Vargšės moterys
Užjaučiu jas. Vargšės. Jos nebuvo auklėjamos šitam mūšiui, kuriame gyvename. Jos nori balsuoti, rūkyti, naudotis
ginklais, kurių nepažįsta; jos vairuoja sunkvežimius; o jei dar įvažiuotų į griovį! Bet ne, jos gerai vairuoja – štai kur
 |
| Coco Chanel |
tikroji katastrofa. Širdgėla, ašaros, revolveris iš Gastino Reneto – joms tikrai reikia geriau. Savo vyrų medžioklėje jos nesuprato, nesuvokė, kad jiems patinka aukos (kitų, žinoma, ne jų pačių).
Užjaučiu moteris, nes jos visada klysta. Jos viską prisiima sau. Nori patikti praeiviui, o praeivis to nesupranta. Nežino, kad jų gerosios savybės (ypač jei jos vyriškos) vyrus atbaido.
Jos slepia savo trūkumus, užuot juos laikiusios dar vienu privalumu. Reikia mokėti žaisti, gudrauti su savo trūkumais; jei mokėsime jais naudotis, gausime viską. Savo dorybes, jei jų yra, reikia paslėpti, bet taip, kad žinotume, jog jos egzistuoja. Vyrai beveik visi yra nedori, o moterys – visos.
Moteris – tai noras plius tuštybė plius poreikis šnekučiuotis plius sumišimas sieloje. Žodžiu, dievinu moters dailumą. Tiek vyrai, tiek vargšės merginos, tiek pramonė iš to gyvena!
Su moterimis nesusidraugauju. Išskyrus Mizią, jos manęs visai nepralinksmina. Jos paviršutiniškos. Nors aš irgi lengvabūdė, bet niekada paviršutiniška. Kuo labiau senstu, tuo didesnė lengvabūdė darausi. Gera moteris erzina kitas ir kelia nuobodulį vyrams.
Moteris – tai noras plius tuštybė plius poreikis šnekučiuotis plius sumišimas sieloje. Žodžiu, dievinu moters dailumą. Tiek vyrai, tiek vargšės merginos, tiek pramonė iš to gyvena! Daug daugiau žmonių gyvena išlaidaudami moterims negu miršta.
Moterys suknelę renkasi pagal spalvą; jei kreiptų dėmesį į esmę, būtų vyrais. Su klientėmis dar susitvarkau, bet noriu atidaryti salonus kvailiams, kurių darbas ir yra žiūrėti į kolekciją, nors jie to ir nemoka.
Kai moterys pamato naują suknelę, pameta galvą. Išpurvintų baltą modelio suknelę… Moterys kopijuoja vyrus nesuprasdamos, kad tai, kas juos pagražina, jas subjauroja.
Štai dabar jos apsiprausia prie stalo! Pasideda auksinę, luito storio tuštybės dėžutę šalia lėkštės ir dažosi su nosinaite. Šukas pasideda šalia šakutės. Sultinyje galima rasti šviesių plaukų. Vietoj braškės pasiima lūpų dažus. Baltą padažą apibarsto rusvai su geltonu atspalviu. Kai patiekia eskalopą, svarstau: ar jį užsidėti ant skruostų, ar įsikišti į burną.
O jau lova! Pažiūrėkite į jų veidus, padengtus tamsiais riebalais, kurie ištepa pagalvę, plaukų suktukus, smakro laikiklį, aliejų ant vokų. Vargšai vyrai! Kai jau jį pačiumpa, nebereikia jam patikti; ji nori patikti kitiems, tiems, su kuriais susitinka dieną, kurie jos nedomina, arba tiems, kurie jos nenervina, atsižvelgiant į tai, kad ant jos nusispjovę. Moterys madą myli iš meilės; dėl meilužio niekada jos neaukoja. Visi man sako: „Kaip jums pasisekė, nesidažote nagų raudonai!“ Nė vienai moteriai tai girdint nė į galvą neateitų stengtis būti jiems maloniai ir daugiau nesilakuoti.
Niekada neteko pažinti vyro, kuris būtų daug pasiekęs naudodamasis moterimis. Užtat pažinojau daug tokių, kuriuos moterys paliko.
