Šiomis dienomis netrūksta įvairių koncertų, renginių ir net pasaulinių premjerų, skirtų pagerbti šiam žymiam kūrėjui, savo darbais prisidėjusiam prie modernios lietuviškos muzikos istorijos.
Už savo išskirtinius kūrinius 2001 m. F.Bajoras buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Jo muzikinio kelio pradžia siekia Antrojo pasaulinio karo metus, kai septynmetis berniukas Kaune dramos teatre išgirdo griežiant smuiką. Ši patirtis buvo tokia jaudinanti, kad jis ne tik pradėjo lankyti smuiko pamokas, tačiau, kaip prisipažįsta, iki šiol tebesapnuoja save besirengiantį žengti į sceną su smuiku. „Matyt, širdyje iki šiol esu smuikininkas“, – šypsodamasis sako kompozitorius.
Net ir sulaukęs garbingo amžiaus F.Bajoras aktyviai domisi šiuolaikine kultūra, seka muzikos naujienas ir pats neapleidžia kūrybos. Pasak jo, praėjus jubiliejaus šurmuliui, neatidėliodamas sės prie naujo kūrinio, nes labai knieti ne tik sukurti ką nors naujo, įdomaus, bet ir pažiūrėti publikos reakciją – ar ji pasirengusi priimti ir suprasti ką nors netikėto.
Negirdėtas Feliksas Bajoras
– Kalbamės jūsų jubiliejaus išvakarėse, tad įdomu, su kokiomis mintimis ir nuotaikomis pasitinkate šią sukaktį?
– Prieš jubiliejų turėjau labai daug darbo – ruošiau partijų korektūras, rinkau programų kūrinius, taip pat dariau įvairius pakeitimus bei taisymus. Džiaugiuosi, kad buvo suorganizuoti niekados iki šiol negrotų mano instrumentinių kamerinių kūrinių, sukurtų šiame amžiuje, įrašai. Tai man labai svarbu. Šių kūrinių niekas dar nėra girdėję, todėl numatoma išleisti kompaktinė plokštelė taps galimybe klausytojams išgirsti naują mano stilių. Ir man labai smalsu, kaip šie kūriniai bus įvertinti.
Žinoma, gaila, kad kūrinių įrašai ar jų įtraukimas į koncertines programas kartais užtrunka keliolika ar keliasdešimt metų. Jei taip ilgai kompozitorius neišgirsta ką parašęs, tai gerokai sulėtina jo vystymąsi. Juk jei sukūrei ką nors naujo, labai svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti, kaip tai priima atlikėjai ir publika. Ir ne tik priima, bet ir kaip supranta.
Šių kūrinių niekas dar nėra girdėję, todėl numatoma išleisti kompaktinė plokštelė taps galimybe klausytojams pažinti naują mano stilių.
Kompozitoriaus darbas yra 50 proc., o kitą dalį padaro atlikėjai. Bet jei kūrinys yra naujas savo stilistika, sudėtingesnės raiškos, tai atlikėjams tenka įdėti daugiau pastangų bandant jį suprasti. Deja, dabar mažai kas nori stengtis. Pasižiūri, nesupranta ir numoja ranka – o kam čia vargti, jei galima koncertuoti su tokiomis programomis ir kūriniais, kurie yra žinomi ir sulaukia populiarumo. Tai paprasčiau ir labiau apsimoka.
Tarybiniais laikais buvo tokia politika, kuri skatino naujų kūrinių atlikimą, o kartu ir jų kūrimą. Tai padėjo vystytis mūsų muzikinei kultūrai: kompozitoriai galėjo kurti ne tik klasikinę, bet ir modernią muziką, ieškoti naujovių. Atlikėjams tai buvo galimybė tobulėti, todėl jie prašydavo naujų, įdomesnių kūrinių. Mūsų muzika buvo aukštumoje ir gerokai skyrėsi nuo kitų Sovietų Sąjungoje.
