„Visą gyvenimą elgiausi kaip Lietuvos partizanai: „Daryk tai, ko svarbaus nedaro kiti. Bet kurioje srityje“, – sako partizanas, politinis kalinys, Vilniaus universiteto dėstytojas, jo unikalių erdvių dekoravimo iniciatorius, svarbiausių šalies įvykių metraštininkas, Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių – draugijos lyderis A.Kentra.
„Kai prieš keletą metų Šilalė, iš kurios rajono esu kilęs, nusprendė suteikti garbės piliečio titulą, bičiuliai liepė būtinai vilktis švarką ir kelias valandas į jį bandė dailiai susegti anksčiau man skirtus apdovanojimus. Kitą dieną bažnyčioje per ceremoniją nustebo pamatę su kitu švarkeliu, be medalių. Partizanai niekada negalvojo, kaip geriau gyventi, kaip bus įvertinti. Jiems rūpėjo tik viena – kaip padėti Lietuvai. Darydamas daugelį dalykų tik užpildžiau tuštumą – likimas lėmė daryti tai, ko kiti nebūtų ėmęsi“, – pasakoja kovotojas.
– Už ką kovojate šiandien?
– Nemaniau, kad laisvoje Lietuvoje teks daug ko atsisakyti, nes turėsiu grumtis, kad Vilniaus centre ant griuvėsių būtų pastatyti ir įkurti Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių – rūmai. 1989 metais draugija ryžosi buvusių gyvenamųjų namų griuvėsių vietoje juos pastatyti dėl to, kad 1917-aisiais iš jų išėjo šimtas savanorių ginti tėvynės. Norime, kad jie būtų deramai pagerbti ne tik Rasų kapinėse, bet ir sostinės centre, Totorių gatvėje.
Tačiau iki šiol kėsinamasi rūmus užvaldyti. Vis kas nors nesuvokia jų svarbos. Vadinasi, nenori, kad būtų detaliau žinoma Lietuvos laisvės kovų istorija.
– Tokį stiprų patriotiškumą jums įskiepijo tėvai?
– Mūsų šeimos patriotiškumą geriausiai iliustruoja mamos gėlių darželis. Ji iš gėlių buvo susodinusi tikėjimo, vilties ir meilės simbolius, kuriuos juosė Gediminaičių stulpai. Namuose buvo prenumeruojama lietuviška spauda, vaikai ugdomi krikščioniška ir tautine dvasia.
Mama Ona Šerpytaitė gimė Amerikoje. Į Lietuvą tėvai ją parsivežė 1901-aisiais, kai buvo vienų.
Artėjant aštuonioliktajam gimtadieniui pas ją atvažiavo jaunikis. Juozapas Kentra buvo piršlys, bet patiko labiau už vaikiną, kurį pas ją atlydėjo. Todėl Ona ištekėjo už piršlio! Mano tėvas už ją buvo beveik dvidešimčia metų vyresnis. Tačiau jie labai gražiai sugyveno, susilaukė šešių vaikų. Aš – priešpaskutinis: turėjau tris brolius ir dvi seseris. Mama buvo plataus akiračio: dainuodavo, vaidindavo, domėjosi politika, dalyvavo įvairių organizacijų veikloje. Kartais atsibudęs naktį matydavau, kaip kažką rašo. Tėvas dalyvavo žemės reformoje. Kai bankas iš varžytynių parduodavo nuskurdusius ūkius, kartais jis sumokėdavo skolą, kad jo pažįstamų neišvarytų iš namų.
Tai buvo tokia Lietuva, kokios dabar nepažįstame. Vėliau ne kartą yra tekę kalbėti per BBC, kitiems užsienio televizijos, radijo kanalams, spaudai – pasakoti, kokia unikali tauta buvome.