Štai ir pasmerktosios išankstiniam pažeminimui. Ieško koja vyro kojos po stalu ir baisiai džiaugiasi, jei tas jos nepatraukia. Savo pasipūtėliškom kalbom uždaro vyrą tokioj dilemoj: jei vyriškis gerai išauklėtas ir santūrus, vadinasi, jis gėjus; jeigu parodo joms dėmesį: „Jis puolė prie manęs!“ Jei tos, turinčios rodyti pavyzdį, šitaip elgiasi, tai pagalvokite apie kitas. (Garbės žodis, kitos, laimei, elgiasi daug geriau.)
Niekada neteko pažinti vyro, kuris būtų daug pasiekęs naudodamasis moterimis. Užtat pažinojau daug tokių, kuriuos moterys paliko. Apie daug vyrų yra sprendžiama ir, beje, neteisingai, pagal jų moteris. Sutuoktinės vyrų karjerai labiau trukdo nei padeda.
Esama daugybės būdų išduoti vyrą, bet labai mažai kaip apgauti: neapgalvoti idiotiški pirkiniai ar kvailas elgesys, vidinė neapykanta, kylanti iš pasipūtėliškumo, blogas kvapas ar prastas išsilavinimas. (Tad apgavystė turi vieną reikšmę – jausmus). Vyras išduodamas, kai prie stalo moteris nieko nekalba lyg burną vandens prisėmusi ir atšaldo atmosferą; dar jis išduodamas, cituojant trumpą pamokėlę, išmoktą vakarienei; būnant per daug madingai (arba kaip tik tokiai nesant), vairuojant sunkvežimius, rengiantis WAX firmos drabužiais, kalbant šiuolaikiškai: „reabilituotis“, „susigrąžinti gerą įvaizdį“, „gerai“, „nuostabu“, ir taip toliau. Šitiek moterų vyrams, kuriuos myli, įvaro nepilnavertiškumo kompleksą.
Apie jaunas, turinčias pasiteisinimų, net nekalbu, bet senosios yra blogiausios. Kodėl visos tos senovinės grožybės, padengtos patina, taip prastai atrodo?
Viskas, ką jos gali pasakyti vyrui, supainioja vaizduotę: C. žaviausias, labiausiai viliojantis iš mūsų rašytojų, žavėjosi statula mano sode.
– Kokia graži ir atpalaiduojanti būtybė, – sakydavo jis.
– Imkite, dovanoju.
– Kur ją dėsi?! – niršta jo ponia. – Reikės kraustytis!
Jis sutrikęs atsako:
– Niekada jos neimčiau, bet mane tai taip jaudina...
(Kitą dieną ji, beje, priverčia statulą paimti.)
– Esu laiminga, galėdama jums ją dovanoti, nes labai jumis žaviuosi, – pasakau.
– Ak, jei dar jam sakysite komplimentus! – atrėžia įsiutusi buržujė.
Dabar paklausykite žymaus gydytojo žmonos (kalbama apie profesoriaus darbo laiką):
– Antradieniais... konsultacijos. Trečiadieniais... paskaitos universitete. Ketvirtadieniais... o! ketvirtadienis paliktas meilei. Prašau patikėti, kad profesorius nenuobodžiauja!
Daug labiau bijau moters nei vyro. Taip pat labai skiriasi moterys mokslininkės, poetės ir politikės. Aš teikiu pirmenybę labiau mėgstančioms juodaodžius nei akademikus.
Dar paklausykite pramonininko žmonos:
– Tai sakai, man šita suknelė netinka! Vadinasi, aš blogai rengiuosi?
(Prasideda scena vakarienės metu.)
– Matyti per daug šlaunų... – atsako ponas Matis.
– Dabar dar pasakyk, kad jos nepatinka?! Pakankamai paslaugų tau suteikė!
Visa tai užfiksuota „gyvai“, o išeina iš matomiausių Paryžiaus damų lūpų (kurių nė viena, Paryžiaus laimei, nėra paryžietė. Ir be vaikų, penkiasdešimtmečių!).
Daug labiau bijau moters nei vyro. Taip pat labai skiriasi moterys mokslininkės, poetės ir politikės. Aš teikiu pirmenybę labiau mėgstančioms juodaodžius nei akademikus.
