M.Ivaškevičius apie K.Sabaliauskaitės ir A.Valotkos diskusiją: „Bendrinė lietuvių kalba tampa vis labiau sintetinė“

Stebiu Rašytojos ir lietuvių kalbos vyr. inspektoriaus polemiką, ir stebiuosi, kiek daug gerbiamų kultūrininkų pritaria pastarajam. Sumetaforinsiu šią situaciją: kompozitorius viešai pasakė, kad instrumentas nedera, o derintojas jam atsako: nė velnio, gal tu nemoki groti? Ir visi ploja Derintojui. Ne visoms Rašytojos mintims pritariu, bet kaip žmogus, profesionaliai grojantis tuo pačiu instrumentu, galiu patvirtinti, kad groti juo vis sunkiau ir sunkiau. Bendrinė (knyginė, televizinė) lietuvių kalba tampa vis labiau sintetinė. Argumentas, kad tais klavišais, kurie yra oficialiai išmesti, galima groti nebaudžiamam, man netinka. Ne visada gali rašyti slengu, dažniausiai tenka naudoti būtent bendrinę kalbą, o tada prasideda problemos. Supranti, kad išsireikšdamas taip ar anaip būsi apšauktas nemokančiu lietuvių kalbos, nors klavišo, kurio tau reikia, šioje kalboje tiesiog nėra. Jis buvo, bet vėliau buvo pašalintas, nutarus, kad bus galima apsieiti su greta esančiais. Dėl visų tų mažybinių formų, pakeitusių barbarizmus, beprotiškai sunku aprengti arba nurengti herojų – nuvelki nuo apsišikusio bomžo kelnaites, po to dar marškinėlius, ir supranti, kad pats apsišikai kaip rašytojas – skaitytojas tavimi nepatikės. Apie maistą net nekalbu, visus tuos sulietuvintus patiekalus, prieskonius ir taip toliau, čia jau aš net kaip žmogus, atėjęs į supermarketą, pasimetu, kas ten slepiasi už tų visų sudurtinių žodžių. Galbūt lietuvių kalbą prižiūrinčios valstybinės institucijos ir nesisvaido bausmėmis (baudomis), bet yra sukurta paklusnumo sistema. Visų pirma, redaktoriai, kurie taiso verstines knygas, ir taiso taip, kad jų neįmanoma skaityti. Tie vertimai tiesiog nukloti lavonžodžiais, tai yra žodžiais, kurių aš per savo pusės amžiaus gyvenimą gyvai niekada negirdėjau. Ir nors iš stiliaus, autoriaus manieros, tu supranti, kad originale yra gyva, grubi kalba, bet tau ją perduoda pakilioje formoje. Būtent čia prasiveržia mūsų provincialumas, galvojimas, kad tai, kas parašytoje grožinėje knygoje, turi būti „gražu. O „gražu“ bus tik tada, jei mes pridėsim tų kaimiškų, seniai išnykusių lavonžodžių. Tas pats – televizijoje. Kaip tik verstas filmas arba laida, tu girdi absoliučiai sintetinę kalbą, nieko bendro su realybe neturintį kirčiavimą ir panašiai. Neseniai žiūrėjau vieną laidą, apie jau pusę šimtmečio Turkmenistine degančią milžinišką dujų duobę, vadinamą „pragaro vartais“. Oficialiai ta vieta ir turkmėniškai ir angliškai vadinasi Dervaza, bet laidos vertime primygtinai buvo sakoma Dervezė. Lyg mes, lietuviai, turėtume kažkokią istorinę sąsają su šia vieta ir todėl nuo seno ją taip vadiname, nors per paskutinius trisdešimt metų esu turbūt vienas iš kelių lietuvių, jei apskritai ne vienintelis, pabuvojęs Turkmėnistane. Tokiu būdu tie paklusnūs leidyklų ir televizijų redaktoriai tampa pirmąja lietuvių kalbos sintetinimo grandimi, po to jau jiems paklūsta ir vertėjai, nenorėdami pasirodyti nemokšomis, o tada jau ir rašytojai. Ir taip ta literatūrinė lietuvių kalba vis labiau tolsta nuo realybės, tampa vis sunkiau paskaitoma ir nuklausoma. Suprantu, kad visi jaučiamės lietuvių kalbos specialistais, bet kartais pabandykite išgirsti tuos, kuriems šiuo instrumentu tenka groti kitame lygyje. Pastebėjote, padariau klaidą, turėjau pasakyti – „kitu lygiu“.