Istorikas iš pašaukimo, tačiau ne pagal išsilavinimą. Jis nekliedi apie protėvių dvasią, neskendi euforijoje dėl mūsų garbingos kilmės. Tiesiog siekia sužinoti daugiau apie tuos, iš kurių kilome.
Joniškietis A.Bitaitis prieš keletą dienų patyrė didžiulę staigmeną. Jo artimieji paprašė pagalbos. Neva, reikia šį bei tą nuveikti Lietuvos kultūros sostinėje, Žagarėje.
Nieko neįtardamas vyras sutiko. Vėliau ilgai nesuprato, ko iš tiesų buvo pakviestas, kol vienu metu per garsiakalbius nuskambėjo jo vardas. Didžiai nustebęs A.Bitaitis nuėjo pasiimti premijos ir gėlių.
A.Bitaičiui buvo įteikta kraštotyrininko M.Slančiausko premija. Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė, pristatydama premijos laureatą, minėjo, kad jo nuveikti darbai penkeriopai lenkia kitų kandidatų darbus.
Nedidelis, bet žavus sutapimas – M.Slančiauskas buvo toli gražu ne mokslininkas, o paprastas kaimo siuvėjas, tačiau Lietuvos kraštotyrai nuveikė didžiulių darbų, įkvėpė žmones domėtis savo kultūra.
A.Bitaičiui universiteto suolų taip ir neteko trinti. Tačiau jis yra vienas iš tų, kurie Joniškyje sukūrė sunkiosios muzikos festivalį „Kilkim žaibu“, įprasmino Garuozos šilo mūšio minėjimą.
– O kokia jūsų dabartinė profesija?
– Esu paprastas apsaugos darbuotojas. Nemažai laiko skiriu savo pomėgiams. Kartais lankau piliakalnius arba senuosius kapinynus. Daugelis jų yra sužymėti paminklinėmis lentomis.
Kartais, gyvai aplankęs kokį kapinyną, randu graudų vaizdą. Žemdirbystė sunaikino arba suniokojo daugybę senųjų laidojimo vietų. Vieno kapinyno paminklinę lentą radau krūvoje su lauko akmenimis.
– Ar nėra sudėtinga domėtis istorija, neturint reikiamo išsilavinimo?
– Istorijos grandai tokius kaip aš gali sumalti į miltus. Be to, jiems lengviau dirbti, daugybė medžiagos jiems prieinama kaip universitetų atstovams. Tokiems kaip aš tenka praeiti visas procedūras – pildyti ilgas ir nuobodžias užklausas, ilgai laukti.
Tik neįprastos formos peilis, paprastas ietigalis. Nustebau, nejau daugiau nieko nėra? Ar tai visa mūsų kultūra?
– Kodėl susidomėjote savo krašto istorija?
– Matyt, senstu. Anksčiau ar vėliau žmonės pradeda domėtis savo šaknimis. Kai man buvo 20 metų, Joniškio krašto muziejuje pamačiau žiemgališką kovos peilį. Tikėjausi pamatyti visą ginklų lobyną. Deja – tik neįprastos formos peilis ir paprastas ietigalis. Nustebau, nejau daugiau nieko nėra? Ar tai visa mūsų kultūra?
– Ar per pastaruosius 20 metų vaizdas kiek pasikeitė?
– Tuo metu apie žiemgalius buvo kalbama kaip apie kelias sodybas Latvijos pakraštyje. Prūsai – kažkas nerealaus. Kuršiai – pasididžiavimas. Tvirtinta, kad žiemgalių teritorija buvo iki Mūšos. Dabar akivaizdu, kad pusė Žiemgalos yra Lietuvos teritorijoje.
Naujausi archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad žiemgalių gyventi plotai, paliktų piliakalnių ir kapinynų paplitimas, dabartinės Lietuvos teritorijoje savo dydžiu beveik nesiskiria nuo teritorijos, esančios dabartinėje Latvijoje.
Jie apima šiandienos Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, dalį Biržų rajonų bei dalį Panevėžio, Radviliškio, Šiaulių bei Mažeikių rajonų.
– Kaip prasidėjo visuomeninė veikla?
– 2004-aisias po „Žiemgalos“ draugijos sparnu įkūrėme gyvosios istorijos klubą „Semigallia“. Klube iš esmės buvo tie patys žmonės, su kuriais iki tol buvome subūrę roko klubą „Pikuolis“.
Dėl tokių šaknų kilo idėja surengti sunkiosios muzikos festivalį „Kilkim žaibu“. Taip pat – domėtis atkuriamąja istorija, rekonstrukcijomis.
Toks gilinimasis kartais duoda apčiuopiamų vaisių. Pavyzdžiui, seniau archeologai teigdavo, kad siauri kirvukai būdavo naudojami darbui, o plačiaašmeniai – kovai. Dabar tapo aišku, jog tai tiesiog kirvio evoliucija. Siauraašmenis yra gerokai ankstyvesnis.
– Kokį savo nuveiktą darbą vertinate labiausiai?
– Tai projektas „Žiemgala XIII a. dokumentuose“. Iš šio projekto gimė leidinys leidinys „Žiemgalos aktai (Acta Semigalliae)“. Tai pats moksliškiausias mano ir istoriko Tomo Baranausko darbas, įgyvendintas kartu su šiaurės Lietuvos muziejais. Norėtųsi ir šio projekto tęsinio, jei tik pavyktų gauti reikiamą finansavimą. Mūsų visų dėmesio stokoja kitas istorinis kraštas – Žiemgalos kaimynė Sėla.
