– „Menas – tai kūrėjo kelias į savo kūrinį. Šis kelias arba metodas yra idealus ir amžinas, nors ir nedaugelis žmonių jį mato“, – yra rašęs Emersonas. Kaip atrodo Jūsų kelias į kūrinį?
– Tai man – labai nepastovus bei kupinas iššūkių kelias. Šis kelias tik drąsiems bei nebijantiems rizikuoti. Man tai vienintelis kelias, turintis prasmę.
– Kas išlaisvina kūrybingumą?
– Įsiklausymas į save ir bebaimis pasitikėjimas savimi. Siekimas savojo vidinio balso yra kertinis akmuo kūryboje, po to – begalinė drąsa bandant įgyvendinti tai, kas tau atrodo teisinga, tikra, gražu, kas tave jaudina – ir tai yra labai sunku padaryti šiandienos visuomenėje.
Šviesioji viso to pusė yra ta, kad tai yra įgūdis, kurį kiekvienas gali įgauti ieškodamas. Tamsioji – daugelis laukia, užuot ieškodami. Laisvė – tai nebijojimas išreikšti save.
– Ar menininkui visada yra reikalinga mūza?
– Mano mūza yra kiekvienas asmuo, kurį fotografuoju. Tai lyg trumpas santykis, per kurį bandau pažinti save. Tikra mūza visada įkvepia, žavi ar net jaudina. Kaip bebūtų gaila, tikrųjų mūzų yra tikrai nedaug. Manau, Mario Sorrenti buvo radęs savo tikrąją muzą – Kate Moss, taip pat kaip ir Rokas Darulis – Juliją Steponavičiūtę. Ar mūza visada reikalinga? Nemanau, bet kai rasiu savąją, tikrai užmausiu jai žiedą (juokiasi).
– Kaip asmeninis gyvenimas įkvepia, o kartais net ir keičia Jūsų nuotraukas?
– Iškart po studijų Birmingame, dar net negavęs diplomo, išvykau į Londoną, nes supratau, jog tai vieta, kurioje privalau būti, norėdamas siekti užsibrėžtų tikslų. Ten gavęs darbą bene vienoje iš didžiausių fotografijos studijų – „Spring Studios“ – po kelių savaičių mečiau visus savo fotografijos darbus ir net pardaviau savo aparatūrą, su kuria tada dar fotografavau. Iš dalies buvau gerokai pasimetęs. Supratau, jog nieko nemoku, ir pamačiau, ko iš tiesų yra reikalaujama, norint atsidurti žurnalų puslapiuose.
Panašu, jog kiekvieni metai yra vis sunkesni nei prieš tai buvusieji, ir tai mane be galo džiugina.
Tai buvo lygiai prieš metus, ir yra be galo gera vėl pradėti kurti, fotografuoti, klysti bei bandyti toliau. Nesuklysčiau sakydamas, kad šitie metai buvo sunkiausi metai mano gyvenime. Darbas studijoje parodė, jog reikia būti be galo drąsiam, daug dirbti ir svarbiausia – pasitikėti savimi, kas ir yra sunkiausia, nes bet kokia abejonė iškelia begales nereikalingų klausimų.
Panašu, jog kiekvieni metai yra vis sunkesni nei prieš tai buvusieji, ir tai mane be galo džiugina. Nuo to laiko, kai atvykau į Londoną, viskas pasikeitė, ir visa tai tikrai atsispindi mano darbuose.
– Gal galite papasakoti plačiau apie savo pirmuosius metus Londone? Iš pradžių neturėjote normalaus darbo, tai kaip sukotės iš padėties?
– Londone pagaliau jaučiausi lyg namie, nors lengva tikrai nebuvo. Tada dar turėjau finansinį tėvų palaikymą, nors, pamenu, be galo norėjau nuo to kuo greičiau atitrūkti ir būti savarankiškas. Taigi įsidarbinau kavinėje kitapus gatvės ir ilgai netrukus radau darbą studijose.
– Ar žmonės, su kuriais gyvenate bei bendraujate, daro įtakos jūsų kūrybai? Pvz, skulptorius Steve'as, su kuriuo gyvenate?
Pamenu, vieną kartą pradėjau dirbti 4 valandą ryto ir baigiau darbą 4 valandą ryto.
