Pravėrus namo duris, kiek paėjėję išvysite Lietuvoje įprastesnius gyvūnus: vandens ir sausumos vėžlius, baltąjį ežį, o ausį džiugins skambantys paukščių balsai.
„Driežo namai“ yra prieglauda, klinika ir viešbutis“, – sako į savo namus pažinčiai su augintiniais pakvietusi R.Ratkevičienė.
Laikina globa tampa nuolatine
R.Ratkevičienė šios veiklos ėmėsi dėl meilės gyvūnams, ypatingai driežams. Pašnekovė prisimena, kad 1991 metais nusipirko pirmąjį driežiuką, tačiau jam apsirgus niekas negalėjo padėti. Norėdama išgydyti savo mylimos rūšies atstovus, R.Ratkevičienė nutarė mokytis pati.
Dvejus metus ji žinių sėmėsi iš knygų, Lietuvos ir užsienio gydytojų. Ilgainiui jos pomėgis išaugo ir ji galėjo gydyti neįprastus kitų žmonių augintinius.
Moters namuose – kelios dešimtys gyvūnų, o kai kurie čia liko pamiršti šeimininkų arba jiems atsisakius gyvūnus auginti.
„Kai kurie žmonės žinių, kaip auginti šios rūšies atstovus, neturėjo, tad jie paprašė, kad tolimesniu jų gyvenimu rūpinčiausi aš.
Labai retai, bet tikrai būna atvejų, kai suserga driežas ar iguana, atveža gydyti, bet po to jų daugiau nebepasiima“, – pasakojo moteris.
Vandens vėžliukai – kaip įgeidis
R.Ratkevičienės namuose – nemažai tiek mažų, tiek jau užaugusių vandens vėžlių. Pasak šaltakraujų augintojos, jos pastangos mažinti vandens vėžliukų besaikį pirkimą – bergždžios.
Pasak moters, jų įvežimas į Lietuvą turi būti draudžiamas, arba jų kainos – padidintos, nes tik tokiu atveju jie netaps žaislais.
Vėžliukus, kurie gyvūnų parduotuvėse kainuoja tik 5 eurus, R.Ratkevičienei atveža šeimos, kurios juos įsigijo nepagalvoję apie tai, kad augs dideli. Noras auginti vandens vėžliuką dažniausiai būna vaikų įgeidis, o vėliau gyvūnas tampa nereikalingas.
„Jis užauga, reikia prižiūrėti terariumą, vaikas nenori“, – taip kalba žmonės, atvežę R.Ratkevičienei gyvūnus.
Tačiau priimti visų gyvūnų moteris neturi galimybių, mat daugelį dalykų daro už savas lėšas, o iš dviejų procentų paramos surenka vos 300 eurų. Moteris džiaugiasi tuo, jog turi pagalbininkų, kurie paaukoja augintiniams maisto.
Miške bijo skruzdėlių
Moteris, auginanti šaltakraujus gyvūnus, tarp jų ir daugumai žmonių baimę keliančias gyvates, nuėjusi į mišką bijo skruzdėlių.
„Kad jos neužliptų, būtinai užsidedu daug kojinių“, – juokėsi pašnekovė.
Tuo tarpu daugelio žmonių baimę neįprastiems gyvūnams R.Ratkevičienė aiškina žinių stoka.
„Baimė yra natūralu. Mes augame šalyje, kur gamtoje aplinkui tokių gyvūnų, kaip iguana ar gyvatės, nėra. Mes apie juos taip pat augdami nieko nesimokome, o televizijoje gausu įrašų, kaip jie ką nors nužudė: suvalgė ar sudraskė. Taip žmogus ir įgauna baimę kokiai nors rūšiai“, – sakė pašnekovė.
R.Ratkevičienė įsitikinusi, kad ir pitoną galima laikyti drausmingu gyvūnu, jei jį žmogus ima ant rankų, bendrauja su juo, prisiglaudžia, visada duoda valgyti.
„Ko jam pulti žmogų?“ – retoriškai klausė specialistė.
Ir krokodilas, kurį moteris taip pat yra gydžiusi, nieko nepadarys žmogui, jei jis yra pavalgęs, tinkamai prižiūrimas ir sveikas.
Namuose gyveno kobra
Net 18 metų R.Ratkevičienės namuose gyveno kobra. Ji nebuvo įkurdinta terariume, tačiau laisvai šliaužiojo po namus.
„Gyvatės prisiriša prie savo šeimininkų kaip šuniukai“, – aiškino pašnekovė.
Ji susieja šias dvi rūšis ir per sargo poziciją: jeigu gyvatę augina vienas asmuo ir neprileidžia prie jos kitų žmonių, tada ji saugos namus ir puls nepažįstamuosius. Bet jeigu šeimininkas kobrą pratina kitų žmonių, taip pat vaikų, ji tampa draugiška.
Tiesa, nuotykių, kai Rimos namuose gyveno nuodinga gyvatė, buvo. Kartą prieš Kalėdas į moters namus užsuko kunigas ir kelios jam gyventojus lankyti padedančios moterys.
