Pasak pašnekovės, faksimilinės leidybos užuomazgomis galima laikyti jau Antikos laikais egzistavusias užsakomąsias knygų vagystes, kai kūriniai būdavo tiksliai perrašomi ranka. Tik tada tai būdavo daroma siekiant pasipelnyti, o šiais laikais – norint išsaugoti kultūriškai ir istoriškai svarbius nykstančius bei retus leidinius. Lietuvišką ir visus griežtus tarptautinius reikalavimus atitinkančią faksimilę iki šiol turėjome tik vieną – Kristijono Donelaičio „Metų“ kopiją, kurią prieš trejus metus taip pat sukūrė K.Kalibataitė.
– Esate faksimilinės leidybos Lietuvoje pradininkė – kaip susidomėjote šia sritimi ir iš kur sėmėtės patirties?
– Su tikrosiomis faksimilėmis susipažinau dar studijų laikais lankydamasi Frankfurto knygų mugėje. Jomis taip susidomėjau, jog nusprendžiau būtent šia tema rašyti ir savo magistrinį darbą. Tada ir prasidėjo didieji iššūkiai – paaiškėjo, jog faksimilinės leidybos specialistų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje yra labai nedaug.
Be to, ant rankos pirštų suskaičiuojamos leidyklos, kuriančios tokias kopijas, visiškai nesidalina patirtimi – tiek teorinė, tiek gamybinė informacija yra saugoma visiškoje paslaptyje, o ir literatūros šia tema beveik nėra. Teko labai daug dirbti, skaityti, kol sakinys po sakinio susirinkau reikiamą informaciją, o daugiausiai praktinio išmanymo, žinoma, įgavau kurdama pirmąją, K.Donelaičio „Metų“, faksimilę.
– Ar dėl jau turimos patirties sukurti M.Mažvydo „Katekizmo“ faksimilę buvo lengviau?
– Nors sritis yra ta pati, vis dėlto kiekviena knyga yra unikali ir tam unikalumui atkurti reikia skirtingo kelio. Šiais laikais knygininkai yra įpratę kurti kuo naujesnę, kuo šviežesnę knygą, o faksimilinės leidybos atveju viskas turi būti grąžinama atgalios.
Tiksliai atkurti tokią knygą, kokia ji buvo prieš šimtmečius, o taip pat pažymėti ir kiekvieną laiko ar buvusių savininkų paliktą žymę – tai jau savotiškas menas, susidedantis iš intuicijos, spėliojimo ir žinių. Čia tampa svarbi kiekviena detalė: adatos dūrio vieta, siūlo storis, kažkieno paliktas piršto antspaudas ir nutrupėjęs puslapio kampas. Viskas daroma rankomis ir itin preciziškai.
Galbūt kas nors, paėmęs šią knygelę į rankas, kuri, rodos, ir šleiva, ir kreiva, ir nutrupėjusi, sakys: „Tai kur ta precizija?” Bet norint išgauti kiekvieną tą nutrupėjimą ar įplyšimą būtent toje pat kaip ir originale vietoje, reikia nemažai paplušėti.
Tiksliai atkurti tokią knygą, kokia ji buvo prieš šimtmečius, o taip pat pažymėti ir kiekvieną laiko ar buvusių savininkų paliktą žymę – tai jau savotiškas menas, susidedantis iš intuicijos, spėliojimo ir žinių.
– Kuris etapas leidžiant tokio pobūdžio knygas užima daugiausiai laiko?
– Žinoma, neįmanoma pradėti be popieriaus, o norint surasti tinkamą, reikia daug laiko ir pastangų. „Katekizmui“ buvo naudotas medvilninis, dar kitaip vadinamas skudurinis, popierius, pagamintas senuosiuose popieriaus malūnuose.
Juose specialiai supūdyti skudurai būdavo sumalami, tuomet maišomi su klijais ir džiovinami. Tokio rankų darbo popieriaus rinkoje beveik nebėra, o keli belikę malūnai yra virtę muziejais, kuriuose popierius dabar yra gaminamas tik lankytojų pramogai. Buvo atsiradę keli tiekėjai, siūlę pagaminti tokį popierių, tačiau paaiškėjo, jog jie negalėjo pasiūlyti autentiško kvapo.
– Norite pasakyti, jog galima atkurti net ir XVI a. popieriaus kvapą?
– Taip, tik tam reikia specifinių žaliavų. Pavyzdžiui, reikia naudoti jau dėvėtą, o ne naują medvilnę, tada ją tinkamai apdirbti, dezinfekuoti ir tokiu būdu išgauti senąjį kvapą.
Ilgai nerasdama reikiamo popieriaus, net turėjau planą B – kvapą išgauti būčiau prašiusi specialias esencijas kuriančių parfumerių, tačiau to neprireikė. Panašiausią į autentišką popierių malūne galinčius pagaminti specialistus atradau Didžiojoje Britanijoje. Iš pradžių pagaliau atkeliavusio popieriaus kvapas atrodė netgi per intensyvus, tačiau anglai buvo viską apskaičiavę tinkamai – gaminant knygas, jas lankstant ir rišant, kvapas vis švelnėjo ir jo liko tiek, kiek ir reikia.
– O kaip atkūrėte minėtas laiko padarytas žymes?
