Dvi pirmosios ledės, kurios pagal apibrėžimą – yra dvi pirmosios lėlės – susiginčija, kuri pirmoji ištarė banalybę, o kuri pakartojo. Kuri iš jų – pirmiau nusirašė nuo trečios, dar banalesnės oratorės. Ką jos ten abi sakė: kad siekiant tikslo, reikia sunkiai dirbti (pirma mintis), kad reikia daryti tai, ką įsipareigojai (antra mintis) ir kad vaikučiams reikia svajoti ir siekti savo svajų – ir jos išsipildys (trečia išmintis).
Dieve, kodėl jos dar nepasakė, kad reikia „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. Galėjo pasižiūrėti feisbuke – ten pilna išmintingų posakių, kuriuos lengva atpažinti iš to, kad jie – visada įrėminti (rėmeliai perspėja – dėmesio, mintis). Ir dar – visos tos įrėmintos banalybės būtinai priskiriamos kokiam nors iš bendro išsilavinimo žinomam veikėjui – geriausia Einsteinui ar Aristoteliui. Svarbu, kad tą pavardę bent jau kas nors būtų girdėjęs.
Deja, bet šiandien daug didesnė tikimybė yra susirgti pokemonu. Norint sirgti Beethovenu, jau nepakanka žinoti, kad jis buvo visai ne tapytojas, o poetas.
Ta proga prisiminkime, kad nūnai dvasinių ligų namuose smarkai sumažėjo Napoleonų. Norint susirgti Napoleonu – reikia mokėti dėvėti specialias kepures, mylėti Onos bažnyčią arba išmanyti karvedystę. Nors maždaug... Deja, bet šiandien daug didesnė tikimybė yra susirgti pokemonu. Norint sirgti Beethovenu, jau nepakanka žinoti, kad jis buvo visai ne tapytojas, o poetas.
„Paroles, paroles, paroles“ – dainuoja Dalida. „Žodžiai, žodžiai“ – lietuviškai. Rusų kalba – „пароль“ (parolis) – ne šiaip sau žodis, o slaptažodis. Kiekvienas žodis yra raktas į slaptą, kitiems neprieinamą pasaulį. Kalba yra būdas gyventi ir galimybė suprasti save ir pasaulį – kitaip.
Skirtingos kalbos mato pasaulį skirtingai, savotiškai, savaip. Jeigu statai prie namo pavėsinę, tai žinai, kad ji skirta vėpsoti pavėsyje, o kita kalba – tas daiktas vadinasi „беседка“(„besedka“) – suprask, vieta, skirta pokalbiams ir bendravimui.
Kažkodėl kriminalistais vadiname ir tuos, kurie bėga, ir tuos, kurie gaudo. Kai mes glostom savo vienintelį vaikelį ir sakom: „vienturtėli tu mano“, tai iš tiesų džiaugiamės, kad turtas liks vienas – nepadalintas. Jokia pasaulio kalba vienintelis vaikas šeimoje taip tiesmukai nėra vadinamas vienturčiu – „vieninteliu nedalinamo turto paveldėtoju“.
Negražu juoktis iš kaimynų lenkų, bet jie neturi posakio „labas rytas“ – ir atsikėlę iš karto sako – „laba diena“ (gali įtarti, kad jie mėgsta ilgiau pamiegoti, vėlai keliasi – tai jiems ir nereikia jokio „labo ryto“). Jei kitose kalbose – šitas gamtos reiškinys vadinamas paprastai – krentančiu vandeniu („Waterfall“, „wodospad”, Wasserfall””, „водопад“) – tai lietuviškai tas dalykas kažkodėl kriokia, todėl ir vadinasi – krioklys. Ir atvirkščiai – latviai mums atrodo gruboka liaudis: vietoj valgyti – sako „ėsti“. Parduotuvėje įeinant liepiama duris ne stumti, o „grūst“, ir išeinant parašyta, kad duris reikia ne traukti – o „vilkt“.
Tie patys latviai juokiasi, kad mūsų mėnesiai – gryna agrarinė mistika: tai mums sausa, tai mėnuo – link vasaros, tai trys mėnesiai-paukščiai (kovas, balandis, gegutė), tai du medžiai (berželis ir liepa), tai rugius – nupjovėm ir vėl pasėjom, tai linus nubraukę – spalius apžiūrėjom, tai pamatėm, kad lapai krenta, o paskui – nuliūdom, kad žemė sušalo į gruodą. O mes jiems atsakom, kad vadinti savo mėnesius svetimų imperatorių Julijų (Julijs – liepa) ir Augustų (rugpjūtis) vardais – grynas nesusipratimas. Nekalbant jau apie tai, kad tie, kurie devintą metų mėnesį vadina Septembriu (septintu), o dešimtą mėnesį – aštuntu (Oktobriu) – tiesiog nemoka aritmetikos.