– Absoliučiai taip. Man aplinka daro labai didelę įtaką. Steve'as yra mano namų, kuriuose vis dar esu apsistojęs, savininkas. Tai yra mano pirmieji namai Londone, į kuriuos atsikrausčiau iškart po studijų. Greit supratau, jog man išties pasisekė, kad susipažinau su Steve'u.
Jis yra skulptorius, menininkas, dėstytojas, advokatas, inžinierius, filantropas, o dabar jau ir mano asmeninis patarėjas (juokiasi). Labiausiai mane žavi jo požiūris į pasaulį. Jam 63-eji, ir dabar jis gyvena antrąjį gyvenimą po sunkios kovos su vėžiu.
– Vis dar dirbate „Spring Studios“? Kas sunkiausia dirbant šioje studijoje? Kokia geriausią pamoką turėjote šiame darbe?
– Taip, jau lygiai metai kaip dirbu „Spring’e“ ir nesiruošiu ilgai čia užsibūti. Sunkiausia – be galo ilgos darbo valandos bei fizinis nuovargis. Pamenu, vieną kartą pradėjau dirbti 4 valandą ryto ir baigiau darbą 4 valandą ryto. Darbas ten labai daug ko išmokė ir turbūt nebedirbčiau ten, jei kasdien neišmokčiau kažko naujo. Ten įgavau daug pasitikėjimo, kuris ir pastūmėjo vėl pradėti kurti po metų pertraukos.
– Kas yra svarbiau – kiekybė ar kokybė?
– Menas reikalauja begalės dėmesio bei brandos, laiko. Tikiu, jog viską įmanoma padaryti greičiau turint kišenėje tūkstančius atidirbtų valandų prie savojo meno. Bedirbdamas su tokiais fotografais, kaip Milesas Aldridge'as, Davidas Simsas ar Peteris Lindbergas, įsitikinau, jog įmanoma gana greitai įgyvendinti išties nuostabius darbus per ganėtinai trumpą laiką.
Bet reikia nepamiršti, jog tai yra asmenys, praleidę dešimtmečius tobulėdami savoje srityje, be to, jie yra apsupti žmonių, kurie besąlygiškai padeda vienas kitam.
Tai tas pats, lyg klausti Steveno Kingo: „Kokį rašiklį naudojai rašydamas šią knygą?“. Niekam tai nerūpi.
– Papasakokite plačiau apie darbą su garsiais fotografais, tokiais kaip Milesas Aldridge'as?
– Tai yra žmonės su savo asmenine misija. Jie labai susikoncentravę ir aiškiai matantys savo ateities planus – tai mane žavi. Tai yra vienintelė ir didžiausia pamoka, kurią galėjau išmokti.
Pamenu, kai gavau pasiūlymą būti jo pirmuoju asistentu, labai išsigandau, nes tada nesijaučiau visiškai tam pasiruošęs. Žinoma, priėmiau pasiūlymą ir dabar, praėjus kuriam laikui, džiaugiuosi laisve. Vis pastebiu, jog begalės asistentų užsibūna asistuodami geriems fotografams. Tai yra savotiška komforto zona, nes darbas išties gerai apmokamas.
Daugelis mano, jog apšvietimas bei techninė pusė yra pati svarbiausia. Tai tas pats, lyg klausti Steveno Kingo: „Kokį rašiklį naudojai rašydamas šią knygą?“. Niekam tai nerūpi. Tikrosios pamokos prasideda tada, kai pats pradedi kurti bei įgyvendinti savo vizijas. Ir pradžia yra pati sunkiausia.
– Kokią paslaptį saugo juostinė fotografija?
– Mano paskutinis universiteto projektas „Modern Bodies“ buvo fotografuotas juostiniu fotoaparatu. Tai buvo turbūt mano vienintelis bei paskutinis kartas, kada pats ryškinau bei spausdinau nuotraukas iš juostelės. Buvo be galo smagu bei magiška. Jei tik yra galimybė, visiems studijuojantiems fotografija patarčiau išbandyt juostinį fotoaparatą.
Manau, paslaptis yra ta, jog juostinė fotografija suteikia magiškumo jausmą ir priverčia tave sustoti prieš fotografuojant. Juostinė fotografija yra be galo smagi bei sugeba atleisti už klaidas, kurios gali būti savaime unikalios bei patrauklios. Ji taip pat yra geriausia mokytoja.