Dabar naujus kūrinius kompozitoriams dažniausiai užsako festivaliai ir festivaliukai. Ir ką gi – vieną kartą jie atliekami, padedami į stalčių ir užmirštami. Jei nebuvai tame koncerte, tai išgirsti kūrinį nebeturi jokių galimybių. Deja, atėjo vienkartinių kūrinių metas. Nesuprantu, kam tokie darbai reikalingi. Juk tai niekaip neprisideda prie mūsų muzikinės kultūros augimo.
– Gal problema slypi pačiuose kūriniuose?
– Iš esmės muzika vienodėja, o kompozitoriai ir atlikėjai mėgdžioja kitus. Šitaip vis retesnė tampa galimybė išgirsti ką nors nauja, netikėta, iki šiol nepatirta. Atmintis nebeišsaugo naujumo įspūdžio, o mes vaikštome tais pačiais jau seniai žinomais takais.
Sovietmečiu Bronius Kutavičius sukūrė savo stilių, kuris išsiskyrė iš visų kitų. Aš tai pradžioje bandžiau daryti kurdamas vokalinę muziką, mat su simfonija buvo gerokai sudėtingiau. Tačiau mums rūpėjo kūryboje išlaikyti savo identitetą, turėti atpažįstamus bruožus. Kaip atpažįstama lietuviška virtuvė, taip pat turi būti atpažįstama ir mūsų kultūra. O muzikoje tai turėtų būti dar ryškiau...
Tačiau savitas braižas būtinas ne tik kompozitoriams, o ir atlikėjams. Ir tai ateina iš mūsų liaudies kultūros atlikimo bei kalbos. Kiekviena tauta per amžius išvystė savo dainavimo ir kalbėjimo stilių. Juk vienokia yra italų kalba ir dainavimo tradicija, kitokia – čekų, žydų ar Afrikos tautų. Gali tai užrašyti natomis – jos nelabai skirsis viena nuo kitų – visur tie patys intervalai. Bet kiekviena tauta savo muziką atlieka savitai. O kai mūsų vokalistai yra mokomi atsispirti nuo itališkos kultūros pagrindo, tai jie visus kūrinius ir atlieka itališka maniera: melodija yra, o teksto – negirdi. Deja, dabar apie tai niekas nekalba.
Atrodo, kad priespaudoje išlaikyti tautos dvasią ir kultūrą lengviau nei laisvėje.
Tarybiniais laikais kūryba mums buvo kova už savo kultūrą ir kalbą. Dabar tos kovos nebeliko, tačiau būtinybė išlikti savitiems niekur nepradingo. Atrodo, kad išlaikyti tautos dvasią ir kultūrą priespaudoje lengviau nei laisvėje.
Muzika yra kalba
– Ar kūryboje daug kartų teko daryti kūlverstį, siekiant sukurti ką nors naujo?
– Gyvenime visada stengiausi rasti savo paties stilių tam, kad galėčiau pasakyti ką nors naujo. Mokiausi kurdamas skirtingų žanrų kūrinius, kurie buvo skirti įvairioms orkestro sudėtims – kameriniam, simfoniniam ir pan. Tai buvo viena iš svarbių profesoriaus Juliaus Juzeliūno pamokų – kurti neužsisėdint vienoje vietoje. Siekiau rašyti taip, kad kiekvienam instrumentui būtų įdomu groti. Štai kodėl anksti ėmiausi rašyti polifoniškai – taip buvo galima sureikšminti kiekvieną instrumentą ir suteikti jam savitą balsą.
Didžiulį įspūdį padarė Gabrielio Garcíos Márquezo romanas „Šimtas metų vienatvės“. Aš norėjau taip kalbėti muzikoje, kaip jis kalba literatūroje.
Visuomet kūriau taip, kaip girdžiu ir suprantu. Muzika man visų pirma yra kalba. Čia kaip literatūroje – gali ką nors pasakyti, bet gali likti ir visiškai nesuprastas. Nepaisant to, rašiau taip, kaip man atrodė būtina. Didžiulį įspūdį padarė Gabrielio Garcíos Márquezo romanas „Šimtas metų vienatvės“. Aš norėjau taip kalbėti muzikoje, kaip jis kalba literatūroje.