Nėra reiškinio arba daikto – nėra ir pavadinimo. Ir atvirkščiai – žodžiai sukuria naujas realybes. Kai kuriems vakarais už langų skraido jaunos raudonplaukės raganos, slankioja vaiduokliai ir krebžda kaukai spalvotais drabužiais. Kitiems – vaidenasi viso pasaulio žmonių arba visos tautos interesams atstovaujančios partijos ir visiškai nesuinteresuoti bankų analitikai.
Nėra reiškinio arba daikto – nėra ir pavadinimo. Ir atvirkščiai – žodžiai sukuria naujas realybes.
Žiūrėk, vos ištari žodį – ir tikrovėje atsiranda: tikėjimas, meilė ir laimė. Nusivylusius apima neviltis, netikinčius apsėda silpnybės ir pagundos. Jei pavadiname tą įstaigą Teisingumo, o ne Teisėtumo ministerija, tai, tikriausiai, tikime, kad mūsų šalyje teisėtumas visada yra teisingas. Jei gerai mokame atskirti Ūkį nuo Energetikos ir nuo Finansų, ir Aplinką nuo Susisiekimo, o Kultūrą – nuo Mokslo ir Švietimo – tai ir turime daug atskirų gražių Ministerijų.
Nors senais gerais laikais mokėdavom atskirti dar geriau: turėdavom šalia Ekonomikos ministerijos dar ir Miškų ūkio ministeriją, Pramonės ir prekybos ministeriją ir Žemės ūkio ministeriją – visai atskirai. Kur tie laikai, kai turėdavom Ryšių ir informatikos ministeriją ir Europos reikalų ministeriją. Gaila, bet neturėjom – nei Jaunimo reikalų, nei Sporto reikalų ministerijų. Matyt, nelabai turėjom žuvų, tai ir Žuvų ministerijos nebuvo.
Kaip gaila, bet nebežinom vėjų pavadinimų – nes važiuojant iš namų garažo į darbovietės požeminį garažą – vėjo beveik nėra. Todėl bent jau savo mašinas vadiname vėjų vardais: kaip žinote, pasatas, bora ir mistralis – tai ne vėjai, o automobilių pavadinimai. O fenas – tai tiesiog plaukų džiovinimo aparatas.
Truputį pasivažinėjęs po Europą, nusistebi, kaip gražiai graikiškai vadinasi atsarginis išėjimas – egzodas, ir nuliūsti, kad viena iš blogiausių alaus rūšių pasaulyje – tai graikiškas mitas (Mythos). Dar, aišku, nustembi, kad ne tik lietuviai, bet ir graikai irgi turi Akropolį. Nors manai, kad Nekropolis – irgi būtų gražus pavadinimas kokiam gastronomui, ištuštėjusiam po Lidlo.
Jeigu jau prisiminėm graikus, tai prisiminkim ir politikus. Šiaip tai Graikijos polyje gyvenantys ir balsuojantys žmonės taip ir vadinosi – politikai. Mūsų valdantys vyrai (gal ir moterys, bet nelabai) nuo priešų jau seniausiais laikais slėpdavosi pilyse. Polyje – politikai, pilyje – pilietikai. Gal ir mūsiškiai galėjo vadintis pilietikais. Galėjo, bet nenorėjo. Nes politikais būti labiau apsimoka.
Todėl ir yra dvi rūšys žmonių: vieniems iš jų – pilyse – lemta būti politikais, o visiems kitiems, kurie netelpa į pilis – kažkodėl liepiama būti pilietikais. Būti pilietiškais, bet nesikišti pernelyg į politiką. Nes politikos reikalus tvarko specialūs žmonės – politikai.
Kai juos išrenkam, jie taip ir sako: „ačiū, mes specialistai, dabar mes ketvertą metų jums atstovausim“. O „atstovausim“ – jų kalba reiškia – „darysim – ką norėsim“. O jūs, rinkėjai – ne politikai, o – pilietikai. Jūs ketverius metus tarp rinkimų galite griežti dantimis ir rūgoti: „Ak, ir vėl ne tuos išsirinkome. Vėl ne mūsų valdžia pasitaikė. Nesiseka su valdžiomis. Ai, geriau nesikiškim, nieko čia neišmanom, veikiau eikime dirbti“.
Taip ir gyvename – žodžių ir darbų pasaulyje. „Pradžioje buvo žodis“ – kaip sakė Platonas, Cesare Borgia ir Machiavelli...
