Nemenkos dalies literatūrinių institucijų, kultūros žurnalų, leidyklų, bibliotekų, klubų paskyros socialiniuose tinkluose tepasiekia mažą auditoriją ir paprastai pasižymi komunikacijos nukreiptumu į save, t. y. į siaurą – o gal kartais per siaurai suvokiamą? – pastovesnių lankytojų ratelį.
Juose, pavyzdžiui, į vartotojus kreipiamasi kaip į bičiulių grupę, džiaugiamasi tuo, kas turėtų būti savaime suprantama („išleidome naują nr.!“), medžiaga skelbiama epizodiškai, neretai vyrauja paskyrą administruojančiojo nuojauta grįsti sprendimai (kas nebūtinai blogai, bet dažnai perteikia ne paties darinio-institucijos, o konkretaus žmogaus pažiūras, preferencijas ar net tuometinę nuotaiką), užuot sudarius konkretų komunikavimo ir auditorijos plėtimo planą.
Pabandykime įvardyti potencialias tokios situacijos priežastis:
-
nepakankamas pajamų/kultūros paramos dydis, kuriuo motyvuojama negalia samdytis specialistų (pvz., viešųjų ryšių darbuotojo, komunikacijos vadovo ar pan.): socialinių tinklų administravimu priešokiais – kiek tam lieka laiko ir ūpo – rūpinasi patys darbuotojai;
-
skeptiškas, įtarus požiūris į sklaidos svarbą per se;
-
elitizmas, uždarumas (kas norės – suras), susikoncentravimas į turinį;
-
kultūros šviesuolio, nešėjo, geradario laikysena (perdėtas idealizmas ir savo lauko romantizavimas. Apie įsisenėjusią gynybinę kultūrininkų laikyseną ir romantizuotą, sudvasintą požiūrį į kultūrą anksčiau yra rašęs ir LRT laidoje „Literatūros akiračiai“ komentavęs Andrius Jakučiūnas);
-
menkas dėmesys dizaino kokybei (mėgėjiški, old school‘iniai renginių kvietimai, plakatai, logotipai ir pan.);
-
institucinis užsikonservavimas, inercija.
Ką galima būtų bandyti pakeisti? Manding, pradėti nuo kuklių dalykų. Pavyzdžiui, skirti daugiau laiko komunikacijos strategijai suformuoti, aiškiau apsibrėžti, kokias pagrindines vertes komunikuoja konkreti paskyra, kuo ji galėtų išsiskirti iš kitų, į kokią (-ias) auditoriją (-as) taiko (ir – kaip ją plečia), nutarti, kokiu periodiškumu skelbti vieną ar kitą pranešimą, ką jame akcentuoti, taginti etc. Žinoma, pradėti būtų galima ir nuo kitų šalių pavyzdžių analizės.
Kontekste galima prisiminti, tiesa, kur kas platesnę, latvių literatūros sklaidos strategiją „The Life of I“ ir jos vaisius – dešimtys latvių autorių pristatyti, jų knygos išverstos ir išleistos anglakalbei rinkai! Tai vienas ryškesnių pastarojo meto literatūros sklaidos, nuoseklios strategijos turėjimo vertės liudijimas, gerokai peržengęs nacionalines ribas. Diskusijų, kūrybinio proceso metu išgrynintas aiškus konceptas, platesniam ratui patraukli idėja, o tada jai suteikta savita, dėmesį atkreipianti forma.
Pavykusią sklaidą įsivaizduočiau kaip tokią, kuri geba sintezuoti populiarią – tai nereiškia trivialią – pateikimo raišką su specifiniu, kad ir sudėtingu turiniu, ir išsiųsti intriguojantį, į numanomą auditoriją orientuotą pranešimą. Ji turėtų žadinti susidomėjimą ir pasižymėti didesne įvairove – pavyzdžiui, ieškoti būdų, kaip kūrybiškai operuoti sukauptu turiniu, galbūt prikelti kažką archyvinio, suorganizuoti netikėtą (taigi, kitokį) renginį, įsteigti naujų premijų (pvz., „Šiaurės vasaros“ tropo premija), kuo labiau reaguoti į aktualijas ir t.t.
Žinoma, tai nėra tokie jau paprasti dalykai, juo labiau dera stebėti, kas veikia, o kas neveikia, analizuoti priežastis ir tendencijas, taigi, nuolat būti procese, kuriam, tikėtina, pristinga ne tik laiko ir lėšų, bet ir specialių įgūdžių (nors turbūt naivu būtų manyti, kad visai iš šalies atėjęs specialistas, niekaip nedalyvaujantis pačiame lauke, galėtų pasiekti puikių rezultatų – veikiau įsivaizduočiau specialisto ir kultūrininko dialogą). Vienaip ar kitaip, nepagrįstai nuvertindami šios problemos svarbą, galime nepajusti, kaip kartu su minėtais kanalais nyksta ir pati auditorija.
Nebandau skambiai teigti, kad be sklaidos ir komunikacijos pražūsime, o su ja nuversime kalnus. Vis dėlto, perfrazuojant meno sociologą Pierre Bourdieu, ir rašytojas, ir skaitytojas neatsiranda tuščioje vietoje. Aplinka, erdvė, laukas – kad ir kurį žodį bevartotume – kuria auditorijos įpročius ir reakcijas, o virtualiai steigdami nykios, į save orientuotos bendruomenės įvaizdį rizikuojame likti patys sau gražūs.
