštis „Žiedas vėjuotą rudens dieną“ ir simboliškai stiprėjantis lietus.
„Aš namų neturiu./ Aš nemoku dainų./ Aš trumpam atėjau./ Aš ilgam išeinu. Bet vis tiek, bet vis tiek/ Vieną vasarą čia/ Buvo mūsų pasaulis,/ Džiaugsmai ir kančia.“ – emocingai deklamavo E.Pleškytės bičiulė, netrukus prisiminusi šviesią praeitį. – Miela, Eugenija, mielas Geneli, kaip mes kurse tave vadinome – mes visi iš tos vasaros, kai visi jauni, gabaus režisieriaus Vlado Limanto surinkti būriu atėjome į Konservatoriją, dabar gi išeiname po vieną... Tu skleidei šilumą ir šviesą, gal mes ne visada mokėjome ją sugerti... Tu visada skleidei gražią viltį, net ten iškeliaudama buvai labai rami, viltinga, tu ir ten tikėjaisi sutikti kažką nepaprasto, didingo, malonaus. Tu išėjai taip šviesiai, kad mums visiems, kurie vėliau pas tave atkeliausim, belieka tik pasimokyti tokio gražaus iškeliavimo ir vilties.“
Kita kurso draugė, Vytauto Tomkaus žmona Lilija Mulevičiūtė-Tomkienė pabrėžė, kad patys sunkiausi metai E.Pleškytei buvo tie, kai ji buvo atskirta nuo savo šeimos, sūnaus, anūkų ir gyveno Amerikoje.
„Ji man tokius graudžius laiškus rašydavo, svajodama apie namus, Lietuvą, nepriklausomybę“, – prisiminė aktorės bičiulė, perskaičiusi eilėraštį, skirtą Anapilin iškeliavusiai draugei. – Mes Genelę įsivaizduojame viltingą, nepasiduodančią, nuostabaus grožio ir neverkiančią!“
Viltingai be ašarų su E.Plečkyte atsisveikino artimieji, klasės, kurso draugai, teatro ir kino kolegos, nuoširdžiai tikėdami, kad „jai ten bus geriau“.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Laidotuvių akimirka |