Tuo metu kambaryje ilsėjosi iguanos, pro šalį praėjo didelis varanas, o kampe – įsitaisiusi kobra. Moterys buvo susižavėjusios šeimininkės „dekoracijomis“ – jos atrodė tokios tikroviškos, o kai kurios net judėjo. Tačiau R.Ratkevičienė pasitikslino, kad tai – ne dekoracijos.
„Nespėjau net apsidairyti, o močiučių jau nėra. Liko tik kunigėlis, kuris eidamas atbulomis teigė, kad mano namuose labai gražu“, – juokėsi moteris. Tada Rima nutarė jam iš arčiau parodyti varaną, o pamatęs beveik trijų metrų kobrą kunigas prie durų pasileido bėgte.
„Kobra iškart pradėjo šiauštis. Bet aš ją žinojau: ji visada šnypščia, bet niekada nekanda“, – aiškino pašnekovė.
Gyvatės prisiriša prie savo šeimininkų kaip šuniukai, – teigė R.Ratkevičienė.
Visgi kunigas taip lengvai neištrūko, mat duris iš lauko pusės prirėmę laikė moterys.
„Nuo to laiko pas mane daugiau kalėdoti neatėjo“, – šyptelėjo R.Ratkevičienė.
Vaikai tampa geresni
R.Ratkevičienė teigia, kad ir kur ji begyventų, žmonės laba greitai apsipranta su jos gyvenimo būdu ir augintiniais.
„Smalsumo vedini jie ateina į mano namus, o vaikai ir jaunimas išvis labai mėgsta mano augintinius“ – pripažįsta pašnekovė.
Jos globotiniai gyvūnai kaip tik keičia vaikų pasaulėžiūrą – iš Linksmakalnio pašaipūnų jie tapo mylintys gamtą. Pasak moters, dabar jie ir vabaliukus globoja. Užsimezgęs ryšys su „Driežo namai“ įkūrėja ir jos gerumo pamokos paskatino vaikus labiau pažinti ir suprasti gamtos pasaulį.
Iguanoms – vaisiai, o gyvatėms – negyvas maistas
R.Ratkevičienė sako, kad norint auginti tokius gyvūnus reikia ne tik meilės, bet kantrybės ir žinių.
Tarkime, iguanos minta žalumynais ir vaisiais, o žiemą – sultenėmis, garšlapiais, šaldyta žole. Tuo tarpu jas maitinti sausu maistu yra klaida. „Ji negeria vandens, tad suvalgius tokio maisto, jis pradeda pūti. Ši rūšis pasižymi tuo, kad ligos simptomai pasireiškia tik jau visai kritiniu atveju, kai kartais jau nebegalima padėti“, – kalbėjo R.Ratkevičienė.
Pašnekovė sako, kad klaidinga nuomonė, jog gyvates geriausia maitinti gyvu maistu. Pasak roplių globėjos, pasaulio zoologijos sodai gyvates maitina negyvu maistu dėl kelių esminių dalykų. Visų pirma, dėl pačios gyvatės saugumo.
„Jeigu gyvatė tuo metu nenori valgyti, o gyva pelytė yra jos teritorijoje, ji gali įkąsti ar net perkąsti žarnas“, – aiškino neįprastų gyvūnų augintoja ir gydytoja.
Be to, tai svarbu namuose auginamoms gyvatėms: negyvo maisto dėka jos netampa medžiotojomis, nereaguoja į judesį, vadinasi, nepuola žmonių. Galiausiai to reikia gyvūno, kuris tampa maistu, gerovei: „Kai jis gyvas kovoja su gyvate, jis taip pat patiria stresą“.
R.Ratkevičienė įsitikinusi, kad ir pitoną galima laikyti drausmingu gyvūnu, jei jį žmogus ima ant rankų, bendrauja su juo, prisiglaudžia, visada duoda valgyti.
Todėl visiems tokių gyvūnų augintojams R.Ratkevičienė pataria nepasitikėti bet kokia internete perskaityta informacija, o klausti specialistų patarimų. Be to, atskira kalba ir apie specialias knygas.
„Vienoje knygoje vienaip patariama maitinti iguanas, kitoje – dar kitaip, o trečioje – iš viso priešingai“, – aiškina pašnekovė.
Todėl žmonės, paskaitę literatūros, nebūtinai savo augintinius maitins tinkamai. R.Ratkevičienė visada pataria pažiūrėti, ar knygos pabaigoje yra nurodomas informacijos šaltinis, kokie mokslininkai dirbo su šia medžiaga, kiek laiko, iš kur rinkta informacija.
Auginantiems iguanas moteris pataria jas išleisti į laisvę. Taip pat nereikia terariumuose statyti vandens dubenėlių, o vieną kartą per dieną gyvūną išmaudyti šiltame vandenyje. Iguana – švarus ir neturintis kvapo gyvūnas. Svarbu ne tik tinkama jų priežiūra, tačiau ir žmogaus dėmesys.
„Ši rūšis, jeigu negauna žmogaus dėmesio, suserga depresija ir miršta“, – kalbėjo R.Ratkevičienė.