Vienintelės dvi rašytojos, kurios man patiko, – ponia Noel ir Kolet. Grafienė mane norėjo pritrenkti. Ji pradėjo atrodyti kaip Kokto, o Kokto – rašyti kaip Ana. Prie stalo ji nevalgydavo, bijodama, kad kas nors pertrauks jos kalbas, o kai gerdavo, jos taurė buvo kaip pranešėjo: rankos mostu ji parodydavo, kad dar nebaigė. Ji žiūrėdavo man į akis ir man patiko, ką ji kalbėjo. Be to, buvau vienintelis žmogus, pastebėjęs, kad jos kalbos – protingos.
Žodis „garbė“ moterims neturi jokios prasmės.
Man patiko Koletė su savo apaštalo kojomis ir akcentu. Tačiau jai nereikėjo sustorėti. Tokia protinga moteris, bet nesuprato, kad išvaizda yra svarbi. Savo gurmaniškumu ji gyrėsi. Užtektų dviejų dešrelių, bet dvidešimt keturios jau nebenormalu. Reikia nustebinti Sen Tropezą. Ir kuo labiau ją varžo apkūnumas, tuo daugiau jį sureikšmina. Jei būčiau buvusi protinga (didesnio intelektinio mąstymo), būčiau pasimetusi; mano nesupratimas, nenoras klausytis, mano ribotumas ir užsispyrimas buvo sėkmės priežastys.
Moterys manęs niekada nepralinksmina. Nejaučiu joms draugiškumo (jos net nežino, ką tai reiškia). Be to, draugystė Prancūzijoje yra neįmanomas dalykas.
Žodis „garbė“ moterims neturi jokios prasmės.
Jos nežaidžia žaidimo, bet supranta, kad jį žaidžia su jomis.
Blogiausia yra poros.
Atskirai jos jums patinka, užtat kartu yra nepakenčiamos. Kalbant apie tokią būtybę – jų draugą – tai irgi neįmanomas dalykas. Pora yra sąjunga; sąjunga, sąjunga jėga, nuobodu, nes ji naudinga. Meilė turėtų būti abipusio griovimo, naikinimo, o ne pagalbos sąjunga. Vienodai sunku dalyvauti tiek poros bendrininkavime, tiek nesutarime. Pora niekada nepagalvos apie nepakenčiamą pašalinio asmens situaciją; pora nėra paprasta, dosni, spontaniška; ji – tik atspindys, kombinacija ir egoizmas. Pora – nežmogiška, tai tik dirbtinis kūrinys, visuomeninis mąstymas. Net jei vienas kito ir nekenčia, jums sako, kad jau myli; pora panaši į ratus su dygliais, kurie gelia, kimba, bet kartu ir padeda automobiliui lengviau judėti į priekį.
Laimei, „moteris ne visada mano esanti patino patelė; gali atsitikti, kad namų ruošoj bus dvi visiškai nepanašios būtybės“. Taip pasakė Balzakas, ir tai guodžia. Mari Lorensen sakydavo: „Nekenčiu to trečio žmogaus, kuris vadinasi Pora.“
Bojus Kapelis man dažnai sakydavo:
– Nepamiršk, kad esi moteris…
Labai dažnai būna, kad tai pamirštu.
Kad sau tai priminčiau, atsistoju priešais veidrodį: žiūriu į savo antakius kaip dvigubas grėsmingas arkas, plačias kaip kumelės šnerves, plaukus, juodesnius už patį velnią, burną lyg plyšys, iš kurio išsilieja spalvinga ir kilni siela; viską karūnuoja pakaušyje esantis didelis kaspinas, su kokiu į mokyklą eina mergaitė, virš mano iškankinto veido – veido moters, kuri mokykloje praleido pernelyg daug laiko! Mano tamsi bohemietės oda dantis ir perlus padaro dvigubai baltesnius; mano kūnas – sausas lyg vynuogienojas be vynuogių kekių, mano rankos – darbininkės rankos, su kabošonais ant pirštų lyg su netikru kastetu.
Veidrodžio sunkumas mane grąžina prie mano sunkumo; tarp mūsų – įtemptas mūšis; jis parodo viską, kas mano asmenybėje yra aiškaus, efektyvaus, optimistiško, ugningo, realistiško, kovingo, pašaipaus ir nepatiklaus.
Galiausiai mano rusvai paauksuotos akys, kurios įsako širdžiai: štai taip ir pasimato, kad esu moteris.
Vargšė moteris.