– Visų pirma, tiek spaudos pagalba, tiek rankiniu būdu reikėjo priartėti prie kiekvieno knygos puslapio atspalvio, juk popierių skirtingai paveikė saulė, dulkės, o taip pat ir vartymas – matyti, jog pirmoji „Katekizmo“ dalis buvo vartyta daugiausia, o giesmių puslapiai turbūt buvę ne tokie populiarūs, nes yra šviesesni, mažiau suskaityti.
Labiausiai pageltęs yra mums visiems geriausiai žinomas antraštinis puslapis. Jis, manoma, iš pradžių ir buvęs viršeliu, nes Viduramžiais įsigytas knygas, jei norėdavo ir galėdavo, įsirišti turėdavo pats savininkas. O Vilniaus Universiteto bibliotekos turimame originale esantis pergamento viršelis, spėjama, buvo uždėtas jau rusų valdymo laikais.
– Ar tai reiškia, jog mūsų turimas originalas nėra lygiai toks pats, koks buvo 1547-aisiais?
– Niekur nėra užfiksuota, kada ir kur buvo uždėtas viršelis, tačiau galvojant apie XVI a. tradicijas, tikrai yra aišku, jog knyga turėjo būti pagaminta be viršelio. Tarkime, Torunės universitete esantis antrasis žinomas „Katekizmo“ originalas yra įrištas į kitus leidinius be jokio viršelio. Manoma, jog siekdami „Katekizmą“ apsaugoti, į pergamentą jį įrišo būtent rusai, nes be viršelio buvo pridėti ir keturi persikų spalvos priešlapiai, kuriuose rusų kalba yra parašyta įžvalga apie tai, jog knyga yra propagandinio turinio ir parašyta propagandiniais tikslais.
– Kelių žmonių komanda dirbo ties šiuo projektu?
– Man talkino keturi žmonės, kurie įprastai dirba su tradicinės knygos spauda: dvi knygrišės, specialistas, padėjęs atkurti originalo detales iš skenuotų failų, bei spaudėjas.
Esu jiems be galo dėkinga, kaip ir Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojoms, kurios visuomet buvo kartu man tyrinėjant originalą. Kiekvieną kartą liesdama pirmąją mūsų lietuvišką spausdintą knygą jaučiau akylą ir saugantį jų žvilgsnį, o verčiant trapius puslapius ir pačiai užimdavo kvapą. Bet juk tik jutiminiu būdu galėjau nustatyti popieriaus faktūrą ir kitas svarbias detales. Tačiau lygiai taip pat kaip ir žvilgsnius, visą laiką jaučiau šių moterų palaikymą bei padrąsinimą, kai kartais norėdavosi nuleisti rankas ir tiesiog viską mesti.
Kai draugai paskambinę klausdavo, kur aš pradingusi, tai taip ir sakydavau – „Karpau katekizmą“.
– O ar dažnai tokios mintys aplankydavo?
– Jei atvirai – ne vieną kartą. Pavyzdžiui, tada, kai po begalės bandymų nepavykdavo išgauti reikiamo puslapio atspalvio ar surišti knygos atmatuotais dūriais. Tačiau klausimą, ar tikrai Lietuvai reikia šio projekto, daugiausiai kartų sau buvau uždavusi, karpydama kiekvienos knygos puslapius pagal trafaretus. Tai truko maždaug tris mėnesius – juos karpiau vakarais, savaitgaliais ir atostogų metu. Kai draugai paskambinę klausdavo, kur aš pradingusi, tai taip ir sakydavau – „Karpau katekizmą“.(juokiasi.)
– Matyt, buvo ir ne vienas sugadintas puslapis?
– Taip, žinoma. Tuomet juos tekdavo ne paprastai išmesti į šiukšliadėžę, bet naikinti iki mažiausių skutelių. Kad neliktų jokios galimybės spekuliacijoms ir kad būtų sąžininga šias faksimiles įsigysiančių žmonių atžvilgiu, nes jų rinkoje turi būtų tik tiek, kiek esame padarę – 100 egzempliorių.
– Pasidalinkite patirtimi, įgyta po K.Donelaičio „Metų“ faksimilės išleidimo – kas domisi ir įsigyja tokius leidinius? Bibliofilai, o gal valstybinės institucijos?
– Lietuvoje šiuo klausimu yra susidariusi paradoksali situacija. Iš tikrųjų, svetur tokius faksimilinius leidinius ne tik įsigyja, bet ir finansuoja būtent valstybinės institucijos.
Tai visų pirma yra jų prestižo reikalas, o, be to, jos yra suinteresuotos turėti tokias knygas kaip šalies reprezentacines dovanas. Tačiau mes kažkodėl vis dar pristatome save tik kaip gintarų ir šakočių kraštą. Vis dėlto, man daug svarbiau yra tai, jog valstybės pareigūnų susidomėjimo trūkumą atsveria visuomenė.
Pirmąją lietuvišką faksimilę savo bibliotekoms pirko ne tik aistringi kolekcininkai, bet ir tėvai vaikams aštuonioliktojo gimtadienio proga, jas įsigijo emigrantai, savo tautinę tapatybę puoselėjantys lietuviai ir tiesiog tie, kurie savo rankose nori laikyti knygą, pasakojančią šimtmečių istoriją. O tai juk ir yra svarbiausia.
M.Mažvydo „Katekizmo“ faksimilė bus pristatyta vasario 9 d. 17 val. Vilniaus universiteto bibliotekos P.Smuglevičiaus salėje. Renginio metu bus galima pamatyti ir įprastai tik vieną kartą per metus visuomenei prieinamą M.Mažvydo „Katekizmo“ originalą. Renginys nemokamas.