Štai kodėl intuityviai atsisakiau rašyti klasiką arba estradą – juk ten viskas remiasi kvadratais. O aš stengiausi daryti savaip. Dėl to sulaukdavau nemažai kritikos ir net profesoriai sakydavo, kad Bajoras kalba neaiškiai... Kartais, deja, rinkausi kompromisus ir rašiau paprasčiau, aiškiau – kad mane suprastų. Bet juk išties, šitaip taikiausi prie tų, kurie tiesiog nenorėjo bandyti nieko naujo: jų nedomino neįprastos sakinio struktūros ar kitoks žodynas. Naujovėms reikėjo daug laiko... Jei ne kompromisai, būčiau kur kas originalesnis.
– Ar atsigręžęs į savo praeitį rastumėte daug nesėkmių, nepavykusių kūrinių, kurie vis dėlto padėjo augti ir atrasti savitą kūrybos kelią?
– Kūrybos pradžioje neretai įkvėpimo sėmiausi iš liaudies dainų, todėl kapelų bei liaudies ansamblių vadovai kreipdavosi į mane, kad parašyčiau jiems originalių kūrinių. Viena vertus, o ką gi aš jiems galėčiau sukurti, jei jie nenori keisti savo muzikinio stiliaus? Kita vertus, nenorėdavau ir atsisakyti, kad neužgaučiau tų žmonių.
Kartais, deja, rinkausi kompromisus ir rašiau paprasčiau, aiškiau – kad tik mane suprastų.
Šitaip teko taikytis prie atlikėjų ir ieškoti ko nors įdomesnio, bet kartu ir save riboti... Galiausiai nei aš buvau patenkintas tokiais kūriniais, parašytais žengus žingsnį atgal, nei kokios naudos buvo ir tiems kolektyvams iš mano muzikos. Gal tai ir buvo mano klaida. Tuo tarpu Osvaldas Balakauskas jokių kompromisų nedarė ir ėjo savo keliu. Tai pagirtina pozicija.
– Minėjote, kad jums buvo įdomu kurti muziką panašiai, kaip rašė G.G.Márquezas. Tačiau daugelyje jūsų kūrinių žodžiui, tekstui yra skiriamas ypatingas dėmesys. Kaip kūrybai jus įkvėpė literatūra?
– Aš labai daug skaičiau, ypač Lotynų Amerikos autorių. Taip pat domino ir lietuvių poezija, ieškojau tekstų, pagal kuriuos galėčiau kurti muziką ir tokiu būdu atskleisti eilėraščių potekstes. Žinoma, rinkdavausi kūrinius, kurie buvo publikuoti ar išleisti – tai tartum garantavo, kad niekas prie tokio teksto jau nekibs. Tačiau aš klydau.
Kai sukūriau oratoriją „Varpo kėlimas“ pagal Jono Strielkūno eilėraščių knygą, už kurią anksčiau poetas buvo apdovanotas premija, komisija liko išsižiojusi, mat muzika atskleidė tų eilėraščių potekstes, kurių anksčiau kritikai nesuprato. Taip į kažkokį konkursą Maskvoje manęs ir nepraleido čia, Lietuvoje, mat, žiuri nuomone, ne apie tokią meilę Tėvynei buvo šis kūrinys, kokios tuomet reikėjo.
Pasirinkęs – nedvejok!
– Kokie jūsų ankstyviausi muzikiniai prisiminimai galiausiai nulėmę tai, kad savo gyvenimą susiejote su muzika?
– Atsimenu Aukštaitijos kaimuose vykdavusias vestuves bei kitas šventes – kaip gražiai jose buvo dainuojama. Tie vyrų ir moterų balsai, dainavimo maniera – tai man paliko įspūdį visam gyvenimui. Dabar niekas taip nebedainuoja, o tik mėgdžioja, ką girdi per radiją. Bet kaip tik šių įspūdžių įkvėptas vėliau ir savo kūryboje naudojau liaudies dainų motyvus bei sąskambius.
Pasirodymo metu skambėjo gyva muzika, kurią atliko nedidelis orkestrėlis. Čia mane taip paveikė smuikininko grojimas, kad aš ėmiau verkti.