– Kaip kito Jūsų savo dvasinio pasaulio suvokimas nuo pradedant fotografuoti iki dabar?
– Išmokau būti daug ramesnis bei susikoncentravęs. Tai yra savybės, kurias labai vertinu. Prieš dvejus metus apie nieko panašaus nebūčiau net pagalvojęs.
Išmokau būti daug ramesnis bei susikoncentravęs. Tai yra savybės, kurias labai vertinu.
– Kaip pasirenkate ir nusprendžiate, kad aplinka, kurioje esate, pagaliau yra tinkama fotografijoms? Ar išsikeliate tam tikrų reikalavimų aplinkai bei Jūsų fotografuojamiems modeliams?
– Tai labai priklauso nuo situacijos, bet įvairiausi kriterijai visada išlieka. Pavyzdžiui, anksčiau fotografuodavau vien merginas ir nebūtinai reprezentuojamas agento. Dabar taip pat fotografuoju vaikinus ir visada dirbu tik su reprezentuojamais modeliais. Žinoma, yra daromos išimtys.
Anksčiau fotografuodavau daugiausiai studijoje, o dabar turiu bene 5 fotosesijas suplanavęs tam tikrose aplinkose. Taip pat pastebėjau, jog pirmenybę teikiu ekspresijai bei emocijoms nei glamūrui.
– Kada rūbas reikalingas modeliui? Kada jo atsisakote? Kokia yra rūbo paslaptis?
– Kai pradėjau fotografuoti, aš, kaip, mano manymu, ir daugelis kitų mados fotografų, visiškai nesidomėjau mada, ir tai toli gražu nebuvo pagrindinė būti „mados fotografu“ priežastis. Rūbas man visada būdavo lyg įrankis, kuris padėdavo perteikti tikrąjį moters grožį bei išskirtinumą. Džiaugiuosi, jog daug kas pasikeitė, ir mada bei rūbas man tampa vis įdomesni.
Nieko nėra gražiau už žmogų, kuris visiškai myli savo kūną ir nėra varžomas aplinkos. Tai yra vienas iš atvejų, kada rūbas yra nereikalingas, ir tai išlieka mada, nes mada iš dalies ir yra pasitikėjimas savimi, išskirtinumas, nebijojimas būti kitokiu.
Tarp kitko noriu paminėti, jog man nepatinka būti vadinamam mados fotografu, nes pats savęs tokiu nelaikau. Tai labai apibrėžta ir ribota. Mada yra kur kas daugiau, man tai – lyg kastuvas lobių ieškotojui.
– Ar teikiate pirmenybę emocijoms, kurias žmogus išgyvena žiūrėdamas fotografiją, ar pasirinktai spalvų gamai bei pasirinktam objektui joje?
Tai milžiniškos kompanijos, bandančios įsiskverbti į mūsų emocijas. Ir jos parduoda nebe drabužius, o ką kitą – emocijas.
– Priklausomai, kaip į tai žiūrima, bet, kaip bebūtų, dažniausiai man labiausiai patinkantys kūriniai griebia emociškai.
Šiandien mados fotografija jau nebėra tik apie madą, dabar mados pagrindinis tikslas – parduoti. Tai milžiniškos įmonės, bandančios įsiskverbti į mūsų emocijas. Ir jos parduoda nebe drabužius, o ką kitą – emocijas. Manau, tai be galo svarbu suprasti. Spalvų gamos, kompozicija bei visa kita yra tik įrankiai, su kuriais tikroji kampanijos ar tam tikro projekto esmė yra išgaunama.
– Ar dažnai naudojate simbolius savo fotografijose? Jei taip, tai kokius?
– Simboliai man yra kalba, kurios dar nemoku, bet ji, be abejo, egzistuoja. Pavyzdžiui, visai neseniai suvokiau, jog visi „iD“ žurnalo viršelio personažai yra su viena uždengta ar primerkta akimi. Kai tai suvoki, kažkas pasikeičia. Staiga pasidaro įdomiau, ir žmonės tai mėgsta. Atsiranda kažkokia mistika, ir visa tai yra išskirtinumas, kuris labai padeda. Su tokia simbolistika žurnalai, kaip „iD“, tampa kolekciniais leidiniais, kuriuos už kelerių metų gali parduoti gerokai brangiau.