Septynerių mama mane nusivedė į Kauno dramos teatrą, kuriame žiūrėjome spektaklį „Liuli muzikantas“. Pasirodymo metu skambėjo gyva muzika, kurią atliko nedidelis orkestrėlis. Čia mane taip paveikė smuikininko grojimas, kad aš ėmiau verkti. Po spektaklio pasakiau, kad noriu būti smuikininku. Jau kitais metais pradėjau lankyti smuiko pamokas pas garsų to meto smuikininką Aleksandrą Livontą.
Gerokai vėliau nustebau perskaitęs poetės Juditos Vaičiūnaitės atsiminimus, kuriuose ji aprašo labai panašią savo pačios patirtį. Ir ji pamačiusi „Liuli muzikantą“ ėmėsi smuiko, o kol gyveno Kaune, lankė pamokas pas tą patį A.Livontą „Metropolio“ viešbutyje. Gali būti, kad ten mes net prasilenkėme, bet patys to nežinojome. Tiesa, mano mokslai pas šį smuikininką truko vos metus – 1948 m. jis persikraustė į Vilnių, o aš mokslus tęsiau Kaune.
Niekada vėliau nemąsčiau apie kitokį kelią, kaip tik muziko. Tas smuikas spektaklyje buvo tikra dvasinė patirtis. Nuo tada šis instrumentas tapo didžiausiu mano džiaugsmu, o atlikėjo profesija – vertybe.
O apie kompozitorius ilgą laiką išvis neturėjau jokio supratimo. Nors grodavau įvairius kūrinius, prie kurių būdavo parašyta autoriaus pavardė, tačiau aš nesukau galvos dėl to, kad tai kažkas turėjo sukurti. Ir vėliau dar ilgą laiką galvojau, kad kompozitoriai – tai nenusisekę atlikėjai...
– Pats niekada nedvejojote galiausiai pasirinkęs ne smuikininko, o kompozitoriaus kelią?
– Kai jau pasirenki, nebėra reikalo dvejot ir blaškytis – tiesiog darai. Man pravertė tai, kad buvau grojęs simfoniniame orkestre ir girdėjau, kaip visa tai skamba ne tik iš šalies, bet ir iš vidaus. Polifonijos ir harmonijos įspūdis grojant tarp muzikantų – visai kitas nei sėdint tarp klausytojų.
Būtent čia man pirmą kartą ir kilo mintis, kad galima kurti įdomią muziką, o ne tik tokią, kuri buvo rašoma pokariniais metais. Aišku, to meto kompozitoriai patyrė nuolatinį spaudimą rašyti ne taip, kaip nori, o taip, kaip reikia. Tuo tarpu mums jau buvo gerokai lengviau.
– Apie jūsų kūrybą yra daug prirašyta ir prikabėta. O ar dažnai ginčijatės su kritikų įžvalgomis ir interpretacijomis joms nepritardamas?
– Kūrybos pradžioje, kuomet man buvo svarbūs tautinės muzikos bruožai, kritikai visa tai įvardijo siekiu perteikti „liaudies dvasią“. Paskui mano muzika modernėjo ir keitėsi, tos „liaudies dvasios“ neliko, tačiau kritikai užsispyrę citavo tai, ką patys anksčiau apie mane rašė. Su tuo negalėdavau sutikti ir jiems atvirai sakydavau, kad jie rašo tai, ko naujuose mano kūriniuose nėra.
Žinoma, tai platesnė problema, kuri susijusi su tuo, kad mes neturime muzikologų, nagrinėjančių dabartį. Didžioji jų dalis yra muzikos istorikai. Tačiau būtina ne tik žiūrėti į istoriją, bet nagrinėjant dabartį numatyti ir tai, kokia turėtų būti ateitis. Gal tai skamba kiek futuristiškai, bet svarbu ir net būtina mąstyti apie tai, kokia muzikinė mūsų kultūra galėtų būti ateityje. Juk tai tiesiogiai susiję ir su tuo, kokie mes patys – kaip tauta – toje ateityje būsime.
